Джерри Дженкинс - Nikolajus

— O prireikė?.. — paklausė Bakas.

— Daugiau, pone, kur kas daugiau. Stovėjau čia ir šėriau tą mašiną vis po du šimtus lapų, kol sukišau du pakus. Mirtinai bijau tų kompiuterių, bet Briusas man paaiškino, kaip išspausdinti visas rinkmenas su jo inicialais. Jis liepė tiesiog įvesti „Print B B*.*“ ir tuomet aparatas išspjaus viską, ko reikia. Tikiuosi, kad viską padariau teisingai. Ko gero, jau prispausdino daugiau, nei jis tikėjosi. Manau, kad dabar jau galima būtų sustabdyti spausdintuvą.

— Dabar jau eina trečias pakas? — paklausė Chlojė.

— Ne. Man Donis šiek tiek padėjo.

— Tas vaikinas, kuris taiso telefonus? — paklausė Bakas.

— Ak, Donis Mūras kur kas daugiau nei telefonų meistras, — atsakė Loreta. — Nėra tokio elektroninio daikto, kurio jis negalėtų pataisyti ar patobulinti. Donis man parodė, kaip galėčiau panaudoti tas senas dėžes, kad lazeriniam spausdintuvui nuolat paduotų popierių. Iš vienos dėžės jis tik paima lapus, o per kitą pusę jau išleidžia išspausdintus, todėl dabar man nereikia ten stovėti.

— Nežinojau, kad jūs sugebate taip padaryti, — neslėpė nuostabos Bakas.

— Ir aš, — sutiko Loreta. — Donis tiek daug visko žino, ko aš net nenumanau. Jis sakė, kad mūsų spausdintuvas yra aukščiausios klasės, gana naujas ir gali spausdinti iki penkiolikos puslapių per minutę.

— O kiek laiko jau spausdinate? — paklausė Chlojė.

— Maždaug nuo tada, kai šįryt telefonu kalbėjausi su Briusu. Po tų dviejų pakų buvo maždaug penkių ar dešimties minučių pertrauka — tuomet Donis man padėjo čia atitempti tą didelę popieriaus dėžę.

Įsliūkinęs į kitą raštinės kambarį, Bakas su nuostaba žiūrėjo, kaip puikus spausdintuvas ėmė iš dėžės lapą po lapo ir, perleidęs per save, išspjaudavo juos į kitą dėžę, kurioje jau pūpsojo didelė, pasvirusi krūva. Priėjęs ištiesino tą krūvą ir pažvelgė į dėžę. Pirmi du išspausdintų lapų pakai kaip vienas tvarkingai gulėjo ant Briuso stalo. Ant senos popieriaus dėžės, kokių Bakas nebuvo matęs jau daugybę metų, puikavosi užrašas, kad joje yra penki tūkstančiai lapų. Jis manė, jog jau sunaudota 80 procentų viso popieriaus. Greičiausiai čia kokia nors klaida. Ar galėjo Briusas prirašyti daugiau nei penkis tūkstančius puslapių? Galbūt įvyko nesusipratimas ir Loreta išspausdino viską, įskaitant programų rinkmenas, Biblijas ir Biblijos žodynus, įvairius kitus žodynus ir panašiai.

Bet čia nebuvo jokio nesusipratimo. Bakas rausėsi po krūvą, traukdamas atsitiktinius lapus ir ieškodamas reikalingo teksto. Kiekvienas puslapis, į kurį jis žvelgė, buvo asmeniniai Briuso užrašai. Ten galėjai rasti ir jo komentarus įvairioms Šventojo Rašto vietoms, asmeninių užrašų, minčių, laiškų draugams, giminėms ir Dievo vyrams iš viso pasaulio. Pradžioje Bakas pajuto kaltę, tarsi būtų pažeidęs Briuso asmeniškumą. Bet kodėl tuomet pastorius skubino Loretą, kad ji išspausdintų visą šią medžiagą? Ar jis bijojo, jog gali numirti? O gal norėjo palikti tai jiems?

Bakas pasilenkė virš greitai augančios popierių krūvos. Pakėlęs nuo dugno, pradėjo versti lapą po lapo, stengdamasis akimis permesti kiekvieną puslapį. Ir vėl slinko Briuso užrašai. Per dvejus metus kiekvieną dieną jis turėjo parašyti po keletą puslapių.

Kai Bakas vėl prisidėjo prie Chlojės ir Loretos, ši pasakė:

— Turim nutraukti tą spausdinimą, o lapus išmesti. Dabar visu tuo jis nebegalės pasinaudoti.

Chlojė buvo jau pakilusi, bet išsekusi atsisėdo ant šalia esančios kėdės. Dabar atėjo metas Bakui priklaupti prieš Loretą. Uždėjęs rankas jai ant pečių, pradėjo karštai kalbėti:

— Loreta, jūs vis dar galite tarnauti Viešpačiui, tarnaudama Briusui.

