Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Suklydai, — tarė ji. — Aš norėjau jam paskambinti vakar. O jei rimtai, tai būčiau pasikalbėjusi vakar, kai jis paskambino.

Reifordas pakėlė abi rankas pasiduodamas.

— Tai mano klaida, — prisipažino. — Kaltas. Telefonas dabar tavo.

— Ne, ačiū.

Reifordas kilstelėjo antakius ir pažvelgė į dukrą.

— Ką? Dabar nori nubausti Baką dėl mano kaltės? Paskambink jam!

— Ne, iš tiesų aš manau, kad pasielgta geriausiai. Norėjau pasikalbėti su juo vakar, bet, ko gero, tu buvai teisus. Gal pasirodyčiau per daug nekantri. Jis sakė, kad galiu paskambinti, kai turėsiu laiko. Be to, juk rytoj aš jį pamatysiu bažnyčioje, ar ne?

Reifordas nepritariamai palingavo galva.

— Dabar tu ruošiesi vedžioti jį už nosies? Iš pradžių bijojai, kad nepradėtum jo persekioti kaip įsimylėjusi mokinukė, o dabar kaip tik taip ir elgiesi. “

Chlojė pasijuto užgauta.

— Ačiū, tėti. Tik nepamiršk, jog tai tu patarei man palaukti.

— Aš patariau palaukti iki ryto. Neįtrauk manęs į savo kvailas intrigas.

— Gerai, Bakai, yra vienas būdas padėti Hetei, — tarė Barnsas. — Kaip manai, ko reikia Karpatijui?

Bakas papurtė galvą:

— Net neįsivaizduoju.

— Ar tu pasitiki Stivu Planku?

— Taip, aš juo pasitikiu. Ilgus metus jam dirbau. Baisiausias dalykas, kad tai jis pakvietė mane į Karpatijaus surengtą susitikimą, pasakė kur atsisėsti, supažindino su ten buvusiais žmonėmis. Vėliau Stivas paklausė, kodėl nepasirodžiau. Sakė, Karpatijus buvo truputį suirzęs, jog aš ten nebuvau.

— Taigi pažįsti jį gana gerai ir žinai, kad jis tau nemeluoja?

— Taip, Briusai, sprendžiant iš jo elgesio, aš tikiu, jog Karpatijus — visų mūsų studijuojamų pranašysčių išsipildymas. Stivas yra tiesus seno tipo žurnalistas. Tai, kad jis buvo įkalbėtas palikti savo naujienų tarnybą ir tapti pasaulinio garso politiko atstovu ryšiams su žiniasklaida, rodo Karpatijaus sugebėjimą įkalbėti. Bet sėdėti tose skerdynėse ir po to net pamiršti, kad aš ten buvau, tai tiesiog...

— Neįtikėtina.

— Tikrai. Ir dar pasakysiu, kas buvo itin keista. Kažkas mano viduje tarytum norėjo patikėti Karpatijumi, kai šis savaip aiškino įvykius. Staiga prieš mano akis atsivėrė vaizdas, kuriame Stoungalas nusižudo ir nušauna Tod Kofraną.

Briusas papurtė galvą.

— Prisipažinsiu, kai tu pirmą kartą papasakojai mums tą istoriją, pamaniau, jog esi kvaištelėjęs.

— Tikriausiai ir pats taip manyčiau, jei ne vienas dalykas.

— Koks?

— Štai koks: visi, ten buvę, matė, kas įvyko, ir viską atsiminė vienodai. O aš tai atsiminiau visiškai kitaip. Jei Stivas būtų pasakęs, kad tai, ką mačiau, buvo netiesa, turbūt būčiau pagalvojęs, jog einu iš proto. Tačiau jis pasakė, kad manęs ten net nebuvo! Briusai, niekas neprisimena, jog aš ten buvau! Tik nesakyk, kad su manim nesutinki, bet tai buvo grynas mėšlas! Aš grįžau į raštinę ir užrašiau į savo kompiuterį kiekvieną smulkmeną, o per tą laiką naujienų agentūros gavo Karpatijaus versiją. Jei nebūčiau ten buvęs, kaip galėčiau žinoti, kad Stoungalas ir Tod Kofranas buvo išnešti maišuose?

— Gali man neįrodinėti, Bakai, — tarė Briusas. — Aš tavo pusėje. Tik klausimas, ko nori Karpatijus? Manai, kad, kalbėdamas su tavimi akis į akį, jis atskleis savo kėslus? Ar tau grasins? O gal pasakys, kad supranta, jog žinai tiesą?

— Kokia jam būtų iš to nauda?

— Įbauginti tave ir panaudoti savo tikslams.

— Galbūt. Gal Karpatijus tik nori sužinoti, ar jam pavyko mane įtikinti kaip ir kitus?

— Visa tai labai pavojinga, štai ką noriu tau pareikšti.

— Briusai, tikiuosi, tai ne viskas, ką norėjai pasakyti. Norėjau, kad patartum.

