Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Reifordas sėdėjo žiūrėdamas TV žinias, klausėsi komentarų apie pranešimus iš Jungtinių Tautų. Pranešėjas pripažino, kad planingas Jungtinių Tautų perkėlimas į Babiloną, esantį į pietus nuo Bagdado — gerai apgalvotas sprendimas. Kažkas pasakė: „Jei Karpatijus tikrai nori nuginkluoti pasaulį ir kažkur sukaupti dešimt procentų ginkluotės, galimas daiktas, tam jis pasirinks Artimuosius Rytus, Teherano globą, o ne Niujorko salą. Tarp kitko, laisvą Jungtinių Tautų pastatą galima panaudoti kaip muziejų pačios baisiausios architektūros, kokia tik kada nors buvo sukurta šioje šalyje, eksponavimui“.

Indijos bramanai–panditai nutarė, jog susitikimai tarp religinių vadovų ir finansinių ekspertų bus nesėkmingi ir neduos laukiamų rezultatų. Kažkas teigė: „Kad ir kaip patraukliai tai skambėtų, negali būti bendros religijos, taip pat negali egzistuoti vieningi pasaulio pinigai, kad ir kaip gerai viskas būtų suorganizuota. Tai būtų pirmos pagrindinės kliūtys Karpatijaus kelyje, o tada pasaulis jau ne taip meiliai jį priimtų. Jo aukso amžius greitai baigsis“.

— Gal nori arbatos, tėti? — šūktelėjo Chlojė iš virtuvės.

Jis atsisakė, o ji po akimirkos išėjo iš virtuvės nešina puodeliu arbatos sau. Chlojė atsisėdo kitame sofos gale ir patogiai įsitaisė. Jos ką tik išplauti plaukai buvo apsukti rankšluosčiu.

— Ar šį savaitgalį eisi į pasimatymą? — paklausė Reifordas, kai žinias pertraukė reklama.

— Visai nejuokinga, — atsakė ji.

— Aš nejuokauju. Visai normalu, jei kas nors tave kviečia į pasimatymą.

— Vienintelis, kuris galėtų mane pakviesti, staiga apsigalvojo.

— Nesąmonė, — tarė Reifordas. — Negaliu įsivaizduoti, kad Bakas pradėjo kitaip galvoti.

— Aš manau, jog tada tikrai jam rūpėjau, tėti. Dabar sėdžiu čia kaip mokinukė, nustebusi ir kažko tikėdamasi. Viskas taip kvaila. Kodėl turėčiau jaudintis? Aš ką tik jį sutikau ir menkai tepažįstu. Gal tu tik susižavėjusi juo, ir tiek!

— Tu juo žaviesi?

— Žinoma! O kas nesižavėtų? Jis šaunus, iškalbus, išsilavinęs.

— Dar gali pridėti — žymus.

— Taip, šiek tiek. Bet aš nesiruošiu pulti jam į glėbį. Tiesiog maniau, kad jį sudominau, ir viskas. Raštelyje minėjo esąs susižavėjęs manimi.

— O ką tu atsakei?

— Jam, tu tai turi omenyje?

Reifordas pritariamai linktelėjo.

— Niekaip neatsakiau. Ką gi turėjau daryti? Aš taip pat buvau juo susižavėjusi, bet nenorėjau jo išgąsdinti.

— O gal Bakas mano, kad tai jis tave išgąsdino? Gal mano, jog pradėjo per daug stipriai ir per greitai. Kaip tu manai?

— Panašiai ir elgiausi, širdimi jaučiu, kad tai buvo teisinga. Tariau sau, jog tiesiog būsiu atvira ir draugiška, ir tai bus tinkamiausia.

Tėtis gūžtelėjo pečiais.

— Gal jį reikia labiau padrąsinti?

— Na, to iš manęs tai tikrai nesulauks. Aš taip nesielgiu, pats žinai.

— Žinau, mieloji, — tarė Reifordas. — Bet staiga tavyje daug kas pasikeitė.

— Taip, bet ne mano būdas. — Tėvo žodžiai net privertė ją nusijuokti. — Tėti, ką man daryti? Aš visai nesiruošiu pulti jam į glėbį, bet ar tau neatrodo, kad būtent taip jau ir atsitiko? Jis turėjo pakviesti mane vakarienei, o netgi mūsų kvietimo nepriėmė.

— Mūsų kvietimo? Tu ir mane įtraukei?

— Na, man juk buvo nepatogu pačiai kviesti jį vakarienei, todėl padariau tai ir tavo vardu.

— Suprantu, bet gal todėl jis ir atsisakė, nenorėjo, kad aš būčiau kartu?

— Jei būtų jautęs man tai, ką turiu galvoje ir ko tikiuosi, tai jam pačiam reikėjo mane pakviesti, o tave palikti. Turiu omenyje... Aš taip nemaniau, tėti.

— Supratau, ką norėjai pasakyti. Tikriausiai be reikalo nusiminei. Duok jam dar vieną dieną. Pažiūrėk, o gal iš tikro rytas už vakarą protingesnis.

