Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Prašom pasilikti automobilyje, — įsakė kariškis su racija.

Bakas šlumštelėjo atgal į automobilį ir sukeitė padirbtus dokumentus su tikrais. Chlojė atrodė persigandusi. Bakas ją apkabino ir prisitraukė arčiau.

— Karpatijui prieinama bet kokia informacija. Jis žino, kad tavo tėtis turėjo išsinuomoti automobilį, taigi nereikėjo daug laiko norint jį susekti.

Bakas niekaip negalėjo suprasti, ką veikia tiedu PB vyrukai už automobilio. Žinojo tik tiek, kad tiesiog akimirksniu iš pagrindų pasikeitė visa ateinančių penkerių metų perspektyva. Nuo to laiko, kai prieš valandą prasidėjo pasaulinis karas, Bakui rūpėjo, ar jiedu su Chloje sugebės išgyventi per likusį Suspaudimų laikotarpį. O dabar, sužinojus apie Briuso mirtį, Bakas abejojo, ar jie norėtų išgyventi. Dangaus ir buvimo su Jėzumi perspektyva dabar atrodė kur kas mielesnė už pačias didžiausias šio pasaulio brangenybes. Netgi mirtis neatrodė tokia baisi palyginti su ateities perspektyva.

Vaikinas su racija prisiartino prie vairuotojo durelių. Reifordas nuleido stiklą.

— Jūs esate Reifordas Stylas, tiesa?

— Priklauso nuo to, kas klausia, — atsakė Reifordas.

— O’Hare oro uoste kažkam, prisistačiusiam Reifordo Stylo vardu, buvo išnuomotas automobilis su šiais numeriais. Jeigu tai ne jūs, tai patekote į labai rimtą bėdą.

— Manau, kad sutiksite, — atsakė Reifordas, — nepriklausomai nuo to, kas aš esu, jog mes visi pakliuvome į rimtą bėdą?

Bakas nustebo matydamas uošvį be reikalo karščiuojantis tokioje situacijoje.

— Pone, man reikia žinoti, ar jūs esate Reifordas Stylas?

— Taip.

— Ar galite tai įrodyti, pone?

Dar niekad Bakas nebuvo matęs Reifordo tokio įširdusio.

— Jūs mosuojate, kad sustočiau, rėkiate ant manęs per garsintuvą ir sakote, kad aš vairuoju Reifordo Stylo išsinuomotą automobilį, o dabar dar norite, kad jums įrodyčiau, jog esu tas, kuo mane palaikėte iš pat pradžių?

— Pone, supraskite mano padėtį. Pats Karpatijus, Pasaulio Bendrijos valdovas, nori su jumis kalbėtis mobiliuoju telefonu. Aš net nežinau, iš kur jis skambina. Jei kažkam paduosiu telefoną ir pasakysiu valdovui, kad tai Reifordas Stylas, tai jam jau iš tiesų geriau būti tuo Stylu.

Bakas buvo dėkingas uošviui už šį katės ir pelės žaidimą, nukreipusį dėmesį nuo kitų sėdėjusių automobilyje, bet tai truko neilgai. PB vyrukas, apžiūrinėdamas Reifordo pateiktus dokumentus, vangiai paklausė:

— O kiti?

— Šeima ir draugai, — atsakė Reifordas. — Neverskime valdovo laukti.

— Pone, turiu jūsų paprašyti kalbėti ne automobilyje. Pats suprantate — saugumo sumetimais.

Reifordas atsiduso ir išlipo iš mašinos. Bakas vylėsi, kad kariškis su racija taip pat nueis, bet šis tik pasitraukė Reifordui iš kelio, rodydamas savo partnerį, turintį telefoną. Tada pasilenkė prie praviro mašinos lango ir Bakui pasakė:

— Pone, ar jūs galėtumėte pasirūpinti šiuo automobiliu tuo atveju, jei mes nuvešime kapitoną Stylą į susitikimo vietą?

„Ar taip kalba visi uniformuotieji?“ — nusistebėjo Bakas, o garsiai atsakė:

— Žinoma.

Amanda pasilenkė, kad pamatytų sargybinį:

— Aš esu ponia Styl. Jei vyksta ponas Stylas, tai ir aš su juo.

— Tai priklausys nuo valdovo, — atsakė sargybinis, — ir jei sraigtasparnyje bus vietos.

— Taip, sere, — tarė Reifordas į ragelį, — tuomet greitai pasimatysime.

Kapitonas padavė mobilųjį telefoną antrajam sargybiniui.

— Kaip mes pateksime ten, kur turime vykti?

— Tuojau atskris sraigtasparnis.

Reifordas pamojo Amandai, kad atidarytų bagažinę, bet pasiliktų automobilyje. Iškėlęs abu jų krepšius, pasilenkė prie jos lango ir sušnibždėjo:

— Mudu su Amanda turime susitikti su Karpatijumi, nors jis net nepasakė, kur dabar yra arba kur mes susitiksime. Tik toks pokalbis yra visiškai saugus. Jaučiu, kad tai nėra labai toli, nes sraigtasparnis mus nugabens į kažkokį aerodromą, iš kurio skrisime dar kažkur. Bakai, kuo greičiau grąžink šį automobilį nuomos kompanijai. Priešingu atveju būtų labai lengva tave susieti su manim.

