Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Manau, kad tai neįmanoma.

— Ne, Verną, jei kas neįmanoma, tai jūsų bandymas sužlugdyti tuos, kurie sugeba ką nors kurti. Jūs, kaip ir aš, puikiai suprantate, kad nė vienas nors truputį save gerbiantis žmogus su tuo nesitaikstys. Jei turiu dirbti už Čikagos regiono ribų, ruošiuosi tai daryti namuose su kompiuteriu, modemu ir fakso aparatu. Ir jei dar tikitės nors kartą mane čia pamatyti, tai tuoj pat skambinkite Stentonui Beiliui.

Verną atrodė pasiruošusi kovoti už savo įsitikinimus, taigi Bakui neliko nieko kito, kaip grįžti į jos kabinetą. Jis praėjo pro žado netekusią Alisą ir palaukė Vernos jos kabinete, kol išraudusi viršininkė pagaliau pasivijo savo neklusnų pavaldinį.

— Ar jūs skambinate, ar reikės man? — įsakmiai pareikalavo jis.

Reifordas su Chloje pavalgė pakeliui į namus ir grįžę atsakiklyje rado žinutę nuo vyriausiojo Reifordo piloto.

— Paskambink, kai tik galėsi.

Laikydamas kepurę po ranka ir dar su uniforminiu apsiaustu Reifordas surinko numerį ir be jokios įžangos paklausė:

— Kas atsitiko, Erlai?

— Dėkui, kad nedelsdamas atsiliepei, Rėjau. Mes su tavim nuėjome ilgą kelią.

— Ganėtinai ilgą, kad tu pasiektum tikslą, Erlai. Ką aš turėčiau daryti dabar?

— Tai nėra oficialus skambutis, aišku? Nėra ir papeikimas ar perspėjimas, ar dar kas nors. Tik kaip draugas draugui.

— Taigi kaip draugas draugui, Erlai. Tai gal turėčiau prisėsti?

— Ne, bet noriu pasakyti, bičiuli, kad tau reikėtų vengti kalbų apie savo tikėjimą.

— Nagi, nagi.

— Kalbų apie Dievą darbo metu, supranti?

— Erlai, aš nesu plepys, ir turėtum žinoti, kad tai niekuomet netrukdys darbui. Tarp kitko, ką pats manai apie pranykimus?

— Mes išgyvenome tai, Rėjau. Tiesiog noriu pasakyti, kad Nikas Edvardsas ketina rašyti tarnybinį pranešimą, ir dėl to noriu tave perspėti, ką jau ir padariau, o tu spėjai atsisakyti.

— Tarnybinį pranešimą? Ar aš nusižengiau taisyklėms, grubiai pažeidžiau darbo tvarką, įvykdžiau nusikaltimą?

— Nežinau, kaip jis ketina tai pavadinti, bet jaučiau pareigą tave perspėti.

— Kaip suprantu, tu sakei, kad šis pokalbis nėra oficialus.

— Ne, Rėjau. Ar norėtum, kad būtų? Ar aš turiu rytoj iškviesti tave į susitikimą, padaryti įrašą tavo asmens byloje ir t. t., ar paprasčiausiai apraminti audras, pasakyti, jog tai buvo nesusipratimas, dabar jau viskas gerai ir daugiau tai nepasikartos?

Reifordas atsiliepė ne iš karto.

— Nagi, Rėjau, juk tai nesusipratimas. Aš nenoriu, kad dar apie tai galvotum.

— Gerai, Erlai, bet aš dar apie tai pagalvosiu. Vertinu tavo užuominas, tik dabar nesu pasiruošęs ką nors nuspręsti.

— Nedaryk man to, Rėjau.

— Na, Erlai, tavęs tai visai neliečia. Viską darau tik dėl savęs.

— Taip, ir man reikės rasti pavaduojantį pilotą, turintį reikiamą kvalifikaciją „keturiasdešimt septintam“ ir „penkiasdešimt septintam“.

— Manai, kad viskas taip rimta? Ar dėl viso to galėčiau prarasti darbą?

— O ar galėtum dėl to lažintis?

— Vis tiek turėsiu tai apsvarstyti.

— Rėjau, elgiesi kvailai. Klausyk, jei pagaliau susivoksi ir mes pradėsime dirbti toliau, tau reikės kuo greičiau atestuotis darbui su „penkiasdešimt septintu“. Ketinama pridėti pusę tuzino skrydžių per mėnesį. Gali būti tame sąraše. Daugiau pinigų, pats supranti.

— Dabar tai man nėra taip svarbu, Erlai.

— Žinau.

— Bet pati idėja skraidyti su „Boeing 757“ yra labai viliojanti. Apie tai mes dar pakalbėsime.

— Neversk manęs laukti, Rėjau.

— Aš pabandysiu susisiekti su ponu Beiliu, — tarė Verną. — Bet pats supranti, kad Niujorke dabar jau vėlu.

— Jį visuomet galima surasti, ir jūs tai žinote. Paskambinkite jo tiesiogine linija.

