Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Bakas dar ketino pasakyti, kad jau ruošėsi susidraugauti su senuoju kavinuku ir narsiai brautis per jos paspęstas žabangas, tačiau pasijuto beveik esąs kaltas dėl nugirsto pokalbio. Tai buvo kažkoks naujas, neįprastas jausmas: kaltas.

— Pasistengsiu nesimaišyti tau po kojomis, — tarė jis.

— Būsiu už tai dėkinga.

Kai pasiekė automobilių stovėjimo aikštelę, Alisa jau laukė.

— Tai buvo puiku, — tarė ji. — Atrodo, tu susigėdai.

Jis plačiai nusišypsojo.

— Tu ir vėl klauseisi?

— Taip. O dabar tikriausiai pavėluosiu į pusės septynių traukinį, — valiūkiškai tarė ji. — Bet buvo verta.

— O ką, jei tave pavėžėčiau? Gal parodysi man kelią?

Alisa palaukė, kol jis atrakino automobilio dureles.

— Gražus automobilis.

— Visiškai naujas, — pritarė jis.

Lygiai tokia pati buvo ir jo savijauta.

Į „Naująją viltį“ Reifordas ir Chlojė atvyko anksti. Briusas čia jau laukė, baigdamas valgyti užsisakytą sumuštinį. Atrodė vyresnis, nors buvo tik trisdešimties. Pasisveikinęs perbraukė rankomis plaukus ir patogiai atsilošė girgždančioje kėdėje.

— Ar pagavai Baką? — paklausė.

— Pasakiau, kad jam reikia būti čia, — atsakė Reifordas. — Kam toks skubumas?

— Ar šiandien klausei žinių?

— Lyg ir ne. Kas nors ypatingo?

— Manau, kad taip. Palaukime Bako.

— Tuo tarpu papasakosiu, kokią problemą turėjau šiandien, — tarė Reifordas.

Kai jis baigė, Briusas juokėsi.

— Bet iki šiol tokių problemų tau neiškildavo?

Reifordas papurtė galvą ir pakeitė pokalbio temą.

— Atrodo taip keista, kad Bakas priklauso mūsų grupei, ypač kai jis dar naujokas.

— Juk mes visi naujokai, ar ne? — pertarė jį Chlojė.

— Tas tiesa.

Briusas žvilgtelėjo į duris ir nusišypsojo. Reifordas su Chloje sužiuro į tarpduryje pasirodžiusį Baką.

Du

Bakas nežinojo, kaip atsakyti į tokį šiltą Reifordo Stylo pasisveikinimą. Jis labai vertino savo naujųjų draugų šilumą ir atvirumą, tačiau dar laikėsi kiek atokiau. Vis dar jautėsi nepatogiai dėl jam rodomo dėmesio. Įdomu, dėl ko šis susirinkimas? Reguliarūs „Negandų pajėgų“ susitikimai buvo planuojami iš anksto, taigi neeilinis susirinkimas turėjo kažką reikšti.

Sveikindamasi Chlojė ilgesingai jį nužvelgė, bet neapkabino, kaip tai padarė Stylas ir Briusas Barnsas. Žinoma, dėl jos uždarumo kaltas buvo jis pats. Abu mažai tepažinojo vienas kitą, tačiau tai jų santykiams teikė šiokio tokio žavesio. Tarpusavyje buvo pasikeitę daugeliu signalų, raginusių pradėti draugystę, o raštelyje Chlojei Bakas netgi tiesiai buvo parašęs, kad ja domisi. Bet reikėjo saugotis. Abu buvo naujokai tikėjime ir tik dabar pamažu ėmė suprasti, kas laukia ateityje. Tik kvailys gali pradėti draugystę tokiu metu.

O argi jis nebuvo tikras kvailys? Kodėl negalėjo anksčiau suprasti Kristaus, kai dar buvo pirmaujantis studentas, tarptautinis žurnalistas, vadinamasis intelektualas?

Kas jam dabar pasidarė? Jautėsi kaltas, kad klausėsi viršininkų pokalbio telefonu. Anksčiau jis niekada nebūtų taip įvertinęs pasiklausymo. Įvairios apgavystės ir atviras melas, kuriuos naudojo norėdamas išgauti informaciją, — apie tai galima buvo parašyti ištisą knygą. Ar pavyks išlikti geru žurnalistu dabar, kai Dievas atėjo į jo gyvenimą ir sąžinę ėmė graužti dėl smulkmenų?

Reifordas pajuto Bako susikaustymą ir Chlojės neryžtingumą. Bet labiausiai jį pribloškė staiga pasikeitusi Briuso veido išraiška. Briusas juokėsi klausydamasis Reifordo pasakojimo apie nemalonumus darbe ir šypsojosi pasirodžius Bakui. Tačiau visai netikėtai jo veidas apsiniaukė, šypsena išnyko ir kažkokie rūpesčiai užtemdė gerą nuotaiką.

Toks jautrumas Reifordui buvo neįprastas. Iki žmonos ir sūnaus išnykimo jis visai neverkė. Emocijas visada laikė nereikšmingomis ir nevyriškomis. Tačiau po išnykimų jis matė daug verkiančių vyrų. Suprato, kad visuotiniai išnykimai — tai Kristaus Bažnyčios Paėmimas į dangų, bet pasilikusiems šis įvykis buvo katastrofiškas.

