— Mat kaip!
— Bet ar neturi kas nors patvirtinti tokius pirkinius?
— Aš atsiskaitau tiesiai Karpatijui. Jam gali būti įdomu, kodėl aš nupirkau „Reindž roverį“. Bet būtų visai nesunku tai paaiškinti, kai praradome namus ir automobilius, o mums būtinai reikia patekti ten, kur turime keliauti.
Jau ne pirmą kartą Bako kantrybė dėl transporto kamščių seko. Šįkart, kai išvažiavo iš magistralės ir skynėsi kelią per griovius, nutekamuosius kanalus, parko takelius, alėjas ir kiemus, kelionė buvo patikima ir, nors neišvengta kliūčių, viskas ėjosi puikiai. Ši mašina buvo sukurta būtent tokiam važiavimui.
— Tik pažiūrėk, ką dar turi tas žaisliukas, — džiaugėsi Bakas. — Pavarų perdavimą gali perjungti į automatinį arba rankinį valdymą.
Chlojė pasilenkė norėdama pažiūrėti į automobilio grindis.
— O ką daryti su pavarų rankena, kai esi automatiniame režime?
— Paprasčiausiai ją ignoruoji, — atsakė Bakas. — O ar kada nors esi važiavusi rankiniu būdu perjunginėdama pavaras?
— Vienas koledžo draugas turėjo užsienietišką sportinę mašiną su rankine pavarų dėže, — atsakė Chlojė. — Man tai patiko.
— Norėtum pavairuoti?
— Tik ne tau matant. Bent jau ne dabar. Tiesiog važiuokime į bažnyčią.
— Ar dar yra koks nors susitikimas Dalase, apie kurį aš turėčiau žinoti? — paklausė Reifordas Hernandeso.
— Į Iraką jums teks vėl pergabenti daug labai svarbių asmenų, — atsakė šis. — Bet juk tai nieko naujo, ar ne?
— Ne. Bijau, kad dabar tai jau prarado savo blizgesį.
— Na, kiek tai bekainuotų, aš jums pavydžiu.
Reifordas buvo taip šokiruotas, kad net nutilo. Štai jis, anot Briuso Barnso, Negandų laikotarpio šventasis, pačiu baisiausiu žmonijos istorijoje laikotarpiu tikintis Kristumi, prieš savo valią tarnaujantis pačiam Antikristui, be abejo, statantis į pavojų savo žmoną, dukrą, jos vyrą ir save patį. Ir kažkas jam dar pavydėjo.
— Nepavydėkite man, kapitone Hernandesai. Kad ir kuo pats užsiimtumėte, tik jau nepavydėkite man.
Privažiavęs prie bažnyčios, Bakas pamatė pilną kiemą žmonių. Jie žvelgė į dangų ir klausė radijo bei televizijos programų, tiesiog plyšojančių pro atdarus namų langus. Bakas nustebo „Naujosios vilties“ stovėjimo aikštelėje pamatęs tik vieną automobilį. Jis priklausė Loretai, Briuso pagalbininkei.
— Nesitikėjau išvysti tokį vaizdą, — pasakė Chlojė.
— Suprantu tave, — tarė Bakas.
Jie surado tą beveik septyniasdešimtmetę moterį, akmeniniu veidu sėdinčią priešais televizoriaus ekraną raštinės laukiamajame. Du suvynioti audinio ritiniai gulėjo moteriškei ant kelių, o trečiąjį ji dar vyniojo savo kaulėtais pirštais. Jos akiniai pūpsojo ant paties nosies galiuko, pro jų viršų ji žiūrėjo į televizorių. Bakui su Chloje įėjus, ji neatsigręžė, bet greitai paaiškėjo, kad žinojo juos čia esant. Iš pastoriaus kabineto sklido kompiuterinio spausdintuvo skleidžiamas garsas, jis spausdino lapus vienas po kito.
Jaunystėje Loreta visuomet būdavo vakaro žvaigždė. Dabar ji sėdėjo paraudusiomis akimis, šnarpšdama ir vyniodama ritinį, tarsi tai būtų koks meno šedevras. Bakas pakėlė galvą į televizorių, kad ekrane iš paukščio skrydžio pažvelgtų į subombarduotą Šiaurės vakarų bendruomenės ligoninę.
— Skambino žmonės, — prabilo Loreta, — o aš nežinojau, ką jiems atsakyti. Jis juk negalėjo likti gyvas, o gal galėjo? Turėjau omeny pastorių Briusą. Argi jis galėjo išgyventi per tą antpuolį? Ar jūs jį matėte?
— Mes jo nematėme, — priklaupdama prie senutės atsargiai prašneko Chlojė. — Bet mano tėtis matė.
Loreta greitai atsisuko ir įsižiūrėjo į ją.
— Ponas Stylas jį matė? Ar jis gyvas?
Chlojė papurtė galvą.
— Atleiskite, ponia, bet ne. Briuso nebėra.