Ji bandė silpnai protestuoti, bet Bakas tęsė toliau:

— Taip, jis mirė, bet mes galime džiaugtis, kad dabar yra su savo šeima. Ar galit tai įsivaizduoti?

Loreta kietai suspaudė lūpas ir linktelėjo, o Bakas kalbėjo:

— Man reikia jūsų pagalbos dideliame darbe. Čia, šiame kambaryje — tikros aukso kasyklos. Vien tik žvilgtelėjęs į tuos puslapius suvokiau, kad Briusas yra su mumis. Jo žinios, mokymas, meilė ir gailestingumas — viskas yra čia. Geriausia, ką galime padaryti šiai mažajai kaimenei, praradusiai savo ganytoją, tai padauginti tuos puslapius. Nežinau, kokią reikšmę šie užrašai turės pastoriams ar mokytojams, bet dabar žmonėms reikia perskaityti, ką parašė Briusas. Galbūt jie girdėjo jį apie tai pamokslaujant, gal kažkur ar kažkaip matė. Bet tai lobis, kuriuo kiekvienas gali naudotis.

Prabilo ir Chlojė:

— Bakai, ar negalėtum iš pradžių pamėginti šiek tiek paredaguoti ar suteikti kažkokios knygos pavidalą?

— Chloje, aš peržvelgsiu tai, bet būtų gražu išspausdinti juos taip, kaip yra. Šios Briuso studijos „tiesiai nuo priekalo“, parašytos tikėjimo namiškiams, draugams ir artimiesiems, rašymas sau. Manyčiau, jog Loreta turėtų paimti visus tuos lapus, nugabenti, kur greitai spausdina, ir padauginti. Kiekvieno lapo mums reikia tūkstančio kopijų, dauginant ant abiejų pusių ir paprasčiausiai įrišant.

— Tai kainuos ištisą lobį, — išsigando Loreta.

— Dabar tuo nesirūpink, — nuramino ją Bakas. — Nematau geresnio būdo investuoti pinigus.

Lėktuvui sklandžiai nusileidus Fort Vorte, Dalaso apylinkėse, Fortūnatas susilenkęs įėjo į valdymo kabiną ir atsitūpė tarp Hernandeso ir Reifordo. Abu nusiėmė ausines ir pakreipė ausis Karpatijaus adjutanto pusėn.

— Ar kuris nors iš jūsų alkanas? — paklausė jis.

Reifordas apie maistą net nebuvo pagalvojęs. Žinojo tik tiek, kad pasaulis plėšo save į gabalus ir šio karo niekas neišgyvens. Bet vos tik užsiminus apie alkį, suprato, tiesiog miršta badu. Žinojo, jog Amanda jaučiasi taip pat. Ji valgydavo mažai, ir jam dažnai tekdavo įsitikinti, ar žmona neužmiršo papietauti.

— Galėčiau užkąsti, — atsakė Hernandesas. — Ko gero, suvalgyčiau labai daug.

— Vadovas Karpatijus nori, kad jūs susisiektumėt su DVF bokštu ir užsakytumėt ką nors puikaus.

Hernandesas atrodė išsigandęs.

— Kaip manai, kas slepiasi už žodžių: „kažką puikaus“?

— Kapitone Hernandesai, esu įsitikinęs, kad suorganizuosite ką nors valgomo.

Fortūnatas išskubėjo iš piloto kabinos atgal, o Hernandesas išsprogino akis į Reifordą.

— DVF bokšte, čia „Pasaulio Bendrijos Nr. 3“, atsiliepkite. Reifordas atsisuko pažiūrėti į atgal savo vieton besisėdantį Fortūnatą. Karpatijus buvo nusigręžęs ir intensyviai bendravo su Amanda.

Chlojė su Loreta tuoj griebė jautį už ragų: parašė dviejų sakinių pranešimą ir telefonu išsiuntė šešiems žmonėms, patiems pirmiems bažnyčios maldininkų sąraše. Kiekvienas iš jų paskambins keliems kitiems, šie savo ruožtu — dar keliems, ir tokiu būdu naujienos greitai pasklis po visus „Naujosios vilties“ bažnyčios žmones. Tuo tarpu Bakas įrašė į telefono atsakiklį trumpą žinutę, kurioje paprasčiausiai buvo sakoma: „Tragiškos naujienos apie pastoriaus Briuso mirtį — tiesa. Bažnyčios vyresnysis Reifordas Stylas matė jį ir tiki, kad pastorius galėjo numirti dar prieš bomboms nukrentant ant ligoninės. Prašome į bažnyčią neateiti, nes čia nebus jokių susirinkimų, tarnavimų ar išankstinių pranešimų iki pat eilinio sekmadieninio susirinkimo“. Bakas išjungė telefono skambutį ir visus skambinančius nukreipė atsakikliui, kuris netrukus pradėjo dirbti visu pajėgumu, nes vis daugiau ir daugiau bendruomenės narių pradėjo skambinti norėdami pasitikslinti. Buvo aišku, kad sekmadieninis susirinkimas bus gausus.