Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Bakas papurtė galvą ir vėl atsisėdo. Jis mąstė apie tai, kur teko būti, su kuo susitikti, apie pavojus, su kuriais susidūrė per visą savo karjeros laiką. O dabar šnibždėjosi su sekretore, kurią reikėjo gelbėti nuo viršininkės, niekada negalėjusios pelnyti pagarbos savo rašiniais, nemalonės.

Bakas atsiduso. Ko čia jaudintis, juk pagaliau jis buvo Čikagoje su žmonėmis, kurie tikrai juo rūpinosi.

Nepaisant jo ir Chlojės naujo tikėjimo, Reifordas Stylas pajuto esąs priklausomas nuo didelių nuotaikos svyravimų. Žingsniuodamas per O’Hare jis staiga pasijuto liūdnas. Taip pasiilgo Irenos ir Reimio! Net neabejojo, kad jie pateko į dangų, bet labai jų ilgėjosi. Po išnykimų pasaulis taip dramatiškai pasikeitė, jog vargu ar kas nors iš jo aplinkos žmonių pasiekė bent šiokią tokią pusiausvyrą. Buvo dėkingas, kad turi Briusą, kuris mokė jį, Chloję, o dabar ir Baką, taip pat prisidėjusį prie jų misijos, bet kartais neduodavo ramybės mintys apie tamsią ateities perspektyvą.

Todėl tokia maloni paguoda buvo žvelgti į besišypsantį jo laukiančios Chlojės veidą. Per dvi skrydžių dekadas Reifordas įprato matyti keleivius, kuriuos sveikindavo terminale juos sutinkantys žmonės. Kapitonui patiko šie vaizdai, nors daugelis pilotų tik išlipę iš lėktuvo tuoj važiuodavo namo.

Chlojė ir Reifordas suprato vienas kitą daug geriau nei bet kada. Jie greitai tapo draugais ir patikėtiniais ir, nors visais kitais klausimais dar nesutarė, juos jungė bendras skausmas ir praradimai. Be to, buvo susieti naujo tikėjimo ir tapo komandos, kaip jie vadino „Negandų pajėgas“, draugais. Reifordas apkabino savo dukrą.

— Kas nors negerai?

— Ne, tik Briusas ieškojo tavęs. Šiandien vakare šaukiamas svarbus pagrindinės grupės susitikimas. Nežinau kodėl, bet jis norėjo, kad mes perduotume šią žinią ir Bakui.

— Kaip čia atvykai?

— Su taksi. Aš žinojau, kad čia yra tavo automobilis.

— Kur galėtų būti Bakas?

— Jis ruošėsi ieškoti automobilio ir buto, tad gali būti bet kur.

— Ar skambinai į „Weekly“ raštinę?

— Šiandien po pietų aš kalbėjau su Alisa, sekretore. Jis turėjo pasirodyti tik pirmadienį, bet mes galime dar kartą paskambinti iš automobilio. Turiu omenyje tave, tu turi paskambinti, ar ne? Juk taip bus geriausia, kaip manai?

Reifordas vos susilaikė nenusišypsojęs.

Alisa sėdėjo palinkusi prie stalo, įsistebeilijusi į Baką ir stengėsi tramdyti garsų juoką, kai šis šnibždėjo jai sąmojus. Jis gana ilgai galvojo, kiekgi žmonių iš jo komandos Manhetene galėtų sutilpti tame kampe, kurį teks dalintis su bendro naudojimo kavinuku. Suskambo telefonas ir, atsiliepus sekretorei, Bakas galėjo girdėti visą pokalbį per garsiakalbį. Kalbėjo administratorius iš holo pirmame pastato aukšte:

— Alisa, ar Bakas Viljamsas dar neišvyko?

— Ne, jis dar čia.

— Tai skambutis jam.

Kameronas atpažino Reifordo Stylo balsą:

— Šį vakarą pusę aštuonių.

Bakas atsakė:

— Žinoma, aš atvyksiu. Kas dar? Hm? Gerai, perduok jai linkėjimus ir iki pasimatymo vakare bažnyčioje.

Jau buvo bededąs telefono ragelį, kai Verną priėjo prie durų ir piktai suraukusi antakius dėbtelėjo į jį.

— Yra problemų? — paklausė jis.

— Netrukus galėsite turėti savo telefoną, — tarė ji. — Užeikite.

Kai tik Bakas įsitaisė krėsle, Verną su pasimėgavimu informavo, kad jis nebegali būti keliautoju po pasaulį, rašančiu įdomias istorijas bei pagrindinius straipsnius „Global Weekly“ žurnalui.

— Čia, Čikagoje, turime svarbią, bet ribotą darbo žurnale sritį, — kalbėjo ji. — Mes aiškiname, kaip vietos žmonės vertina nacionalines ir tarptautines naujienas, ir persiunčiame straipsnius į Niujorką.