Loreta nuleido galvą ir smakras atsirėmė į krūtinę. Susitvenkusios ašaros pradėjo byrėti tiesiai į akinius. Jos balsas buvo kimus:
— Prašau, gal tuomet kas nors tai išjungtų. Aš paprasčiausiai meldžiausi, kai mintyse iškilo pastorius Briusas. Bet jei jis po tais griuvėsiais, daugiau jų matyti nenoriu.
Bakas išjungė televizorių, o tuo tarpu Chlojė apkabino senutę. Loreta neišlaikė ir pradėjo raudoti.
— Žinote, tas jaunuolis man buvo kaip šeimos narys.
— Mes žinome, — bandė ją nuraminti Chlojė ir pati pradėjo verkti. — Jis mums taip pat buvo artimas.
Loreta pakėlė galvą, kad galėtų pažiūrėti į Chloję.
— Bet jis buvo vienintelis mano šeimos narys. Jūs gi žinote mano istoriją, ar ne?
— Taip, ponia...
— Žinote, kad aš visus praradau.
— Taip, ponia.
— Turėjau omeny — visus. Praradau bet kokį gyvą giminaitį, kurį tik turėjau. Daugiau nei šimtą. Esu kilusi iš vienos pamaldžiausių ir dvasingiausių šeimų, iš kokios tik moteris gali kilti. Maniau, kad esu šios bažnyčios šulas. Aktyviai dalyvavau jos veikloje. Kaip tikra bažnytinė moteris. Tiesiog niekad išties nepažinau Viešpaties.
Chlojė laikė ją priglaudusi ir verkė drauge.
— Tas jaunuolis man buvo viskuo, — tęsė Loreta. — Per dvejus metus iš jo išmokau daugiau nei per šešiasdešimt metų sekmadieninėje mokykloje ir ankstesnėje bažnyčioje. Nieko nekaltinu, tik save. Buvau dvasiškai akla ir kurčia. Tėvelis numirė anksčiau, o tada praradau mamą ir visus šešis savo brolius ir seseris, visus jų vaikus, tų vaikų vyrus ir žmonas. Praradau savo vaikus ir anūkus. Visus. Jei kas nors tada būtų daręs sąrašus, kas šioje bažnyčioje po mirties keliautų į dangų, aš būčiau sąrašo viršuje, iškart po pastoriaus.
Bakui buvo tiek pat skaudu kaip ir Chlojei su Loreta. Atėjus laikui, jis liūdės savaip, bet dabar nenorėjo pasinerti į šią tragediją.
— Ponia, ką jus čia, raštinėje, dirbate? — paklausė jis.
Loreta atsikrenkštė.
— Be abejo, tvarkau Briuso dokumentus, — atsakė ji.
— Kas tai per dokumentai?
— Na, žinot, kai jis grįžo iš tos didelės kelionės po Indoneziją, kurioje daug mokė, ten ir užsikrėtė virusu ar kažkuo panašaus. Vienas iš vyrųjį taip greit nuvežė į ligoninę, kad pastorius paliko savo nešiojamąjį kompiuterį. O juk tą daiktą visur nešiodavosi su savimi.
— Žinau, kad jis taip darė, — pritarė Chlojė.
— Tai va, kai tik Briusas atsidūrė ligoninėje, iškart man ir paskambino. Prašė, kad aš jam kaip nors atvežčiau tą kompiuterį. Dėl jo, žinoma, galėjau padaryti viską. Jau buvau beeinanti pro duris, kai vėl suskambo telefonas. Briusas pasakė, kad jį perkelia į intensyvios priežiūros skyrių, todėl kuriam laikui neleis lankyti. Manau, pastorius kažką nujautė.
— Nujautė? — nesuprato Bakas.
— Manau, jis nujautė, jog gali mirti, — atsakė ji. — Liepė man palaikyti ryšį su ligonine, kad žinočiau, kada pas jį vėl bus įleidžiami žmonės. Pastorius kalbėjo labai švelniai, bet aš žinau, kad tą kompiuterį norėjo pamatyti labiau nei mane.
— Na, aš nebūčiau taip stipriai įsitikinusi, — paguodė ją Chlojė. — Jis mylėjo jus kaip savo motiną.
— Žinau, kad tai tiesa, — pripažino Loreta. — Pats ne kartą man tai sakė. Bet kuriuo atveju, jis paprašė manęs išspausdinti viską, kas buvo to kompiuterio kietajame diske, suprantate, viską, išskyrus programų rinkmenas ir panašiai.
— Ką? — paklausė Chlojė. — Jo asmenines Biblijos studijas, pamokslų konspektus ir panašius dalykus?
— Tikriausiai, — atsakė Loreta. — Briusas man liepė įsitikinti, ar turime užtektinai popieriaus atsargų. Pamaniau, kad jis turi omenyje visą paką, o gal kiek daugiau.
Читать дальше