Джерри Дженкинс: Nikolajus

Iš anglų kalbos vertė

Tomas Bukys ir Gintaras Vitkevičius

Turinys

Prologas

Vienas

Du

Trys

Keturi

Penki

Šeši

Septyni

Aštuoni

Devyni

Dešimt

Vienuolika

Dvylika

Trylika

Keturiolika

Penkiolika

Šešiolika

Septyniolika

Aštuoniolika

Devyniolika

Epilogas

Apie autorius

Skiriame Beverlei ir Dianai

Prologas

Tai, kas vyko anksčiau...

Jau praėjo maždaug dveji metai po masinių išnykimų. Tuomet visame Žemės rutulyje staiga pradingo milijonai žmonių. Jie paliko viską, kas materialu, dingo tik jų kūnai.

Oro linijų pilotas kapitonas Reifordas Stylas parskraidino gremėzdišką reaktyvinį lainerį pilną apimtų siaubo keleivių atgal į Čikagą. Prieš pakylant lėktuve nebuvo laisvų vietų, bet staiga ištuštėjo daugiau nei šimtas kėdžių. Liko tik drabužiai, juvelyriniai dirbiniai, akiniai, batai ir kojinės.

Pradingo Stylo žmona ir dvylikametis sūnus. Jis pats drauge su studente dukra atsidūrė tarp paliktųjų.

Kameronas „Bakas“ Viljamsas, vyresnysis savaitinio naujienų žurnalo korespondentas, skrido Reifordo lėktuve. Kaip ir pilotas, jis atkakliai ėmėsi ieškoti tiesos.

Reifordas, Chlojė ir Bakas kartu su jų mokytoju, jaunu pastoriumi Briusu Barnsu, įtikėjo Kristų, pasivadino „Negandų pajėgomis“ ir apsisprendė priešintis naujajam pasaulio valdovui. Nikolajus Karpatijus iš Rumunijos beveik pernakt tapo Jungtinių Tautų vadovu. Atsižvelgdamos į daugelį Biblijos pranašystėse minimų požymių, „Negandų pajėgos“ tiki, kad jis yra Antikristas.

Keistai susiklosčius aplinkybėms, tiek Reifordas, tiek Bakas tampa Karpatijaus samdiniais: Reifordas — jo pilotu, o Bakas „Global Community Weekly“ leidyklos vadovu. Nikolajus Karpatijus žino, kad Reifordas ir antroji jo žmona Amanda yra tikintieji. Tačiau jis nieko nenumano apie Bako tikėjimą, taip pat nežino ir apie jo ryšius su Stylais.

„Negandų pajėgos“ nusprendžia vėl susiburti Čikagoje. Reifordas skraidina Pasaulio Bendrijos valdovą Nikolajų Karpatijų iš Naujojo Babilono į Vašingtoną (kartu skrido ir Amanda). Baimindamasis prieš jį rengiamo sąmokslo, Karpatijus paskelbia prieštaringą ir supainiotą savo kelionės maršrutą. Tad aptikti tikrąją jo buvimo vietą pasidaro labai sunku. Tuo tarpu Reifordas su Amanda sėda į lėktuvą ir skrenda Čikagon pasimatyti su Baku, Chloje ir Briusu.

Sužinoję, jog Briusas ligoninėje, jie visi važiuoja jo aplankyti. Bet tuo metu prasideda pasaulinis karas. Amerikiečių armijos frakcija savo jėgas suvienijo su Jungtinėmis Didžiosios Britanijos Valstijomis ir buvusia nepriklausoma Egipto valstybe, dabar tapusia naujai suformuotos Artimųjų Rytų Ekonominės bendrijos dalimi. Netikėtai atsidūręs Karpatijaus šešėlyje ir praradęs tarptautinę įtaką, amerikiečiams slapta vadovavo prezidentas Džeraldas Fichagas. Amerikiečių „Rytinio kranto“ karinės pajėgos puolė Vašingtoną ir jį sugriovė.

Karpatijaus viešbutis buvo sugriautas iki pamatų, o jį patį saugiai pervežė prieš pat sprogimą.

Pasaulio Bendrijos pajėgos atsakė tuo pačiu, ugnį nukreipdamos į buvusią „Naiko“ karinę bazę Čikagos priemiestyje. Visai šalia bazės buvo ligoninė, kurioje nuo mirtino viruso gydėsi pastorius Briusas Barnsas. Naujojo Babilono užpuolimas buvo greitai atremtas, ir taikos palaikymo pajėgos nukreipė ugnį į Londoną. Taip įvyko todėl, kad Britanija sudarė karinę koaliciją su Amerika.

Visų šių kraupių įvykių sūkuryje Reifordas paprašė savo buvusio viršininko Erlo Halidėjaus, kad šis nuskraidintų „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvą į Niujorką. Ten, kaip manė Reifordas, jis pats turėjo susitikti su Karpatijumi. Bet, kai Pasaulio Bendrijos karinės pajėgos pasiruošė šturmuoti Niujorką, Reifordas išsigando, kad pasiuntė draugą tiesiai mirčiai į nagus.