Netgi jam ir Chlojei, kurie dėl to tapo tikinčiaisiais, dalies šeimos praradimas buvo smūgis. Būdavo dienų, kai Reifordą taip suspausdavo liūdesys ir jis pasijusdavo toks vienišas netekęs žmonos ir sūnaus, kad net abejodavo, ar sugebės toliau gyventi. Kaip galėjo būti toks aklas? Koks nevykęs jis buvo vyras ir tėvas!

Bet Briusas mokėjo išmintingai patarti. Jis taip pat prarado žmoną ir vaikus ir tikrai turėjo būti pasiruošęs Kristaus atėjimui. Padedamas Briuso ir remiamas kitų dviejų kambaryje esančių žmonių Reifordas galėjo išgyventi. Tačiau jo galvoje sukosi mintys ne vien tik apie išlikimą. Reifordas ėmė tikėti, kad jie visi turi pradėti veikti, gal net rizikuodami savo gyvybe.

Jei dėl to iškiltų kokių nors abejonių, tai jos būtų išsklaidytos Briusui Barnsui pagaliau prabilus. Jaunasis pastorius suspaudė lūpas, kad šios nepradėtų virpėti. Jo akyse tvenkėsi ašaros.

— Aš, hmm, turiu su jumis visais pasikalbėti, — pradėjo jis palinkdamas priekin ir nutildamas, kad galėtų susitvardyti. — Nuolat seku CNN pranešimus iš Niujorko. Reifordai, sakei, kad paskutinių žinių negirdėjai. O tu, Chloje?

Ji papurtė galvą.

— Bakai, aš manau, kad tau žinomas kiekvienas naujai paskelbiamas Karpatijaus pranešimas.

— Tik ne šiandien, — tarė Bakas. — Į raštinę nuėjau tik dienos pabaigoje, todėl nieko negirdėjau.

Briuso veidas vėl tarytum apsiniaukė, bet tuoj pat jis lyg atsiprašydamas nusišypsojo.

— Na, naujienos nėra tokios baisios, — tarė pastorius. — Tiesiog jaučiu didžiulę atsakomybę dėl jūsų visų. Puikiai žinote, kad aš bandau ugdyti šią bažnyčią, bet tai atrodo taip nereikšminga palyginus su pranašysčių tyrinėjimu. Didesnę laiko dalį praleidžiu įnikęs į Bibliją ir jos komentarus ir jaučiu, kaip Dievas ragina studijuoti rimčiau.

— Dievas ragina? — pakartojo Reifordas.

Tačiau Briusas apsipylė ašaromis. Chlojė pasilenkė per stalą ir paėmė pastoriaus ranką. Reifordas su Baku taip pat uždėjo rankas jam ant pečių.

— Tai yra taip sunku, — tarė Briusas, stengdamasis kalbėti kuo aiškiau. — Ir aš suprantu, kad viskas sukasi ne tik apie mane. Tai liečia ir jus, ir kiekvieną, atėjusį į šią bažnyčią. Mes visi kenčiame, visi esame prarasti žmonės, visi nusisukome nuo tiesos.

— Bet dabar mes ją radome, — tarė Chlojė. — Ir Dievas tave tam naudoja.

— Žinau. Aš jaučiuosi draskomas tokių prieštaringų jausmų, kad net nebežinau, kas manęs dar laukia, — aiškino Briusas. — Be šeimos mano namas yra toks didelis, šaltas ir tuščias, jog kartais net negrįžtu nakvoti. Tada skaitau Bibliją tol, kol užmiegu, o rytą grįžtu namo tik nusiprausti, persirengti ir vėl atvykstu čia.

Reifordas vis dar jautėsi įsitempęs. Jis vienintelis bandė pakeisti pokalbio temą, kad vėl būtų kalbama apie tai, dėl ko visi susirinko. Tačiau Briuso charakteris buvo kitoks. Pastorius visuomet bendraudavo savo stiliumi ir sau patogiu metu.

Briusas paėmė servetėlę, ir trejetas draugų vėl susėdo į vietas. Pastoriui prabilus, jo balsas vis dar buvo prikimęs.

— Kažkas mane tarytum slegia, — tarė jis. — Vienas iš dalykų, kurių niekada nebuvau išmokęs, tai kasdieninis Biblijos skaitymas. Stengiausi būti geru tikinčiuoju, vadinamuoju nuolatiniu darbuotoju — krikščioniu, bet Biblija man visai nerūpėjo. Dabar man taip to trūksta.

Bakas stengėsi suprasti. Jis norėjo išsiaiškinti viską, ką Dievas rodė metų metais. Tai buvo viena iš priežasčių, neskaitant Chlojės, kodėl jam nebuvo sunku persikelti į Čikagą. Bakas norėjo lankyti šią bažnyčią, klausytis Briuso, aiškinančio Bibliją, ir nepraleisti nė vienos tokios galimybės. Jis norėjo visiškai pasinerti į naująjį mokymą kaip šios centrinės grupės narys.