— Aš neturiu to telefono numerio.

— Galiu jums duoti. Tikriausiai jis tariasi dėl mano naujo paskyrimo.

— Aš paskambinsiu jam, Kameronai, ir netgi leisiu jums turėti tai, ko reikalaujate, bet pirma su juo kalbėsiu aš pati ir pasilieku teisę jam pasakyti, koks nedrausmingas ir nemandagus buvote. Prašau, palaukite už durų.

Alisa rinkosi savo daiktus, tarsi ruošdamasi išvykti, kai pasirodė nepaklusnusis Bakas. Kiti raštinės darbuotojai jau ėjo į automobilių stovėjimo aikštelę arba traukinių stotį.

— Ar tu girdėjai visa tai? — negarsiai paklausė Bakas.

— Aš viską girdėjau, — iškilmingai tarė ji. — Juk žinai tuos naujus garsiakalbius, kurie neverčia tavęs laukti, kai kitas asmuo vis dar kalba?

Jis prunkštelėjo.

— Žinoma, juk neįmanoma pastebėti, kada tu klausaisi. Tereikia paspausti perdavimo klavišą, ir, jei vyksta kažkas įdomaus, užtenka spustelėti garsiakalbio mygtuką ir galima nepastebėtam klausytis pokalbio. Tai puiku, ar ne?

Iš garsiakalbio pasigirdo Niujorke skambančio telefono signalas.

— Stentonas. Kas jūs?

— Hm, pone, atleiskite, kad trukdau jus tokiu metu...

— Jei jau gavai telefono numerį, tai tikriausiai turi kažką labai svarbaus. Na, ir kas čia kalba?

— Verną Zy iš Čikagos.

— Taip, Verna, kas atsitiko?

— Tokia situacija... Čia yra Kameronas Viljamsas...

— Taip, aš norėjau tau pranešti, kad jam netrukdytum ir laikytumeisi atokiau. Jis kuria man keletą stambių projektų. Ar turi jam gerą jaukią vietelę, kur galėtų netrukdomas dirbti, arba tiesiog turėsime jam leisti dirbti savo bute?

— Mes turime vietą čia, bet, pone, šiandien jis buvo grubus ir nepaklusnus man ir...

— Klausyk, Verna, aš nenoriu, kad tu nervintumeis dėl Viljamso. Jam leista pasiganyti dėl dalykų, kurių negaliu atskleisti, bet mes turime sutikti su tuo, kad jis vis dar yra mūsų žvaigždė ir gali dar daug puikaus nuveikti, kaip tai yra buvę. Jis gauna mažiau pinigų, turi mažiau prestižiškas pareigas ir negalės dirbti Niujorke, bet savo užduotis gaus iš ten. Tik tu dėl jo nesijaudink, gerai? Iš tiesų manau, kad ir tau, ir jam bus geriau, jei jis nedirbs šioje raštinėje.

— Bet, pone...

— Kas nors dar, Verna?

— Gerai, bet būtų geriau, jei apie tai būčiau žinojusi anksčiau. Norėčiau, kad tai suprastumėte. Jis negražiai su manimi elgėsi ir...

— Ką nori tuo pasakyti? Jis kabinosi prie tavęs, nuskriaudė, ar dar kas?

Bakas ir Alisa užspaudė rankomis burnas, kad nepradėtų kvatoti.

— Ne, pone, bet jis aiškiai parodė, jog nesiruošia man paklusti.

— Atleisk, Verną, bet neliesk jo, gerai? Aš nesiruošiu švaistyti Kameroną Viljamsą regioninei komandai, tačiau ne todėl, kad nevertintume kiekvieno straipsnelio, gaunamo, iš jūsų įstaigos, supranti?

— Bet, pone...

— Atsiprašau, Verną, ar turi dar ką nors? Gal aš neaiškiai pasakiau ar yra dar kokia nors problema? Liepk jam užsisakyti įrangą, apmokėk iš Čikagos sąskaitos ir tegul dirbą tiesiogiai mums. Supratai?

— Bet ar nevertėtų jam atsipra...

— Verną, gal norėtum, kad aš užglaistyčiau šį asmeninį konfliktą būdamas už tūkstančio mylių? Jei negali susitvarkyti vietoje...

— Aš galiu, pone, ir tai padarysiu. Ačiū, pone. Atleiskite, kad sutrukdžiau.

Suskambo vidinio ryšio signalas.

— Alisa, liepkite jam įeiti pas mane.

— Taip, ponia, ir gal po to galėčiau...

— Taip, gali eiti namo.

Bakas pastebėjo, kaip rinkdamasi savo daiktus Alisa „tempė“ laiką, kartu laikydamasi atstumo, kad galėtų girdėti. Jis karingai įžengė į kabinetą, tarsi pasiruošęs kalbėti telefonu su Stentonu Beiliu.

— Jam visai nereikia su tavimi kalbėtis. Jis aiškiai pasakė: nenori, jog man tektų kęsti tavo kvailystes. Todėl gali dirbti savo apartamentuose.