Джерри Дженкинс: Negandų pajėgos

Iš anglų kalbos vertė

Tomas Bukys ir Gintaras Vitkevičius

Turinys

Prologas

Vienas

Du

Trys

Keturi

Penki

Šeši

Septyni

Aštuoni

Devyni

Dešimt

Vienuolika

Dvylika

Trylika

Keturiolika

Penkiolika

Šešiolika

Septyniolika

Aštuoniolika

Devyniolika

Apie autorius

Romano „Palikti“ skaitytojams

Prologas

Tai, kas vyko anksčiau

Didžiulis, kataklizmui prilygstąs įvykis sukrėtė pasaulį. Vienu akimirksniu dingo milijonai žmonių. Jie paprasčiausiai išnyko palikdami viską, kas materialu: drabužius, akinius, kontaktinius lęšius, perukus, klausos aparatus, protezus, papuošalus, batus, netgi dantų plombas.

Išnyko milijonai. Bet daugybė kitų liko gyventi toliau. Didžiąją jų dalį sudarė suaugusieji, tarp kurių buvo tik keletas paauglių ir nė vieno vaiko. Pradingo visi kūdikiai, netgi negimę, o kai kurie gimdymo metu.

Pasaulyje kilo chaosas. Dužo lėktuvai, traukiniai, autobusai ir automobiliai, skendo laivai, degė namai, žudėsi sielvarto apimti išlikusieji. Pradingus daugeliui aptarnaujančio personalo darbuotojų, buvo visai paralyžiuotas transporto ir ryšių priemonių darbas.

Vieni kalbėjo, kad pasaulį užpuolė ateiviai iš kosmoso. Kiti sakė, jog tai — priešo atakos pasekmė. Tačiau daugybė žmonių dingo kiekvienoje pasaulio šalyje.

Oro linijų kapitonas Reifordas Stylas ir jo dvidešimtmetė dukra Chlojė išliko. Reifordo žmona su jų dvylikamečiu sūnumi išnyko. Kapitonas, šio masinio išnykimo metu pilotuodamas „Boeing 747“ skrydyje į Londoną, savo vyriausiajai skrydžių instruktorei Hetei Diuram pasakė nežinąs, kas atsitiko.

Siaubingiausia tai, jog Reifordas viską suprato. Žmona buvo jį perspėjusi apie šį įvykį. Kristus buvo atėjęs išsivesti savųjų, o kiti, tarp jų ir Reifordas su Chloje, tapo palikti.

Reifordas suvokė šią tiesą ir buvo įsitikinęs, kad kito šanso jiedu su dukra nepraleis. Jis jautėsi kaltas dėl Chlojės skepticizmo ir jos tikėjimo tik tuo, ką galima matyti ir paliesti. Reifordo ieškojimai atvedė jį į buvusią žmonos bažnyčią, kur dar liko saujelė žmonių, tarp jų ir vienas iš pamokslininkų grupės.

Misijų pastorius Briusas Barnsas prarado savo šeimą ir, kaip ir kiti išlikusieji, staiga suprato, kad silpnas jo tikėjimas neišlaikė pačią kritiškiausią gyvenimo akimirką. Staiga jis tapo labiausiai įsitikinusiu skeptiku žemėje — entuziastingu, nepripažįstančiu kompromisų evangelistu.

Dvasiškai globojami Briuso ir sukrėsti ankstesnio pastoriaus paliktos vaizdajuostės įrašo, iš pradžių Reifordas, o po jo ir Chlojė įtikėjo Kristų. Kartu su savo naujuoju pastoriumi jie sutelkė pagrindinę „Negandų pajėgų“ grupę, skirtą kovai su šėtono jėgomis Biblijoje išpranašautu Suspaudimų laikotarpiu.

Tuo tarpu Kameronas Viljamsas, prestižinio savaitraščio „Global Weekly“ žurnalistas, dėl savo atkaklumo ir užsispyrimo draugų pramintas Baku, visa galva pasinėrė į ieškojimus. Bakas buvo Reifordo Stylo lėktuve, kai įvyko Paėmimas, ir jam teko užduotis aprašyti pasaulinio masto išnykimus. Žurnalisto darbas suvedė jį su viena iš galingiausių ir charizmatinių kada nors buvusių asmenybių, paslaptinguoju rumunų lyderiu Nikolajumi Karpatijumi. Praėjus vos porai savaičių po išnykimų, Karpatijus iškilo tarptautinėje arenoje kaip Jungtinių Tautų vadovas, žadantis suvienyti nuniokotą pasaulį į vieną taikų kaimelį.

Bakas supažindino skrydžių instruktorę Hetę Diuram su Karpatijumi, o šis nedelsdamas paskyrė ją savo asmenine padėjėja. Reifordo, Chlojės ir Briuso dėka įtikėjęs Bakas jautėsi esąs atsakingas dėl Hetės likimo ir karštligiškai stengėsi atskirti ją nuo Karpatijaus.

