Джерри Дженкинс - Nikolajus

Chlojė sutiko palydėti Loretą namo ir įsitikinti, kad ji gerai jaučiasi, o Bakas tuo metu paskambino Doniui Mūrui.

— Doni, — pasakė Bakas, — man tuoj pat reikia tavo patarimo.

— Pone Viljamsai, — pasigirdo Doniui būdingas stakato. — „Patarimas“ — antrasis mano vardas. Kaip jau žinote, dirbu namuose, taigi galite ateiti jūs arba aš, ir galėtume pasikalbėti apie ką tik širdis geidžia.

— Doni, dabar nesu paslankus, tad jei tau pavyktų privažiuoti prie bažnyčios, išties tai labai vertinčiau.

— Tuoj pat išvykstu, pone Viljamsai, bet pirmiausia — ar galėtumėt man šį tą pasakyti? Ar kartais Loreta kuriam laikui nebuvo išjungusi telefonų?

— Taip, manau, kad ji taip ir buvo padariusi. Neatsakinėjo į žmonių, klausiančių apie pastorių Briusą, skambučius. Nežinodama, ką jiems sakyti, ji tiesiog išjungė telefonus.

— Iškart palengvėjo, — atsiduso Donis. — Tik prieš kelias savaites įvedžiau naują sistemą ir ją buvau supažindinęs, taigi galvojau, ar nebus kas atsitikę. Na, o kaip Briusas?

— Doni, apie tai tau papasakosiu, kai atvažiuosi, gerai?

Reifordas pastebėjo juodus dūmų debesis, plaukiančius virš Dalaso Fort Vorto komercinio oro uosto, ir pagalvojo, kiek daug kartų jam teko tupdyti čia didžiulius lėktuvus ant ilgų pakilimo takų. Kiek laiko reikės, kol viskas bus atstatyta? Kapitonas Hernandesas nukreipė „Lear“ į netoliese esantį karinį aerodromą, tokį pat, kokį Reifordas neseniai buvo aplankęs. Ant žemės nesimatė jokio kito lėktuvo. Aišku, visi jie buvo patraukti, kad aikštelė netaptų patraukliu taikiniu.

Hernandesas nutupdė „Lear“ taip švelniai, kaip tik įmanoma nutupdyti tokį mažą lėktuvą, ir jie nedelsiant įriedėjo į pakilimo tako gale esantį didžiulį angarą. Reifordą nustebino, kad likusi angaro dalis buvo tuščia. Hernandesas išjungė variklius, ir jie išlipo. Karpatijus vėl apsirengė maskuojančius drabužius. Kažką šnipštelėjo Fortūnatui, o šis paklausė Hernandeso, kur jie galėtų rasti maisto.

— Trečiajame angare, — atsakė šis. — Mes esame pirmajame angare. Lėktuvas — ketvirtajame.

Pasirodė, kad maskuotės nereikėjo. Tarp angarų buvo nedaug erdvės, ir maža grupelė per pastatų šonuose esančias duris greit įbėgdavo ir išbėgdavo. Antrasis ir trečiasis angarai buvo taip pat tušti, išskyrus valgiais nukrautą stalą, stovintį prie durų į ketvirtąjį angarą.

Jie pripuolė prie maisto, o Karpatijus atsisuko į Reifordą.

— Atsisveikinkit su kapitonu Hernandesu, — pasakė jis. — Kai pavalgys, paskyriau jį nuvykti į senąjį Nacionalinės saugumo agentūros pastatą Merilende. Vargu ar jūs vėl susitiksite. Jis pilotuoja tik mažus lėktuvus.

Reifordo tai visai nedomino. Kuo jis čia dėtas? Jie tik kartą susitiko. Kodėl Karpatijui taip svarbu supažindinti jį su savo personalu? Reifordui jis nepapasakojo apie Erlo Halidėjaus dalyvavimą projektuojant naująjį lėktuvą. Net nepasakė, kad jie ketina tokį turėti. Neperdavė duomenų apie lainerį, kurį jam reikės pilotuoti. Reifordas niekad nesupras šio žmogaus.

Kapitonas maistą tiesiog rijo ir stengėsi padrąsinti Amandą šįkart valdyti daugiau nei paprastai. Bet ji taip nedarė. Kai grupelė paskutinįsyk persikėlė į kitą angarą, Reifordas išgirdo „Lear’ui“ būdingą ūžimą ir suprato, jog Hernandesas jau ore. Buvo įdomu, kad Fortūnatas dingo iškart, jiems įėjus į ketvirtąjį angarą. Ten dėmesį prikaustė tvarkinga eile išsirikiavę keturi iš dešimties ambasadorių, atstovaujančių milžiniškoms žmonių masėms ir atsiskaitinėjančių tiesiogiai Karpatijui. Reifordas neturėjo nė menkiausio supratimo, kur jie buvo anksčiau ar kaip čia atsirado. Viskas, ką žinojo: jam teks juos visus nugabenti į Naująjį Babiloną skubiems posėdžiams dėl staiga prasidėjusio Trečiojo pasaulinio karo.