Bakas sėdėjo lyg suakmenėjęs.

— Tai man tikriausiai teks dirbti Čikagos turguose?

— Nesišaipykite, Kameronai. Net nebandykite. Jums bus skirtos temos, kuriomis turime rašyti kiekvieną savaitę. Jūsų darbus tikrins vyresnysis redaktorius ir aš. Ir tik aš nuspręsiu, ar tie straipsniai bus pakankamai aukšto lygio, kad siųstume juos į Niujorką.

Bakas atsiduso.

— Aš neklausiu didžiosios viršininkės, kaip man derėtų dirbti ateityje. Nemanau, kad jūs žinote.

— Jūsų ryšys su Stentonu Beiliu dabar taip pat eis per mane. Ar aišku?

— Klausiate, ar suprantu, ar sutinku?

— Ne, — griežtai tarė ji. — Aš klausiu, ar laikysitės taisyklių?

— Tai neįmanoma, — tarė Bakas, jausdamas, kaip padažnėjo pulsas ir paraudo sprandas.

Jis nenorėjo veltis į barnius su Verną. Bet taip pat ir nesiruošė ilgai būti kieno nors įtakojamas, ypač jei tas žmogus nepriklausė žurnalistų aplinkai, nors ir sėdėjo senoje Liusindos Vašington kėdėje ir jam vadovavo.

— Aš aptarsiu tai su ponu Beiliu, — tarė ji. — Turbūt įsivaizduojate, kad savo dispozicijoje turiu įvairiapusių poveikio priemonių, kurias taikau nepaklusniems darbuotojams.

— Galiu įsivaizduoti. Kodėl gi tuoj pat jam neskambinate?

— O kam?

— Kad išsiaiškintumėte, ko man derėtų imtis. Aš pripažįstu savo pažeminimą pareigose ir perkėlimą į kitą darbo vietą. Žinote ne blogiau už mane, kad pervedant į regioninę grupę jūs vėjais paleidžiate mano patirtį ir kontaktus.

— Ir jūsų talentą, tikriausiai tai turite omenyje.

— Darykite kokias norite išvadas. Bet prieš stodamas į karščiausią fronto vietą noriu pasakyti, kad esu daugybę valandų praleidęs rašydamas straipsnį apie dingimų teorijas — ach, ir kam aš jums apie tai pasakoju?

— Todėl, kad aš esu jūsų šefė, o Čikagos biuro korespondentui apskritai nepriklauso imtis pagrindinių straipsnių.

— Netgi tam, kuris jau keletą tokių yra parašęs? Prašau tuoj pat paskambinti Beiliui. Paskutinį kartą jis neturėjo jokių pastabų dėl mano kūrinio, tik pridūrė, kad yra įsitikinęs jo sėkme.

— Štai kaip? Paskutinio mūsų pašnekesio metu jis pasakojo apie judviejų pokalbį.

— Tai buvo nesusipratimas.

— Tai buvo melas. Jūs sakote, kad buvote kažkur, o visi ten buvusieji tvirtina jūsų nematę. Už tai aš būčiau jus atleidusi iš darbo.

— Jei jūs turėtumėte teisę mane atleisti, tai aš čia net nesirodyčiau.

— Gal norite baigti savo karjerą?

— Aš noriu jums pasakyti, ko pageidaučiau Verna. Aš noriu...

— Norėčiau, kad visi pavaldiniai vadintų mane ponia Zy.

— Šioje įstaigoje jūs neturite jokių pavaldinių, — tarė Bakas. — Argi nesate...

— Kameronai, jūs priartėjote prie pavojingos ribos.

— Ar jums neatrodo, kad ponia Zy asocijuojasi su įkyriai zyziančia muse.

Ji atsistojo.

— Sekite paskui mane.

Įsiutusi Verną išlėkė iš kontoros ir, kaukšėdama aukštakulniais bateliais, pasileido ilgu koridoriumi žemyn.

Bakas sustojo prie Alisos stalo.

— Ačiū už viską, Alisa, — greitai tarė jis. — Visą reikalingą įrangą iš Niujorko atsiųs čia, todėl norėčiau paprašyti tavęs, kad tai nukeliautų į mano naująjį butą.

Alisa linktelėjo galva, bet jos šypsena sustingo vėl pasirodžius Vernai.

— Nedelskit, Kameronai!

Bakas lėtai pasisuko.

— Aš sugrįšiu pas jus, Alisa.

Kameronas puikiai apskaičiavo savo veiksmus, kad išvestų Verną iš pusiausvyros, ir jautė pritariančias žmonių šypsenas.

Verną nužygiavo į kampą, kuris buvo paverstas kavos kambariu, ir parodė mažą staliuką su telefonu ir stalčiais informacijai. Bakas prunkštelėjo.

— Maždaug po savaitės jūs gausite kompiuterį, — sausai tarė Ji. Ar negalėtumėte jo atsiųsti man į namus?