Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakui niekada neužtekdavo kantrybės pakliuvus į transporto kamštį, bet šis buvo tiesiog absurdiškas. Suspaudęs vairą, jis sukando dantis ir įtempė kaklą. Naujausio modelio automobilis judėjo netrūkčiodamas, bet šliaužimas tokioje kamšatyje šią galingą mašiną darė panašią į supančiotą eržilą.

Staiga didelis sprogimas taip sudrebino jų automobilį, kad vos nepakėlė į orą. Bakas nenustebo pamatęs aplinkui dūžtančius langus. Surikusi Chlojė įsikniaubė vyrui į krūtinę. Kameronas apžvelgė horizontą, norėdamas pamatyti, kas sukėlė šį sukrėtimą. Keletas šalia buvusių automobilių greitai nuvažiavo nuo kelio. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje Bakas išvydo kylantį grybo pavidalo debesį ir suprato, kad tai įvyko už kelių mylių, visai netoli tarptautinio O’Hare oro uosto.

PBKNT radijas beveik iš karto pranešė apie sprogimą:

— Pranešimas iš Čikagos: milžiniškas sprogimas sunaikino mūsų vietinę naujienų bazę. Kol kas neaišku, ar tai buvo šauktinių pajėgų ataka, ar atsakomasis Pasaulio Bendrijos smūgis. Turime tiek daug pranešimų apie mūšius, kraujo praliejimą, mirtį ir naikinimą iš tokios gausybės didžiausių pasaulio miestų, kad tiesiog nebegalime spėti su visu tuo supažindinti...

Bakas žvilgtelėjo atgal, greitai apsižvalgė pro šoninius stiklus. Kai tik priešaky važiavęs automobilis paliko šiek tiek vietos, jis pasuko vairą kairėn ir spustelėjo akceleratorių. Chlojė sulaikė kvapą, kai suriaumojusi mašina užšoko ant borto ir, pervažiavusi kelio drenažą, nusileido kitoje pusėje. Bakas užlėkė ant eismo kryptis skiriančios apželdintos juostos ir nuvažiavo greit lenkdamas ilgas, vos krutančias automobilių eiles.

— Bakai, ką tu darai? — šūktelėjo gretimoje sėdynėje susigūžusi Chlojė.

— Mažyte, net nežinau, ką darau, tik žinau, ko nedarau: pasauliui visu greičiu lekiant į pragarą, nesivelku transporto kamštyje.

Sargybinis, kuris prie perėjos buvo sustabdęs Reifordą, dabar iš sraigtasparnio iškrovė jo ir Amandos bagažą. Pasilenkęs po besisukančiais sparnais, jis nuvedė Stylus skersai per trumpą pakilimo taką į vienaukštį plytinį pastatą, stovintį pačios nusileidimo aikštelės pakraštyje. Sutrūkinėjusio tako plyšiuose augo piktžolės. Nusileidimo aikštelės gale, šalia sraigtasparnio, stovėjo mažas „Lear“ tipo lėktuvas. Jo kabinoje Reifordas nieko nepastebėjo, o ir lėktuvo variklis nedirbo.

— Tikiuosi, jie nelaukia, kad aš pilotuosiu šitą daiktą! — išrėkė jis Amandai, jiems įbėgant į pastatą.

— Dėl to nesijaudinkite, — atsakė palydovas. — Jį atskraidinęs vaikinas nugabens jus kuo arčiau Dalaso. Ten rasite didelį lėktuvą, kurį ir pilotuosite.

Reifordui su Amanda buvo pasiūlytos ryškiaspalvės plastikinės kėdės mažame, nykiai apstatytame kambarėlyje, kuris buvo apipavidalintas senovišku karinių oro pajėgų stiliumi. Reifordas atsisėdo atsargiai masažuodamas kelius. Amanda neryžtingai trypčiojo, kol jų palydovas mostelėjo, kad ji gali sėstis.

— Aš juk galiu ir pastovėti, ar ne? — paklausė ji.

— Nusiraminkite. Prašau, palaukite valdovo čia.

Kelių policininkai šaukė, mojavo, rodė į Baką, o kiti vairuotojai spaudė savo automobilių klaksonus arba rodė nepadorius ženklus. Tai jo nesulaikė.

— Kur tu važiuoji? — neatlyžo Chlojė.

— Man reikia naujo automobilio, — atsakė jis. — Kažkas man kužda, kad tai vienintelis šansas mums išgyventi.

— Ką čia tauški?

— Chlo, argi nematai? — atrėžė Bakas. — Šis karas dar tik prasidėjo ir tikrai greit nesibaigs. Bet kokiu atveju tuoj bus neįmanoma vairuoti paprastą automobilį.

— Tai ką, gal tanką ketini nusipirkti?

— Taip ir padaryčiau, jeigu jis taip labai nekristų į akis.

