Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Ir šiek tiek Pietuose, — pridūrė jis.

— Tuomet Vakarinė pakrantė beveik sveika, — daugiau teigdamas nei klausdamas tarė Karpatijus.

Sargybinis vėl linktelėjo. Reifordas stebėjosi, ar kas nors, išskyrus tikinčius, kad Karpatijus yra pats Antikristas, galėjo Nikolajaus žvilgsnyje įžvelgti pasitenkinimą, netgi beveik džiūgavimą.

— O kaip Dalaso Vorto fortas? — pasiteiravo Karpatijus.

— DVF gavo smūgį, — atsakė sargybinis. — Tik vienas didelis takas kol kas dar veikia. Niekas neatskrenda, bet daugybė lėktuvų iš ten išskrenda.

Karpatijus žvilgtelėjo į Reifordą.

— O netoliese esantis karinis aerodromas, kur mano pilotas gavo kvalifikaciją valdyti „757“ tipo lėktuvą?

— Sere, manau, kad jis dar veikia, — atsakė kariškis.

— Na, ką gi, labai gerai, — atsakė Karpatijus.

Jis atsisuko į Fortūnatą:

— Aš įsitikinęs, kad niekas nežino, kur mes esame, bet dėl visa ko — ar turi ką nors paruošęs?

Fortūnatas pravėrė savo brezentinį krepšį, Reifordo manymu, visiškai netinkantį prie jo aprangos. Turbūt jis turėjo atliekamą oro pajėgų uniformą, kad galėtų užmaskuoti Karpatijų. Ir tikrai — ištraukė karišką skrybėlę bei maskuojantį apsiaustą. Karpatijus greitai užsimetė drabužį ir pamojo likusiems kambaryje, kad susirinktų aplink jį.

— Kur mažojo lėktuvo pilotas? — paklausė jis.

— Laukia už durų, sere, kaip jūs ir liepėte, — atsakė Fortūnatas.

Karpatijus kreipėsi į ginkluotą sargybinį:

— Ačiū už tavo tarnybą. Gali sraigtasparniu grįžti į savo postą. Ponas Fortūnatas, Stylai ir aš skrisime prie naujo lėktuvo, kuriuo grįšime į Naująjį Babiloną.

— O kur jis?.. — buvo beprabyląs Reifordas.

Karpatijus rankos mostu jį nutildė.

— Nesuteikime mūsų jaunajam draugui jokios informacijos, dėl kurios jis jaustųsi įpareigotas, — šypsodamasis pasakė jis sargybiniui. — Gali eiti.

Šiam nuskubėjus, Karpatijus tyliai tarė Reifordui:

— Netoli Dalaso mūsų laukia „Kondoras 216“. Tada mes skrisime į vakarus, kad keliautume į rytus, jei supranti, ką noriu pasakyti.

— Niekada negirdėjau apie „Kondorą 216“, — nustebo Reifordas. — Ko gero, aš neturiu reikiamos kvalifikacijos...

— Mane užtikrino, — pertraukė jį Karpatijus, — kad jūs esate daugiau nei kvalifikuotas.

— Bet kas tas „Kondoras 2...“?

— Tai hibridas, kurį aš pats sumodeliavau ir pavadinau, — aiškino Karpatijus. — Iš tiesų jūs juk nemanote, kad tai, kas šiandien įvyko, man buvo siurprizas?

— Aš mokausi, — atsakė Reifordas, vogčiomis dirstelėjęs į Amandą, kuri visa tiesiog kunkuliavo.

— Ak, mokaisi, — nusijuokė Karpatijus. — Man tai patinka. Eime, kelionės metu aš tau papasakosiu apie įspūdingą naująjį lėktuvą.

Fortūnatas kilstelėjo smilių:

— Sere, rekomenduočiau, kad mes su jumis pirmi išeitume į aikštelę ir įsėstume į lėktuvą. Ponai Stylai paseks mūsų pavyzdžiu, kai jau būsime įsėdę.

Nuleidęs skrybėlės kraštus ir pridengdamas tvarkingai sušukuotus plaukus, Karpatijus išsmuko paskui Fortūnatą, kai šis, atidaręs duris, linktelėjo laukiančiam „Lear“ lėktuvo pilotui. Pastarasis iškart pasileido bėgti link savo lėktuvo, o už kelių jardų paskui jį risnojo Fortūnatas ir Karpatijus. Reifordas ranka apsivijo Amandos juosmenį ir prisitraukė ją artyn.

— Reifordai, — paklausė Amanda, — ar bent kartą savo gyvenime esi girdėjęs, kad Nikolajus Karpatijus būtų užsikirtęs?

— Užsikirtęs?

— Mikčiotų, lementų, turėtų pakartoti žodį, pamirštų vardą?

Reifordas išspaudė šypseną, priblokštas, kad tokią baisią dieną atsirado kažkas juokingo.

— Turi omeny savo vardą, ar ne?

