Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Tai skamba fantastiškai, — tarė Chlojė. — Mus tai turi jaudinti!

— Aš ir esu sujaudintas, — patvirtino Briusas. — Bet bus labai mažai laiko džiaugtis ir ilsėtis. Ar prisimenate septynių antspaudų negandas, apie kurias kalbama Apreiškimo knygoje?

Ji pritariamai linktelėjo.

— Jei gerai supratau, tai prasidės nedelsiant. Bus aštuonių mėnesių taikos laikotarpis, bet per tris po jo einančius mėnesius žemėje išsipildys likusios septynių antspaudų negandos. Ketvirtis žmonijos bus nušluotas nuo planetos paviršiaus. Aš nenoriu būti sentimentalus, bet apsidairykite po kambarį ir pasakykite man, ką jums tai reiškia.

Reifordui nereikėjo dairytis. Jis sėdėjo su trimis jam artimiausiais žmonėmis pasaulyje. Ar gali būti, kad greičiau nei per dvejus ateinančius metus galėtų prarasti ką nors iš šių mylimų žmonių?

Bakas užvertė savo užrašus. Nenorėjo rašyti, kad galbūt kas nors iš esančių šiame kambaryje neilgai trukus žus. Tokių „pokštų“ jis nepripažino netgi pirmąją mokslo dieną koledže, kai buvo liepta labai kruopščiai mokytis. Tada profesorius pasakė: „Po metų kas trečio iš jūsų čia jau nebebus“. Šis praeities prisiminimas atrodė beveik juokingai palyginti su tuo, kas vyko dabar.

— Manau, mes nenorime paprasčiausiai išlikti, — tarė Bakas. — Norime veikti.

— Žinau, — patikino jį Briusas. — Tikiuosi, kad nerimauju be reikalo. Mūsų laukia ilga ir sunki kelionė. Visi būsime užsiėmę ir pervargę, tad savo veiklą turime planuoti iš anksto.

— Aš galvojau apie sugrįžimą į koledžą, — susimąsčiusi tarė Chlojė. — Žinoma, ne į Stenfordą, bet į kažkurį esantį netoliese. Dabar imu abejoti, — ar verta?

— Tu gali lankyti šį koledžą, — nuramino ją Briusas. — Juk rinksimės tik vakarais ir tai visai netrukdys.

— Ir aš taip manau, — tarė Bakas.

— Aš manau, kad mums reikia slėptuvės.

— Slėptuvės? — nustebusi paklausė Chlojė.

— Pogrindžio, — patikslino Briusas. — Kol dar viskas ramu, mes galime tai sukurti nesukeldami įtarimo. Kai ateis Negandų laikas, tikrai to negalėsime padaryti.

— Apie ką tu kalbi? — paklausė Bakas.

— Kalbu apie ekskavatorių, kuriuo galėtume iškasti ir įsirengti slėptuvę. Juk ateina karas, badas, maras ir mirtis.

Reifordas pakėlė ranką.

— Aš maniau, mes nepabėgsime pabrukę uodegas.

— Žinoma, kad ne, — nuramino jį Briusas. — Bet jei nežiūrėsime į ateitį ir nekursime planų, neturėsime prieglobsčio, neturėsime kur persigrupuoti, kur išvengti radiacijos ir ligų, tai taip ir mirsime bandydami įrodyti savo drąsą.

Baką labai paveikė tai, kad pastorius turėjo planą — realų planą. Briusas buvo suplanavęs, jog reikia užsakyti didžiulį vandens rezervuarą ir pristatyti jį į išsirinktą vietą. Kelias savaites jis gulės automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje, ir žmonės tiesiog manys, kad tai paprasta talpa. Tada reikės pasamdyti ekskavatorių, kuris iškas namo dydžio duobę.

Tuoj pat reikės pastatyti sienas, įvesti vandenį, elektros linijas ir paruošti tai kaip slėptuvę. Tuo metu rezervuarą išvežti. Žmonės, kurie tai matys, manys, kad rezervuaras yra netinkamo dydžio ar su defektais. O kurie to nematys, manys, jog jis jau po žeme. „Negandų pajėgos“ sujungs požeminę slėptuvę su bažnyčia slaptu praėjimu, bet nenaudos jos tol, kol tai nebus būtina. Visi jų susitikimai vyks Briuso raštinėje.

Tą vakarą susitikimas baigėsi malda ir trys nauji tikintieji meldėsi už Briusą bei jį slegiančią vadovavimo naštą.

Kameronas įtikino pastorių vykti namo ir pamiegoti. Prieš išsiskiriant pasisuko į Chloję:

— Norėčiau tau parodyti savo naująjį automobilį, bet dabar jis nebeatrodo toks puikus.

— Žinau, ką turi omeny, — nusišypsojo Chlojė. — Manau, kad jis gražus. Gal norėtum prisidėti prie mūsų ir kartu pavakarieniauti?

— Nesu alkanas. Beje, man reikia kraustytis į naująją vietą.