Eilės gale išsitempęs ir žiūrintis tiesiai priešais save, stovėjo Erlas Halidėjus. Karpatijus kiekvienam ambasadoriui paspaudė ranką, o Halidėjų ignoravo; šis, atrodo, to ir tikėjosi. Reifordas priėjo tiesiai prie Erlo ir ištiesė ranką. Halidėjus į šį gestą nekreipė dėmesio, tik vos girdimai iškošė pro dantis:

— Pasitrauk nuo manęs, Reifordai, tu padugne!

— Erlai!

— Būtent tai ir turėjau omeny, Reifordai. Turiu greitai apmokyti tave naudotis šiuo lėktuvu, bet nemanyk, kad man tai patinka.

Pasijutęs nepatogiai, Reifordas atsitraukė ir prisidėjo prie Amandos, kuri buvo likusi viena ir dairėsi aplink; ką čia dabar jai daryti.

— Reifordai, ką, po galais, čia veikia Erlas? — paklausė ji.

— Vėliau papasakosiu. Jis nelabai įtenkintas, tik tiek galiu pasakyti. Apie ką lėktuve su tavim kalbėjo Karpatijus?

— Jis norėjo žinoti, ką norėčiau valgyti iš visų įmanomų valgių. Na ir žmogus!

Įėjo du Karpatijaus pagalbininkai iš Naujojo Babilono ir pasveikino jį apkabindami. Vienas mostelėjo Erlui su Reifordu ateiti prie jo viename angaro kampų, kuo toliau nuo „Kondoro 216“. Reifordas sąmoningai vengė žiūrėti į baisiai didelį oro žirgą. Nors jis stovėjo atsuktas į duris, už kurių driekėsi pakilimo takas, ir buvo daugiau nei už penkiasdešimties metrų nuo ten, kur jie stovėjo, vis dėlto atrodė milžiniškas. Vien tik vogčiomis metęs žvilgsnį, Reifordas galėjo pasakyti, kad to lėktuvo kūrimui prireikė kelerių metų, ne tik mėnesių. Ko gero, tai buvo pats didžiausias keleivinis lėktuvas, kokį tik jis kada nors buvo matęs, ir dar taip fantastiškai baltai nudažytas, kad blankaus angaro šviesių sienų fone atrodė, jog tuoj pradings. Kapitonas galėjo tik įsivaizduoti, kaip sunku bus jį įžiūrėti danguje.

Karpatijaus pagalbininkas, apsirengęs taip pat kaip ir jo bosas — tvarkingu juodu kostiumu, baltais marškiniais, kraujo raudonumo kaklaraiščiu su auksiniu segtuku, linktelėjęs Reifordo ir Erlo pusėn, puolė karštai dėstyti:

— Valdovas Karpatijus norėtų pakilti kiek galima greičiau. Ar galite pasakyti, kada maždaug mes išvyksime?

— Aš niekada anksčiau net nemačiau šio lėktuvo, — suglumęs aiškino Reifordas. — Ir neturiu jokio supratimo...

— Reifordai, — pertraukė jį Erlas, — galiu pasakyti, kad per pusantros valandos tu sugebėsi šį lėktuvą pakelti į orą. Pažįstu tave, žinau planus. Todėl pasitikėk manimi.

— Erlai, tai labai įdomu, bet aš nieko negaliu prižadėti, kol visko iki smulkmenų neišsiaiškinsiu.

Karpatijaus padėjėjas norėjo kreiptis į Halidėjų.

— Ar jūs sugebėsite skristi šiuo lėktuvu, kol Stylas pajus, kad jis gali?...

— Ne, sere, aš nesugebėsiu! — atrėžė Halidėjus. — Tiesiog palikite mus trisdešimčiai minučių, o tuomet leiskit man grįžti į Čikagą.

Pasirodė, kad Donis Muras buvo kalbesnis, nei Bakas tikėjosi, bet žurnalistas nusprendė, kad apsimestinis susidomėjimas bus nedidelė kaina už šio žmogaus paslaugas.

— Vadinasi, tu dirbi su telefonų sistemomis, bet taip pat pardavinėji ir kompiuterius...

— Taip, kartu. Tokiu būdu padvigubinu savo pajamas. Kaip žinai, turiu visą lagaminą katalogų.

— Norėčiau juos pamatyti, — tarė Bakas.

Donis plačiai nusišypsojo.

— Maniau, kad norėsi.

Atsidarė lagaminą ir ištraukė krūvelę — greičiausiai vieno iš jo atstovaujamų gamintojų. Ant kavos stalelio priešais Baką jis paskleidė šešias tokias krūvas.

— Trr, — sustabdė jį Bakas, — dabar jau matau, kad čia bus per didelis pasirinkimas. Kodėl man nepasakius, ko ieškau, o tu pasakysi, gali gauti ar ne?

— Galiu iškart pažadėti, kad gausiu, — atsakė Donis. — Praeitą savaitę vienam vaikinui pardaviau trisdešimt nešiojamųjų kompiuterių, galingesnių nei bet kuris stacionarus kompiuteris, ir...