— Aš melsiuosi dėl to, — tarė pastorius. — Bet dabar nežinau, ką tau galėčiau pasakyti.

— Ką gi, man reikia paskambinti Stivui. Nežinau, ar Karpatijus nori pasikalbėti su manimi telefonu, ar teks pas jį nuvykti.

— Gal palauktum iki pirmadienio?

— Žinoma. Galiu jam pasakyti supratęs, jog turėjau paskambinti darbo metu, bet nesu įsitikinęs, kad jis pats tuoj nepaskambins.

— Ar jis žino tavo naująjį numerį?

— Ne. Stivas paskambino į mano atsakiklį Niujorke.

— Tuomet lengva išsisukti!

Bakas gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo galva:

— Jei manai, kad būtent taip ir turėčiau elgtis...

— Nuo kada tapau tavo patarėju?

— Nuo tada, kai tapai mano pastorium.

Kai Reifordas sutvarkė savo rytinius reikalus, iš Chlojės elgesio ir kelių trumpų žodelių suprato, kad ji yra įsižeidusi.

— Pasikalbėkim, — tarė jis.

— Apie ką?

— Apie tai, kaip tu verti mane kvailai jaustis. Man niekada nepavyko suvokti tėvystės subtilybių ir dabar turiu problemų dėl to, kad žiūriu į tave ne kaip į suaugusią. Atsiprašau, jog pavadinau mokinuke. Elkis su Baku taip; kaip pati nusprendei, ir nekreipk į mane dėmesio, gerai?

Chlojė nusišypsojo.

— Aš jau ir taip nekreipiau į tave dėmesio, tad nereikia dar ir kažkokio leidimo elgtis savo nuožiūra.

— Tai man atleidi?

— Nesirūpink dėl manęs, tėti. Aš negaliu ilgai ant tavęs pykti. Manau, kad mums reikia vienas kito. Be to, aš paskambinau Bakui.

— Tikrai?

Ji linktelėjo.

— Niekas neatsakė. Juk jis negali visą laiką būti prie telefono.

— Ar palikai žinutę?

— Kol kas nėra atsakiklio. Rytoj pamatysiu jį bažnyčioje.

— Ar pasakysi jam, kad skambinai?

Chlojė šelmiškai nusišypsojo.

— Tikriausiai ne.

Likusią dienos dalį Bakas praleido „šlifuodamas“ savo straipsnį žurnalui „Global Weekly“, kuriame išdėstė visas įmanomas žmonių dingimo teorijas. Jam labai patiko šis straipsnis ir nusprendė, kad tai yra geriausias iš visų kada nors jo atliktų darbų. Išdėstė jame visas galimas versijas: nuo Hitlerio šmėklos atakos, vaistų poveikio, NSO ir ateivių iki teorijos, kad tai buvo tam tikras kosminis evoliucinis išvalymas ir labiau prisitaikiusios žmonijos dalies išlikimas.

Straipsnio viduryje Bakas išdėstė tai, ką pats tikėjo įvykus, tačiau šios dalies jis neredagavo. Tai buvo įprastas, tiesioginis naujienų tyrinėjimo straipsnis, parašytas trečiuoju asmeniu. Niekas, išskyrus naujuosius draugus, nežinojo, kad Bakas susitiko su lėktuvo pilotu, pastoriumi ir keletu kitų žmonių, iš kurių sužinojo, jog išnykimai — tai Kristaus Bažnyčios Paėmimas.

Bakui buvo labai įdomu stebėti kitų bažnyčių reakciją į šį įvykį. Katalikai buvo tiesiog priblokšti, nes daug jų pasiliko, nors kai kurie buvo paimti, tarp jų ir naujasis popiežius, paskirtas tik prieš kelis mėnesius iki pranykimų. Bažnyčioje jis buvo sukėlęs didelių nesutarimų su savo naująja doktrina, kuri labiau atitiko Martyno Liuterio ereziją nei istoriškai susiformavusią ortodoksinę tradicinę doktriną. Pranykus popiežiui, kai kurie katalikų teologai pareiškė, kad tai, be abejo, yra Dievo bausmė. „Visi pasisakiusieji prieš ortodoksų mokymą apie Motiną bažnyčią buvo tiesiog atskirti nuo mūsų“. Cincinačio kardinolas Piteris Metjusas, vyriausiasis arkivyskupas, sakė Bakui:

— Šventajame Rašte kalbama, kad paskutinėmis dienomis bus kaip Nojaus laikais. Ir jūs juk žinote, kad Nojaus laikais geri žmonės išliko, o blogieji buvo sunaikinti.

— Taigi, — padarė išvadą Bakas, — tas faktas, kad mes likome čia, rodo, jog esame geri vyrukai?

— Negalėčiau taip kategoriškai teigti, — atsakė arkivyskupas Metjusas, — tačiau tokia yra mano pozicija.

— O kaip dėl daugybės nuostabių žmonių, kurie išnyko?