— Jis tai padarė sąmoningai, ir tu tai žinai, — pasakė ji.

Reifordas krūptelėjo:

— Gal tu ir teisi. Bet kokiu tikslu?

— Ką aš žinau! — atsakė Amanda.

— Brangioji, ar neįžvelgi ironijos tame, kad buvai įžeista žmogaus, kuris, mūsų įsitikinimu, yra Antikristas?

Amanda nepatikliai dėbtelėjo į jį.

— Turėjau omenyje, — tęsė jis, — kad įsiklausytum į savo žodžius. Tu tikiesi paprasčiausio mandagumo ir padorumo iš paties blogiausio žmogaus per visą visatos istoriją?

Amanda papurtė galvą ir nusisuko.

— Tau šitaip viską suformulavus, — sumurmėjo ji, — manau, kad buvau per daug jautri.

Bakas sėdėjo „Land Rover“ atstovybėje, prekybos vadybininko kabinete.

— Tu nesiliauji mane šokiravęs, — sušnibždėjo Chlojė.

— Tiesiog netelpu į visuotinai priimtas normų ribas, ar ne?

— Jei įtelpi, tai sunkiai, ir aš manau, kad normalaus gyvenimo nėra ko tikėtis.

— Nepamanyk, kad atsiprašinėju už savo unikalumą, — atsakė jis, — bet gana greitai visi ir visur pradės elgtis labai impulsyviai.

Prekybininkas, kuris buvo užsiėmęs dokumentų tvarkymu ir kainos skaičiavimu, pagaliau užvertė popierius ir pastūmė juos link Bako:

— Ar neparduosite „Linkolno“?

— Ne, jis išnuomotas, — atsakė Bakas. — Bet norėčiau jūsų paprašyti, kad sugrąžintumėt jį į O’Hare oro uostą. — Kameronas žvilgtelėjo į vyriškį, nekreipdamas dėmesio į dokumentus.

— Tai gana neįprasta, — atsakė vadybininkas. — Turėčiau pasiųsti du žmones ir avarinės pagalbos automobilį, kad jie galėtų grįžti.

Bakas atsistojo:

— Tikriausiai prašau per daug. Kitas prekybininkas būtų pasiryžęs nueiti papildomą mylią, kad tik galėtų parduoti automobilį. Esu tuo tikras, ypač kai niekas nežino, kas mūsų laukia rytoj.

— Pone Viljamsai, dar prisėskite. Nenoriu susilaukti nemalonumų iš savo rajono viršininko teikdamas jums šią mažą paslaugėlę. Kaip matote, už šešiaženklę sumą po valandos jūs galėsite vairuoti visiškai sukomplektuotą „Reindž roverį“.

— Padarykite tai per pusvalandį, — spustelėjo jį Bakas, — ir mes susitarsime.

Vadybininkas atsistojo ištiesdamas ranką.

— Sutarta.

Du

Lear tipo lėktuvas buvo šešiavietis. Karštai apie kažką kalbėdami tarpusavyje, Karpatijus su Fortūnatu ignoravo pro šalį praeinančius Reifordą ir Amandą. Stylai dribtelėjo į dvi galines vietas ir susikibo rankomis. Reifordas žinojo, kad visa apimantis siaubas Amandai buvo visiškai nepažįstamas. Jis buvo naujas ir jam pačiam. Tokio masto košmaro iki šiol dar niekas nepatyrė. Amanda taip stipriai sugriebė Reifordo rankas, kad net pirštai pabalo. Ji drebėjo.

Karpatijus atsigręžė į juos. Šioje situacijoje jo akivaizdžiai tramdoma šypsena tiesiog siutino Reifordą.

— Žinau, jog neturi kvalifikacijos šiems mažučiams, greitiems lėktuvams, — pasakė Karpatijus, — bet kažko galėtum pasimokyti sėdėdamas piloto padėjėjo kėdėje.

Reifordas labiau jaudinosi dėl lėktuvo, kurį jam reikės pilotuoti iš Dalaso, nes tokio dar niekad nebuvo matęs ar apie jį girdėjęs. Žvilgtelėjo į Amandą, vildamasis, jog ši pradės maldauti, kad jis pasiliktų, bet žmona greitai paleido jo ranką ir linktelėjo. Reifordas pajudėjo link valdymo skyriaus, nuo keleivių salono atskirto plona sienele. Įsispraudęs į kabiną, tarsi teisindamasis pasižiūrėjo į pilotą. Šis ištiesęs ranką pasakė:

— Čikas Hernandesas, kapitone Stylai. Nesijaudinkite, lėktuvą prieš skrydį jau patikrinau, ir man nereikia jokios pagalbos.

— Na, iš manęs vis tiek būtų mažai naudos, — atsakė Reifordas. — Daugybę metų nesu skraidęs su mažesniais nei „707“ tipo lėktuvais.

— Palyginti su tuo, kuriuo jūs nuolat skraidote, šis panašus į mopedą.