Vėl buvo tęsiamos žinios, ir Chlojė ėmė gurkšnoti arbatą. Reifordas jautėsi pamalonintas, kad ji jam kalbėjo tokius dalykus. Net neprisiminė, jog dukra būtų pasakojusi Irenai apie savo vaikinus. Žinojo dabar esąs jos vienintelis uostas audroje, bet jam buvo mielas toks pasitikėjimas.

— Aš galiu išjungti žinias, jei nori dar pasikalbėti, — tarė jis Chlojei. — Vis tiek neišgirsime nieko naujo, ko nebūtų pasakojęs Briusas.

— Ne, — tarė ji atsistodama. — Jei atvirai, tai aš pavargau pati nuo savęs. Sėdėjimas čia ir visos tos kalbos apie mano meilę arba jos nebuvimą dabar gal ir netinka, kaip manai? Juk aš turiu kuo užpildyti savo gyvenimą, net jei negrįšiu į mokyklą. Noriu aiškinti Ezechielį, Danielių ir Apreiškimą pradedantiesiems.

Reifordas šyptelėjo:

— Tu juokauji!

— Žinoma! Bet, tėti, tu žinai, ką aš turiu omenyje? Niekada net nesapnavau, kad Biblija kada nors mane sudomins, o dabar ją skaitau taip, tarsi nebesulaukčiau rytojaus.

Reifordas nutilo ir pajuto, jog beironizuodama Chlojė užgavo pati save.

— Aš taip pat, — tarė jis. — Apie paskutinių laikų pranašystes dabar žinau daugiau nei bet kada. Nors anksčiau net nežinojau, kad jos apskritai egzistuoja. Dabar mes tame gyvename, tiesiog čia ir dabar. Nebedaug laiko ir liko, ar ne?

— Taip. Gal ir nevertąjį švaistyti romantiškoms draugystėms?

— Jis puikus vaikinas, Chlo.

— Darai man meškos paslaugą. Leisk jį pamiršti, gerai?

Reifordas nusišypsojo.

— Jei neminėsiu jo vardo, tai jį pamirši? Gal turime jį išmesti ir iš „Negandų pajėgų“?

Chlojė papurtė galvą.

— Tarp kitko, nuo kada pradėjai mane vadinti Chlo?

— Tau tai patikdavo.

— Taip, kai man buvo devyneri. Labanakt, tėti.

— Labanakt, mieloji. Myliu tave.

Chlojė jau ėjo virtuvės link, bet staiga sustojo ir atsargiai, stengdamasi neišlieti arbatos, pribėgo prie Reifordo ir jį apkabino.

— Aš irgi tave myliu, tėti. Labiau nei bet kada ir iš visos širdies.

Bakas Viljamsas pirmą kartą atsigulė į savo naująją lovą. Jautėsi keistai. Tai buvo puikus butas, gerame pastate, bet Čikagos priemiestis — tai ne Niujorkas. Čia buvo per daug tylu. Jis pasiėmė namo krepšį šviežių vaisių, tačiau jų net nepalietė, o pažiūrėjęs žinias įsijungė švelnią muziką. Prieš miegą nusprendė paskaityti Naująjį Testamentą.

Iš Briuso Barnso jis gaudyte gaudė kiekvieną žodį apie tai, kas jų laukia, tačiau pasijuto įnikęs į Evangelijas, o ne į Senąjį Testamentą ar Apreiškimo knygos pranašystes. Koks revoliucingas turėjo būti Jėzus. Bakas buvo sužavėtas Jo charakteriu, asmenybe ir misija. Jėzus, kurį jis visuomet pažinojo ar tik manė pažįstąs, tebuvo apsišaukėlis. Tikrasis Jėzus Biblijoje — tai radikalas, paradoksų žmogus.

Bakas padėjo Bibliją ant naktinio stalelio, atsigulė aukštielninkas ir prisidengė akis nuo šviesos. „Jei norite būti turtingi, atiduokite savo pinigus, — tarė jis sau. — Čia slypi gerovės esmė. Jei nori būti išaukštintas, pats nusižemink. Kerštas skamba logiškai, bet tai netiesa. Mylėk priešus, melskis už tuos, kurie tave žemina. Keista“.

Jo mintys nuklydo prie Chlojės. Ką jis padarė? Ji nėra akla. Jauna, bet nekvaila. Jis negalėjo jai nurodinėti, todėl pakeitė savo nuomonę. Bet ar tikrai apsigalvojo? Ar tikrai nori ją tiesiog pamiršti? Žinoma, ne. Ji nuostabi pašnekovė, tikėjimo draugė ir bendražygė. Žinoma, ji galėtų būti ir gera gyvenimo draugė.

Taigi ką dabar daryti? Gal pasiūlyti likti draugais? Ar to jis nori?

„Dieve, ką man daryti? — tyliai meldėsi jis. — Iš tiesų man patinka būti įsimylėjusiam. Aš noriu draugauti su Chloje. Bet ar ji nėra per jauna? Gal dabar netinkamas laikas net pagalvoti apie tai? Žinau, kaip Tu rūpiniesi mumis. O kas, jei mes įsimylėsime? Ar galėsime susituokti? O kaip dėl vaikų, jei Tu sugrįžti po septynerių metų? Jei apskritai galima galvoti apie vaikų atėjimą į šį pasaulį, tai šis laikas tam pats geriausias“.