— Ar jau turi baldus? — pasiteiravo ji. — Galėtum apsistoti pas mus, kol ką nors surasi. Turime daugybę kambarių.

„Tikra likimo ironija“, — pamanė Bakas.

— Ne, ačiū, butas yra apstatytas.

Čia pat pasirodė Reifordas.

— Kur apsistosi, Bakai?

Jis papasakojo apie savo naująjį butą pusiaukelėje tarp bažnyčios ir „Weekly“.

— Tai nėra taip toli.

— Ne, — tarė Bakas. — Pasikviesiu į svečius, kai viską susitvarkysiu.

Reifordas atsirakino automobilio dureles, o Chlojė laukė prie kitų. Gatvės žibintų šviesoje trijulė stovėjo tyli ir šiek tiek sukaustyta.

— Ką gi, — tarė Bakas, — vykstu namo.

Reifordas atsisėdo į automobilį, o dukra vis tebestovėjo.

— Iki pasimatymo.

Atsisveikindama Chlojė pamojavo ranka. Bakas apsisukęs nuėjo. Jis jautėsi kaip paskutinis kvailys. Ką gi reikėjo daryti, kaip pasielgti? Jis žinojo, kad Chlojė laukia, tikėdamasi kokio nors ženklo, jog vis dar jam rūpi. Ir rūpėjo, tik Bakas nemokėjo to parodyti. Nežinojo, ar dėl kartu esančio jos tėvo, ar dėl to, kad tiek daug svarbaus tuo metu vyko jų gyvenimuose.

Bakas galvojo apie tai, kaip Chlojė aiškino savo apsisprendimą neiti į koledžą. Tai irgi jausmų įrodymas, mąstė jis. Žinoma, pats buvo vienišas, tarp jų yra daug bendro. Chlojė jam patiko, ir buvo aišku, kad ir ji neabejinga Bakui. Bet ar susižavėjimas moterimi nebuvo truputį lengvabūdiškas, atsižvelgiant į tai, ką šiandien pasakojo Briusas?

Bakas įsimylėjo Dievą. Tai turėjo būti jo aistra, kol sugrįš Kristus. Ar gerai tuo pačiu metu skirti savo dėmesį dar ir Chlojei? Jis pabandė išmesti ją iš galvos, bet tai nebuvo lengva.

— Tau jis patinka, ar ne? — paklausė Reifordas, kai tik jie išvažiavo iš stovėjimo aikštelės.

— Jis nuostabus.

— Aš kalbu apie Baką.

— Žinau, apie ką tu kalbi. Jis yra puikus, bet vargu ar žino, kad ir aš dar egzistuoju.

— Dabar jo galvoje tikras knibždėlynas.

— Briusas man skyrė daugiau dėmesio, o jo protas apkrautas labiau nei bet kurio iš mūsų.

— Tegul Bakas įsikuria ir tada paskambins.

— Jis paskambins? — paklausė Chlojė. — Kalbi lyg tėtušis iš filmo „Namelis prerijose“.

— Atleisk.

— Na, aš taip pat manau, kad Bakas Viljamsas paskambins.

Butas be įprastų darbo priemonių Bakui atrodė tuščias. Jis nusiavė batus ir paskambino į atsakiklį Niujorke. Norėjo palikti žinutę savo buvusiai sekretorei Megei Poter, prašydamas sužinoti, kada gali tikėtis dėžių su savo daiktais iš senosios raštinės. Tačiau ji pralenkė Baką. Pirmoji iš trijų žinučių buvo nuo Megės.

— Nežinojau, kur siųsti tavo daiktus, todėl viską pasiunčiau į centrinį Čikagos biurą. Turėtų ten būti pirmadienio rytą.

Antroji buvo nuo didžiojo boso Stentono Beilio.

— Paskambink man pirmadienį, Kameronai. Noriu gauti tavo straipsnį iki kitos savaitės galo ir mums reikia šnektelėti.

Trečioji buvo nuo jo senojo administratoriaus Stivo Planko, dabar Nikolajaus Karpatijaus atstovo ryšiams su žiniasklaida:

— Bakai, paskambink kuo greičiau. Karpatijus nori su tavimi pasikalbėti.

Bakas paniekinamai prunkštelėjo ir ištrynė visas žinutes. Jis įrašė padėką Megei ir „gavau jūsų žinutę ir būtinai paskambinsiu“ Beiliui. Tada užsirašė Stivo telefono numerį ir nutarė palaukti, kol jis pats paskambins. „Karpatijus nori su tavimi pasikalbėti“ — skamba nekaltai, o reikėtų suprasti: „Dievo priešas vejasi tave“. Bakas tik norėjo sužinoti, ar Karpatijus nutuokia, kad jam nepavyko ištrinti jo atminties. Ką Nikolajus darytų ar bandytų daryti, jei suprastų, kaip yra iš tikrųjų? O jei supras, kad Bakas žino, jog jis yra žudikas, melagis, žvėris?