Pažemintas pareigose, žurnalistas persikėlė iš Niujorko į Čikagą, kur prisidėjo prie Reifordo, Chlojės ir Briuso kaip ketvirtas „Negandų pajėgų“ narys. Šis ketvertas nusprendė drauge kovoti prieš vis didėjantį blogį ir niekada nepasiduoti. Atstovaudami milijonams, praleidusiems galimybę sutikti Kristų Bažnyčios Paėmimo metu, jie buvo nusprendę tvirtai laikytis savo naujai atrasto tikėjimo, kad ir kas lauktų ateityje.

Bakas Viljamsas pats matė velnišką žudančią Nikolajaus Karpatijaus jėgą, o Briusas Barnsas iš Rašto studijų žinojo, kokios tamsios dienos artėja. Niekas nežino, kas iš keturių „Negandų pajėgų“ narių išgyvens per ateinančius septynerius metus.

Vienintelis Briusas aiškiai suvokė ateinantį siaubą. Jei kiti tai būtų žinoję, jie nebūtų taip drąsiai žvelgę į ateitį.

Vienas

Reifordas Stylas nutarė pailsėti. Jis nusiėmė ausines ir kelioniniame krepšyje susirado žmonos Bibliją, vis neatsistebėdamas, kaip greitai pasikeitė jo gyvenimas. Kiek daug panašių valandų praleido vartydamas beverčius žurnalus ir laikraščius, kuriuose nebuvo nieko įdomaus. Po viso to, kas įvyko, jį tedomino ši viena knyga. Skrendant iš Baltiniorės „Boeing 747“ valdė autopilotas, Čikagos O’Hare oro uoste jis turėjo leistis tik penktadienio popietę, bet naujas Reifordo pirmasis pilotas Nikas sėdėjo žvelgdamas į priekį, lyg jis valdytų lėktuvą. „Nenori nė žodeliu persimesti, — pagalvojo Reifordas. — Tarsi žinotų, ką noriu pasakyti, ir jau iš anksto pasiruošė užčiaupti man burną“.

— Ar nieko prieš, jei valandėlę paskaitysiu? — mandagiai paklausė.

Jaunuolis atsisuko ir nusiėmė kairę ausinę.

— Pakartokite?

Reifordas pakartojo klausimą, rodydamas į Bibliją.

— Jei tik neversi manęs klausyti...

— Viską supratau, Nikai. Žinai, kad man nerūpi, ką tu apie mane galvoji, ar ne taip?

— Sere?

Reifordas palinko arčiau ir garsiai tarė:

— Tavo nuomonė apie mane būtų buvusi man svarbi prieš keletą savaičių. Bet dabar...

— Taip, žinoma. Aš suprantu, Stylai. Tu ir daugelis panašių į tave mano, kad tai buvo Jėzus. Man neįrodysi. Gali toliau apgaudinėti save, bet mane palik ramybėje.

Reifordas suraukė antakius ir trūktelėjo pečiais.

— Tu negerbtum manęs, jei nebūčiau pabandęs.

— Nebūk per daug tuo tikras.

Kai Reifordas vėl ėmėsi Biblijos, jo dėmesį patraukė „Chicago Tribune“, kyšantis iš kelioninio krepšio.

„Tribune“, kaip ir kiekvienas kitas pasaulio dienraštis, pirmajame puslapyje buvo išspausdinęs straipsnį su tokia antrašte: „Per privatų susitikimą Jungtinių Tautų organizacijoje, prieš pat Nikolajaus Karpatijaus spaudos konferenciją, įvykdyta siaubinga žmogžudystė — savižudybė“.

„Naujasis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Nikolajus Karpatijus buvo ką tik pristatęs 10 naujų išplėstos Saugumo Tarybos narių ir, atrodo, suklydo paskirdamas du žmones į tą pačią, Didžiųjų Britanijos Valstijų ambasadoriaus, vietą.

Remiantis liudytojų pasakojimu, milijardierius Džonatanas Stoungalas, Karpatijaus draugas ir finansinis rėmėjas, staiga užpuolė apsaugos darbuotoją, atėmė iš jo ginklą ir šovė sau į galvą. Kiaurai praėjusi kulka kliudė ir užmušė vieną iš naujųjų Britanijos ambasadorių.

Tą dieną Jungtinės Tautos buvo uždarytos, o Karpatijus — prislėgtas dėl tragiškos jo dviejų gerų draugų ir patikimų pagalbininkų netekties“.

Keista, bet Reifordas Stylas buvo vienas iš keturių žmonių pasaulyje, žinojusių tiesą apie Nikolajų Karpatijų: kad jis yra melagis, hipnotizuojantis „smegenų plovėjas“, pats Antikristas. Kiti gal ir numanė, jog Karpatijus nėra tas, kuo dedasi esąs, bet tik Reifordas, jo dukra, pastorius ir jų naujasis draugas, žurnalistas Bakas Viljamsas, buvo tvirtai tuo įsitikinę.