Bakas perkirto didžiulę pievą, automobilių stovėjimo aikštelę ir šalia esančią priemiesčio vidurinę mokyklą. Jis virtuoziškai manevravo tarp teniso kortų, amerikietiško ir paprasto futbolo laukų. Didelis automobilis nardė po laukus, keldamas į orą žemes ir velėną. Besiklausydami iš viso pasaulio plūstančių radijo reportažų apie sąmyšius ir nuostolius, Bakas Viljamsas su savo nuotaka greitai aplenkdavo įvairias kliūtis. Kameronas vylėsi, kad važiuoja teisinga kryptimi. Jis norėjo patekti į Šiaurės vakarų automagistralę, kur daug automobilių prekybos atstovybių sudarė ištisą šios pramonės šakos kampelį.

Paskutinis veržlus posūkis išsviedė mašiną į kelią, ir Bakas čia pamatė tokį eismą, kurį jo mėgstamas kelių reporteris visada vadindavo „pirmyn vėžlio greičiu“, nusidriekusį per visą Šiaurės vakarų automagistralę. Automobilis buvo purvinas, bet Bako nuotaika gera, todėl jis važiavo toliau. Lenkdamas piktus vairuotojus, kelkraščiu jis nuvažiavo daugiau nei mylią, kol pasiekė tuos automobilių pardavėjus.

— Bingo! — sušuko jis.

Reifordas buvo priblokštas Nikolajaus Karpatijaus elgesio, tą patį galima buvo pasakyti ir apie Amandą. Veržlus jaunas, tik įpusėjęs ketvirtą dešimtį vyras, atrodė, prieš savo paties valią per naktį buvo priverstas perimti vadovavimą visam pasauliui. Iš beveik nežinomų žemesniųjų Rumunijos vyriausybinių rūmų jis iškilo į šalies prezidentus, tada beveik iškart pakeitė generalinį Jungtinių Tautų sekretorių. Beveik po dvejų sėkmingų, mases pakerėjusių vadovavimo metų, sekusių po pilnų siaubo masinių pradingimų, Karpatijus pirmą kartą sutiko tokį rimtą pasipriešinimą.

Reifordas nežinojo, ko tikėtis iš savo boso. Gal Karpatijus buvo sužeistas, įsižeidęs ar įsiutęs? Atrodo, jam nelabai rūpėjo visa tai, kas vyko. Lydimas Leono Fortūnato, padlaižio iš Naujojo Babilono kanceliarijos, į seniai nenaudojamas administracines Glenvju karinio aerodromo patalpas Karpatijus įėjo didžiai susižavėjęs.

— Kapitone Stylai! — sušuko jis. — Al.... ak, An.... ak, ponia Styl, kaip puiku jus abu matyti ir žinoti, kad jums nieko neatsitiko!

— Mano vardas Amanda, — pataisė Nikolajų Reifordo žmona.

— Atleiskite man, Amanda, — abiem rankom siekdamas jos rankos, tarė Karpatijus.

Reifordas pastebėjo, kaip nenoriai ji ištiesė savąją.

— Jūs suprantate, nuo tokio jaudulio...

„Jaudulys, — pamanė Reifordas. — Trečiasis pasaulinis karas turėtų sukelti kažką daugiau nei jaudulį“.

Karpatijaus akys spindėjo iš susijaudinimo. Jis trynė rankas, tarytum žavėdamasis tuo, kas vyksta.

— Na, draugai, — pasakė jis, — mums reikia grįžti namo.

Reifordas žinojo, kad kalbėdamas apie namus Karpatijus turėjo omenyje Naująjį Babiloną, Hetę Diuram, 216-ąjį kambarių kompleksą, ištisą prabangiausiai įrengtų vadovo administracinių patalpų aukštą ekstravagantiškoje ir ištaigingoje Pasaulio Bendrijos būstinėje. Nors Reifordas su Amanda gyveno dviaukščiame name, tame pačiame keturis kvartalus užimančiame komplekse, jie anaiptol nesiruošė Naujojo Babilono vadinti namais.

Vis dar trindamas rankas ir vos tvardydamasis, Karpatijus pasisuko į sargybinį su racija.

— Kas naujo?

Uniformuotas PB kariškis su ausine ausyje atrodė sumišęs, kad turi kalbėtis su pačiu Karpatijumi. Išsitraukęs ausinę, išlemeno:

— Ką? O, atleiskite, sere, turėjau omenyje, valdove.

Karpatijus įsmeigė žvilgsnį į tą žmogų.

— Kokios naujienos? Kas vyksta?

— O, nieko naujo, sere. Didelis judėjimas, nuniokojimai daugelyje didžiausių pasaulio miestų.

Reifordui pasirodė, kad Karpatijui sunkiai sekasi išspausti skausmingą žvilgsnį.

— Ar daugiausia kliuvo Vidurio Vakarams ir Rytinei pakrantei? — paklausė Nikolajus.

Sargybinis linktelėjo.