Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Mes girdim balsus, bet kol kas dar nė vieno nepasiekėm, — atsakė vyras.

— Padėk arba traukis iš kelio, — praeidama pro šalį, tarė tvirtai sudėta moteris.

— Aš ieškau Briuso Barnso, — tarė Reifordas.

Moteris pažiūrėjo į savo segtuvą.

— Patikrink tenai, — tarė ji, rodydama į šešis kūnus. — Giminaitis?

— Artimesnis nei brolis.

— Norite, kad dėl jūsų pažiūrėčiau?

Reifordo veidas persikreipė, jis vos galėjo išspausti žodį.

— Būčiau dėkingas, — atsakė.

Ji tikrino lavonus, paeiliui prie kiekvieno priklaupdama. Reifordas vos galėjo susilaikyti nekūkčiojęs. Ketvirtąjį kūną ji norėjo atidengti, bet persigalvojusi paėmė už riešo, kur vis dar buvo užrišta kortelė su žmogaus asmeniniais duomenimis. Ji atsisuko ir žvilgtelėjo į Reifordą. Šis viską suprato. Skruostais pradėjo riedėti ašaros. Moteris lėtai nuklojo užtiesalą.

Briuso akys buvo atmerktos, be gyvybės ir ramios. Reifordas sukando dantis ir stengėsi susitvardyti. Jis siekė užmerkti Briuso akis, bet slaugė jį sustabdė.

— Negaliu jums leisti to padaryti. — Ištiesusi pirštinėtą ranką pasakė, kad pati tuo pasirūpins.

— Gal galite patikrinti pulsą? — maldavo Reifordas.

— O, sere, — pasakė ji su užuojauta balse. — Jie nebūtų jo išnešę čia.

— Prašau, — dabar jau atvirai verkdamas sušnibždėjo Reifordas. — Dėl manęs.

Ir, Reifordui ankstyvą popietę stovint triukšmingame Čikagos priemiestyje įsikniaubus į savo delnus, moteris, kurios jis niekad iki šiol nebuvo sutikęs ir daugiau niekada nesutiks, uždėjo savo smilių ir nykštį ant arterijos po pastoriaus žandikauliu.

Nežiūrėdama į Reifordą, atitraukė ranką, uždengė Briuso Barnso kūną ir grįžo prie savo darbo. Kapitono keliai sulinko ir jis suklupo ant purvino grindinio. Tolumoje kaukė sirenos, aplinkui jį mirksėjo gelbėjimo tarnybų žiburėliai, mažiau nei už pusmylės laukė šeima. Dabar liko tik jis ir jie. Be mokytojo, be patarėjo, tik jie keturi.

Kai atsistojo ir, nešinas pritrenkiančia žinia, kėblino šlaitu žemyn, girdėjo pranešinėjančią apie nelaimes stotį staugiant iš kiekvieno automobilio, kurį aplenkdavo. Vašingtonas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Hitrou nebebuvo. Mirtis viešpatavo Egipto dykumoje ir ore virš Londono. Niujorkas buvo pavojuje.

Scenoje pasirodė Raudonas Apokalipsės žirgas.

Vienas

Tai buvo baisūs laikai, gal net patys baisiausi.

Atsisėdęs už išsinuomoto „Linkolno“ vairo, Reifordas Stylas pajuto, kad labai skauda kelius. Pritrenktas savo pastoriaus mirties buvo suklupęs ant grindinio.

Šis fizinis skausmas, tikriausiai truksiantis dar kelias dienas, atrodė nedidelis, palyginti su nepakeliama kančia vėl praradus vieną iš brangiausių žmonių.

Reifordas jautė Amandos žvilgsnį. Ji užjausdama uždėjo ranką jam ant šlaunies. Jo duktė Chlojė su vyru Baku, sėdintys ant galinės sėdynės, supratingai patapšnojo jam per pečius.

„O kas dabar? — stebėjosi Reifordas. — Ką mes be Briuso darysime? Kur eisime?“

Krizinių situacijų kontrolės radijo stotis monotoniškai pranešinėjo naujienas apie visame pasaulyje prasidėjusį chaosą, nuniokojimus ir siaubą. Tramdydamas kylančią raudą, užuot šnekėjęs, Reifordas visa galva pasinėrė į automobilio vairavimą, iš paskutiniųjų stengdamasis prasibrauti pro netvarkingus transporto kamščius. Kodėl žmonės buvo lauke? Ką įdomaus jie tikisi išvysti? Nejaugi nebijo naujų bombų arba radiacijos?

— Turiu patekti į laikraščio raštinę Čikagoje, — pasakė Bakas.

— Kai tik atvyksime į bažnyčią, galėsi pasinaudoti automobiliu, — pagaliau prabilo Reifordas. — Man reikia pranešti apie Briusą.

