Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Trumpam tave pertrauksiu, Doni, — pasakė Bakas. — Ar girdėjai, kaip sustojo tas spausdintuvas?

— Žinoma. Jis ką tik sustojo. Baigėsi popierius arba milteliai, arba baigė tai, ką iki šiol darė. Žinai, pardaviau Briusui šį „aparatą“. Kietas daikčiukas. Spausdina tiksliai, nenutrūkstamas spausdinimas — viskas, ko reikia.

— Einu ir patikrinsiu, kas ten nutiko, — tarė Bakas.

Pakilęs žvilgtelėjo į vidinį kabinetą. Briuso nešiojamojo kompiuterio ekranas buvo tamsus. Ant spausdintuvo jokie perspėjimo signalai dėl miltelių ar popieriaus trūkumo nebuvo įsižiebę. Bakas paspaudė kompiuterio klavišą, ir ekranas atgijo. Jis rodė, kad spausdinimo darbas baigtas. Kameronas pamanė, kad iš Loretos pastatytos prie spausdintuvo penkiatūkstantinės popieriaus dėžės teliko gal koks šimtas lapų. „Koks lobis“, — pagalvojo jis.

— Kada grįš Briusas? — išgirdo Donio klausimą iš kito kambario.

Į „Kondorą“ Reifordas su Erlu įlipo dviese. Erlas laikė pridėjęs pirštą prie lūpų, ir Reifordas suprato, kad jis dairosi slaptų mikrofonų. Prieš kalbėdamas rūpestingai patikrino visą vidinio ryšio sistemą.

— Niekad negali būti tikras, — tarė jis.

— Papasakok man apie tai, — paprašė Reifordas.

— Tai tu apie tai man papasakok, Reifordai!

— Erlai, man kur kas daugiau miglos nei tau. Net nežinojau, kad esi įtrauktas į šį projektą. Žalio supratimo neturėjau, jog dirbi Karpatijui. Žinojai, kad ir aš jam dirbu, tai kodėl nesakei?

— Reifordai, aš nedirbu Karpatijui. Buvau priverstas. Aš vis dar „Pan Continental“ vyriausiasis pilotas O’Hare oro uoste, bet kai pareiga šaukia...

— Kodėl Karpatijus nepasakė, kad tave pažįsta? — paklausė Reifordas. — Jis paprašė manęs surasti, kas galėtų nuskraidinti „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvą į Niujorką. Nežinojo, kad pasirinksiu tave.

— Turėjo žinoti, — pasakė Erlas. — Ką gi dar tu būtum pasirinkęs? Manęs paprašė padėti suprojektuoti šį lėktuvą, ir aš pagalvojau, kad būtų smagu jį šiek tiek išbandyti. Tuomet buvau paprašytas nuskraidinti aną lėktuvą į Niujorką. Kadangi jį nuskraidinti manęs paprašei tu, buvau pagerbtas ir pamalonintas. Tik nusileidęs ant žemės supratau, jog aš ir lėktuvas buvome paprasčiausi taikiniai, tad nedelsdamas išvykau į Čikagą. Bet taip ten ir nenuvažiavau. Dar būdamas ore iš Karpatijaus žmonių gavau žinią, jog esu reikalingas Dalase, kad supažindinčiau tave su šiuo lėktuvu.

— Nesuprantu, — stebėjosi Reifordas.

— Na, nieko daugiau negaliu pasakyti, — tarė Erlas. — Bet visiškai aišku, kad Karpatijus norėjo, jog aš skrisčiau į Niujorką ir mano mirtį išversti taip, tarsi tu būtum kaltas dėl to, o ne jis.

— Kodėl jis nori tavo mirties?

— Gal aš per daug žinau.

— Aš skraidinu Karpatijų visur, kur tik jis keliauja, — bandė jį nuraminti Reifordas. — Turėčiau žinoti daugiau nei tu, bet vis dėlto nejaučiu, kad man būtų sumanęs ką nors panašaus.

— Tiesiog saugok savo užnugarį, Rėjau. Esu girdėjęs užtektinai, kad suprasčiau, jog ne viskas yra taip, kaip atrodo, o šio vyro širdies troškimas tikrai nėra visuotinė gerovė.

„Tokio švelnaus apibūdinimo pasaulis turbūt dar nebuvo girdėjęs“, — pamanė Reifordas.

— Nežinau, Rėjau, kaip tu mane į visa tai įpainiojai, bet...

— Aš tave įpainiojau? Erlai, tavo atmintis labai prasta. Tai tu mane paraginai būti „Oro pajėgų Nr. I“ pilotu. Aš neieškojau tokio darbo ir net nesapnavau, kad viskas taip pakryps.

— Pilotuoti „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvą buvo gardus kąsnelis, — teisinosi Erlas. — Nesvarbu, pripažinai tuomet tai ar ne. Kaip aš galėjau žinoti, kuo viskas baigsis.

— Liaukimės versti kaltę vienas kitam ir nuspręskim, ką mums dabar daryti.