Po penkių minučių Reifordas ir Amanda jau buvo ore.

— Gal kas nors pasakytų, kur mes skrendame? — šūktelėjo klausimą Reifordas Pasaulio Bendrijos sargybiniams.

Sargybinis patapšnojo sraigtasparnio pilotui per petį ir riktelėjo:

— Ar gali pasakyti, kur vykstame?

— Glenvju! — išrėkė pilotas.

— Glenvju karinis jūrų oro uostas uždarytas jau daugelį metų, — atsakė Reifordas.

Sraigtasparnio pilotas atsisukęs pažvelgė į jį.

— Didysis pakilimo takas vis dar atidarytas! Dabar jis ten šeimininkauja!

Amanda palinko prie Reifordo:

— Karpatijus jau Ilinojuje?

— Jis turėjo išvykti iš Vašingtono dar prieš antpuolį. Manau, kad jis galėjo pasislėpti vienoje iš požeminių slėptuvių Pentagone ar Nacionalinėje saugumo administracijoje, bet jo žvalgyba turėjo žinoti, į kurias strategines vietas bus smogiama pirmiausia.

— Tai man primena mūsų santuokos pradžią, — tarė Bakas, Chlojei prisiglaudus arčiau jo.

— Ką turėjai omenyje sakydamas: „mūsų santuokos pradžią“? Juk mes dar tik jaunavedžiai!

— Ša! — greitai nutildė ją Bakas. — Ką jie ten kalba apie Niujorką?

Chlojė pagarsino radijo imtuvą.

— ...čia, Manheteno širdyje, siaubingos skerdynės. Namai sugriauti, greitosios pagalbos mašinos vargais negalais skinasi kelią per griuvėsius. Civilinės gynybos darbuotojai per garsintuvus prašo žmonių pasilikti slėptuvėse.

Bakas klausė, kaip persigandęs reporterio balsas tęsė toliau:

— Dabar aš pats ieškau slėptuvės, nors gal jau per vėlu išvengti radiacijos. Niekas tikrai nežino, ar galvutės buvo branduolinės, ar ne, bet nesinori rizikuoti. Padaryta žala vertinama milijardais dolerių. Greičiausiai gyvenimas čia jau niekada nebus toks kaip anksčiau. Kur tik akys užmato — viskas sugriauta. Visi didieji susisiekimo centrai arba sunaikinti, arba uždaromi. Didžiuliai transporto kamščiai užkišo Linkolno tunelį, Triboro tiltą ir kiekvieną didesnę transporto arteriją, vedančią iš Niujorko. Tai, kas anksčiau buvo laikoma pasaulio sostine, šiandien primena kadrus iš katastrofų filmo. Dabar grįžtame į Atlantą, Pasaulio Bendrijos kabelinių naujienų tinklą.

— Bakai, — nusiminė Chlojė, — mūsų namai. Kur dabar gyvensime?

Bakas neatsakė. Jis spoksojo į judančias pro šalį mašinas, tumulais kylančius dūmus, aukštyn šaunančius oranžinius liepsnos liežuvius, kurie, atrodė, pleveno tiesiai virš Maunt prospekto. Chlojei tikriausiai rūpėjo jos namas. Baką tai jaudino mažiausiai. Jis galėtų gyventi bet kur, nes buvo prie to pripratęs. Kol šalia sėdėjo žmona, o netoliese laukė slėptuvė — viskas buvo gerai. Bet Chlojė jau buvo spėjusi pamėgti prabangų jų butą vienoje iš Penktosios Aveniu pastogių.

Pagaliau Bakas prabilo:

— Praeis daug dienų, o gal ir dar daugiau laiko, kol jie leis kam nors sugrįžti į Niujorką. Mes negalėsime pasiekti ir savo automobilių, net jeigu jie ir išliko.

— Tai ką dabar darysime, Bakai?

Kameronas norėjo turėti atsakymą, dažniausiai jį turėdavo. Išradingumas visada buvo išskirtinis jo profesijos bruožas. Nepaisant visų kliūčių, kokiose tik įmanoma įsivaizduoti situacijose ir pasaulio vietose jam kaskart pavykdavo išsikapstyti. Dabar, kai šalia buvo jaunutė žmona, nežinanti nei kur, nei kaip jie gyvens, Bakas pateko į keblią padėtį. Kol kas tetroško įsitikinti, kad jo uošvis ir Amanda buvo saugūs, nepaisant pavojingo Reifordo darbo, ir kažkaip patekti į Maunt prospektą, pažiūrėti, kas nutiko „Naujosios vilties“ bažnyčios žmonėms, pranešti jiems, į kokią nelaimę pateko jų mylimas pastorius.