Pasaulio Bendrijos taikos palaikymo pajėgos kontroliavo vietinės policijos ir pagalbos tarnybų personalo darbą, nukreipdamos transporto eismą ir bandydamos padėti žmonėms grįžti į namus. Gerai pažinodamas miestą, Reifordas naudojosi šalutiniais keliais bei šaligatviais, stengdamasis apvažiuoti beviltiškai užkimštas pagrindines gatves.

Reifordas pagalvojo, ar negalėtų paprašyti Bako, kad šis pavairuotų. Bet nenorėjo pasirodyti esąs silpnas. Jis papurtė galvą. „Piloto egoizmas neturi ribų!“ Dabar jautėsi taip, kad galėtų susisukti į kamuoliuką ir verkti, kol užmigtų.

Jau praėjo beveik dveji metai nuo jo žmonos ir sūnaus pradingimo, ir drauge su milijonais kitų planetos gyventojų Reifordas daugiau nepuoselėjo iliuzijų dėl savo gyvenimo istorijos saulėlydyje. Jautėsi sugniuždytas ir gyveno kamuojamas skausmo ir apgailestavimų. Tai buvo taip sunku...

Reifordas žinojo, kad galėjo būti dar blogiau. Tarkim, jis nebūtų patikėjęs Kristumi ir vis dar gyventų amžinoje pražūtyje. Tarkim, nebūtų vėl įsimylėjęs ir jaustųsi dar vienišesnis. O jei Chlojė taip pat būtų paimta? Arba jis nebūtų susitikęs Bako? Dėl daug ko galėjo jaustis dėkingas. Jeigu ne kitų trijų buvusių automobilyje žmonių prisilietimas, vargu ar Reifordas pajėgtų judėti pirmyn.

Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip dabar gyventų, jei nebūtų pažinęs ir pamilęs Briuso Barnso. Pastorius jį išmokė, apšvietė ir įkvėpė daugiau nei bet kuris kitas sutiktas žmogus. Ir viską pakeitė ne tik Briuso žinios ar mokymas. Daug reiškė jo užsidegimas. Tai buvo žmogus, staiga aiškiai pamatęs, kad prasilenkė su didžiausia kada nors žmonijai duota tiesa, ir nenorėjęs vėl padaryti tos pačios klaidos.

— Tėti, atrodo, tiedu sargybiniai prie perėjos tau mojuoja, — nutraukė jo apmąstymus Chlojė.

— Stengiuosi juos ignoruoti, — atsakė Reifordas. — Tie pasipūtę kareivos mano geriau žiną, kur turėtų judėti transportas. Jei jų klausytume, tai čia prakiurksotume ne vieną valandą. Aš noriu kuo greičiau patekti į bažnyčią.

— Jis kažką šaukia per garsintuvą, — tarė Amanda ir šiek tiek nuleido šoninį stiklą.

— Ei, jūs, baltame „Linkolne“! — pasigirdo griausmingas balsas.

Reifordas greitai išjungė radijo imtuvą.

— Ar jūs Reifordas Stylas?

— Kaip jie tai sužinojo? — nustebo Bakas.

— Argi yra kas nors neįmanomo Pasaulio Bendrijos žvalgybai, — su pasibjaurėjimu tarė Reifordas.

— Jei jūs esate Reifordas Stylas, — vėl pasigirdo balsas, — prašom sustoti šalikelėje!

Iš pradžių Reifordas nusprendė ignoruoti net ir tai, bet tuoj persigalvojo. Nereikėjo bandyti šių žmonių kantrybės, jei jau jie žino kas jis toks. Bet kaip jie sužinojo?

Jis pasuko į šoną ir sustabdė mašiną.

Bakas Viljamsas atitraukė ranką nuo Reifordo peties ir ištempė kaklą, norėdamas geriau įsižiūrėti į du uniformuotus kareivius, skubiai lipančius nuo kelio sankasos. Jis niekaip negalėjo suprasti, kaip Pasaulio Bendrijos pajėgos susekė Reifordą, bet viena Bakui tikrai buvo aišku: nieko gero nelauk, jei būsi aptiktas kartu su Karpatijaus pilotu.

— Rėjau, — greitakalbe išbėrė Bakas, — aš turiu padirbtų asmens dokumentų komplektą Herbo Kaco vardu. Pasakyk jiems, kad esu tavo kolega ar ką nors panašaus.

— Gerai, — atsakė Reifordas, — bet aš manau, jie domėsis tik manimi. Tiesiog akivaizdu, jog Nikolajus stengiasi su manimi susisiekti.

Bakas vylėsi, kad Reifordas teisus. Ko gero, Karpatijus nori įsitikinti, ar jo pilotas gyvas ir sveikas, ir galės jį parskraidinti atgal į Naująjį Babiloną. Du uniformuoti pareigūnai jau stovėjo už „Linkolno“. Vienas kalbėjo per kilnojamą radijo stotį, šiaip jau vadinamą racija, o kitas — mobiliuoju telefonu. Bakas nusprendė pereiti į puolimą ir atidarė automobilio dureles.