— Rėjau, aš greitai tave išmokysiu naudotis šiuo lėktuvu, bet tuomet, manau, jau galima mane įtraukti į mirusiųjų sąrašus. Ar galėtum perduoti mano žmonai, kad...

— Erlai, ką čia šneki? Kodėl manai, kad tau nepavyks grįžti į Čikagą?

— Neturiu supratimo, Rėjau. Žinau tik tiek, kad turėjau būti Niujorke, tame lėktuve, kai jis buvo sunaikintas. Nesuprantu, kuo aš galėčiau kelti grėsmę Karpatijaus vyriausybei, bet jei jie manimi bent šiek tiek rūpintųsi, būtų išgabenę iš Niujorko man dar nesusiprotėjus, kad iš ten reikia sprukti.

— Gal galėtum gauti kokį nors specialų paskyrimą į DVF oro uostą dėl čia įvykusios nelaimės? Tikriausiai trūksta daug „Pan“ darbuotojų, turint omeny tai, kas įvyko.

— Karpatijaus žmonės jau surengė man kelionę atgal į Čikagą. Tiesiog neapleidžia jausmas, kad esu nesaugus.

— Pasakyk jiems, kad nenori jų apsunkinti ir turi užtektinai darbo DVF.

— Pasistengsiu. Tuo tarpu leisk tau parodyti šiuos įrenginius. Ir, Rėjau, noriu, kad kaip senas draugas prižadėtum, jei kas nors man atsitiktų...

— Erlai, nieko tau neatsitiks. Bet, žinoma, ryšį su tavo žmona palaikysiu.

Po tragiškų naujienų, Donis Mūras prarado kalbos dovaną. Sėdėjo spoksodamas plačiai atmerktomis akimis, atrodė, tarsi negalėtų suformuluoti žodžio. Bakas pasinėrė į katalogų vartymą. Tik niekaip negalėjo susikaupti. Jis žinojo, kad bus daugiau klausimų. Nenumanė, ką Doniui pasakyti. O jam reikėjo šio žmogaus pagalbos.

Donio balsas buvo kimus ir jausmingas:

— Kas atsitiks šiai bažnyčiai?

— Žinau, jog tai skamba šabloniškai, — tarė Bakas, — bet tikiu — Dievas tuo pasirūpins.

— Kaip Dievas parūpins tokį pastorių kaip Briusas?

— Suprantu, ką turi galvoje, Doni. Kito tokio kaip pastorius Briusas nerasi. Jis buvo unikalus.

— Man vis dar sunku tuo patikėti, — sumurmėjo Donis.

— O aš manau, kad manęs daugiau jau niekas nenustebins.

Reifordas sėdėjo „Kondore 216“ prie valdymo prietaisų.

— Iš kur gausime pirmąjį padėjėją? — paklausė jis Erlo.

— Pakeliui jie yra kažką paruošę iš kitos oro linijų kompanijos. Jis skris su tavim iki San Francisko, kur susitiksi su Makalamu.

— Makalamas? Erlai, jis man padėjo atskristi iš Naujojo Babilono į Vašingtoną. Kai išvykau į Čikagą, Mekas turėjo grįžti atgal į Iraką.

— Reifordai, žinau tik tiek, kiek pasakiau.

— O kodėl mes skrendam, kaip sakė Karpatijus — „į vakarus, kad skristume į rytus“?

— Neturiu nė menkiausio supratimo, kas čia vyksta. Man visa tai nauja. Galbūt tu geriau žinai nei aš. Atrodo, kad karas ir naikinimas praūžė į rytus nuo Misisipės. Ar atkreipei į tai dėmesį? Tartum taip ir buvo suplanuota. Šis lėktuvas suprojektuotas čia, Dalase, bet ne DVF, kur tikrai būtų sunaikintas. Jis paruoštas būtent tada, kai jo reikia. Kaip matai, valdymas toks kaip „757“, nors jis ir daug didesnis. Jei moki valdyti „Boeing 757“, galėsi pilotuoti ir šitą. Tik reikia priprasti prie jo gabaritų. Žmonės, kurių tau reikia, yra ten kur reikia ir kada reikia. Pagalvok pats, berniuk. Karpatijui visa tai nebuvo staigmena, ar ne?

Reifordas nežinojo, ką atsakyti. Nereikėjo daug laiko, kad pradėtum suprasti.

Halidėjus tęsė:

— Skrisi tiesiąja iš Dalaso į San Franciską, ir spėju, kad nenorėsi iš oro matyti griuvėsių ar patirti ataką ore. Kažkur vakaruose gali būti kareivių, tiesiog trokštančių iššauti į Karpatijų keletą raketų, bet yra keletas puikių žmonių, žinančių, kad jis skris šiuo keliu. Užtruksi San Franciske tik tiek, kad paimtum tą piloto padėjėją, ir pakilsi tolesniam skrydžiui.

Bakas palietė Donio ranką, tarsi žadindamas iš miego: Šis pažvelgė į jį suglumęs.