Reifordas, Amanda, Bakas ir Chlojė iš visų jėgų stengėsi patekti pas Briusą Barnsą Šiaurės vakarų bendruomenės ligoninėje, esančioje Arlingtono aukštumose, Ilinojaus valstijoje. Kaip tik tuomet jie ir išgirdo tiesioginę PB valdovo kalbos transliaciją.

— Ištikimieji Pasaulio Bendrijos piliečiai, šiandien kreipiuosi į jus skaudančia širdimi, net negalėdamas pasakyti iš kur kalbu. Daugiau nei metus darbavomės, stengdamiesi suvienyti Bendriją po taikos ir harmonijos vėliava. Deja, šiandien galima pasakyti, jog tarp mūsų vis dar yra tokių, kurie skaldo pasaulį į atskiras dalis. Ne paslaptis, kad buvau, esu ir visada kovosiu už taiką. Netikiu karu. Netikiu apsiginklavimu. Netikiu kraujo praliejimu. Kita vertus, jaučiuosi už jus atsakingas šioje milžiniškoje visų mūsų bendruomenėje, mano broliai ir seserys. Bendrijos taikos palaikymo pajėgos jau palaužė pasipriešinimą. Sunkia našta ant mano pečių krito nekaltų civilių mirtys, bet aš kuo skubiausiai maldauju teismo visiems taikos priešams. Nuostabi Jungtinių Šiaurės Amerikos Valstijų sostinė virto dykyne, ir jūs išgirsite dar daugiau pranešimų apie mirtį bei naikinimą. Mūsų tikslas išlieka tas pats — siekti taikos ir atstatymo. Dabar grįžtu į saugią būstinę Naujajame Babilone ir pasistengsiu susisiekti su jumis dažniau. Ir galiausiai — nebijokite! Būkite tikri, kad bet kokie grasinimai sudrumsti visuotinę ramybę nebus toleruojami ir su kiekvienu taikos priešu bus susidorota.

Reifordui ieškant kelio, vedančio prie Šiaurės vakarų bendruomenės ligoninės, CNN/PBN korespondentas vėl prabilo:

— Paskutinės naujienos: priešiškai Pasaulio Bendrijos atžvilgiu nusistačiusios karinės pajėgos kėsinasi atakuoti Niujorką branduolinėmis raketomis, pirmiausia tarptautinį Kenedžio oro uostą. Civiliai gyventojai palieka tą vietovę, taip sukeldami vieną baisiausių transporto ir pėsčiųjų kamščių per visą miesto istoriją. Taikos palaikymo pajėgos sako galinčios numušti raketas, bet nerimauja dėl žalos, kurią padarys aplinkinėms vietovėms. O dabar pranešimas iš Londono: šimto megatonų bomba sunaikino Hitrou oro uostą, o radioaktyviosios nuosėdos gąsdina gyventojus daugelio mylių spinduliu. Akivaizdu, kad bombą numetė taikos palaikymo pajėgos po to, kai buvo susekta, jog iš slapto karinio aerodromo, esančio netoli Hitrou oro uosto, pakildavo Anglijos ir Egipto bombonešiai. Pranešama, kad visi kariniai laivai, gabenantys branduolinį ginklą ir vykstantys į Bagdadą ir Naująjį Babiloną, buvo pašauti iš oro.

— Pasaulio pabaiga, — sušnibždėjo Chlojė. — Dieve, padėk mums.

Reifordas ir toliau desperatiškai bandė patekti į ligoninę. Praeivė pasakė, kad į Šiaurės vakarų bendruomenę galima patekti „perėjus tą lauką ir perlipus aną pylimą“. Ji taip pat sakė nežinanti, kas iš tos ligoninės liko ir ar jiems leis prie jos prisiartinti.

— Ar į ją pataikė bomba?

— Ar pataikė bomba? Pone, ji buvo kitoje gatvės pusėje, kaip tik priešais senąją Naiko bazę. Dauguma mano, kad į ją pataikė pirmiausia.

Reifordui užlipus ant kalno, širdis nusirito į kulnus — ligoninė buvo beveik visiškai sugriauta.

— Stok! — sušuko sargybinis. — Čia uždrausta zona!

— Aš turiu leidimą! — atsakė Reifordas, mojuodamas savo dokumentais.

Priėjęs prie kapitono, kareivis pažiūrėjo į jo asmens dokumentus ir palygino nuotrauką su Reifordo veidu.

— Oho! 2-A lygio leidimas. Jūs dirbate pačiam Karpatijui?

Reifordas linktelėjo ir nužingsniavo į tą pusę, kur buvo pastato fasadas. Netoliese gulėjo tvarkingai išrikiuoti kūnai, visiškai uždengti paklodėmis.

— Yra gyvų? — paklausė Reifordas gelbėjimo tarnybos medicinos darbuotojo.