Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Reifordas buvo patenkintas, kad su Chloje nusprendė į bažnyčią nuvykti anksčiau. Kiekvieną savaitgalį čia būdavo sausakimša. Jis nusišypsojo savo dukrai. Chlojė atrodė gražiau nei bet kada. Jam rūpėjo ją paerzinti, paklausti, ar puošiasi dėl Bako Viljamso, ar dėl Dievo. Tačiau nusprendė geriau patylėti.

Užėmęs vieną iš paskutinių vietų aikštelėje, Reifordas pamatė, kaip susigrūdo eilė automobilių, ieškančių laisvų stovėjimo vietų gatvėje. Žmonės buvo nuliūdę ir apimti siaubo. Jie ieškojo vilties, atsakymų, ieškojo Dievo ir rasdavo Jį čia. Geroji Naujiena plito.

Besiklausydami tokio karšto ir emocionalaus Briuso Barnso pamokslo, tik keletas žmonių galėjo suabejoti, ar išnykimai buvo Dievo darbas. Bažnyčia paimta, o jie visi liko. Briusas paskelbė, kad Jėzus vėl sugrįš ir Biblijoje tai vadinama „šlovingu apsilankymu“ prabėgus septyneriems Suspaudimų metams. Per tą laiką, sakė jis, bus sunaikinti trys ketvirtadaliai pasaulyje likusių žmonių, ir tikriausiai didžiąją jų dalį sudarys tikintieji Kristumi. Šiuos žodžius pastorius skyrė ne bailiams. Tai buvo iššūkis tiems, į kurių gyvenimus Dievas įsiveržė pačiu dramatiškiausiu metu nuo Jėzaus prisikėlimo laikų.

Stylams ir Bakui Briusas jau anksčiau buvo sakęs, kad ketvirtadalis žmonijos žus, kai bus atplėšti keturi iš septynių antspaudų. Jis pacitavo aštuntąją Apreiškimo knygos šešto skyriaus eilutę, kur apaštalas Jonas buvo parašęs: „Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti kardu, badu, mirtimi ir žemės žvėrimis“.

Tačiau jų laukė dar didesni sukrėtimai.

Po valandėlės, kai jau įsitaisė krėsluose, Reifordas pajuto ranką ant peties. Abu su Chloje atsigręžė atgal. Bakas Viljamsas sėdėjo ketvirtoje eilėje tiesiai už jų ir vienu metu abiem uždėjo rankas ant pečių.

— Sveiki, klajūnai! — tarė jis.

Reifordas atsistojo ir apkabino Baką. Tai liudijo, kaip labai jis pasikeitė vos per keletą savaičių. Chlojė nuoširdžiai pakratė Bako ranką.

Jiems vėl atsisėdus, Bakas pasilenkė į priekį ir sušnibždėjo:

— Chloje, aš skambinau tau, nes tikėjausi...

Tačiau prasidėjo šlovinimas.

Bakas atsistojo giedoti kartu su visais. Atrodė, kad daugelis žino giesmių žodžius. Jam teko sekti projektoriumi ant sienos rodomą tekstą ir stengtis pataikyti į taktą. Priegiesmiai buvo lengvai įsimenami ir patrauklūs, bet jam negirdėti. Bakas jautė, kad daugelis iš čia susirinkusiųjų jau anksčiau sėmėsi stiprybės bažnyčioje — daug anksčiau nei jis. Kaip jie galėjo prasilenkti su tiesa?

Po kelių priegiesmių susivėlęs Briusas Barnsas lėkte nulėkė prie sakyklos — ne prie didžiosios, esančios ant paaukštinimo, bet prie mažosios, stovinčios žemiau. Pastorius buvo pasiėmęs Bibliją, dvi dideles knygas ir pluoštą prirašytų popieriaus lapų. Buvo matyti, kaip jis droviai šypsosi stengdamasis nuslėpti susijaudinimą.

— Labas rytas, — pradėjo jis. — Manau, kad turiu jums paaiškinti. Paprastai mes šloviname ilgiau, tačiau šiandien neturime tam pakankamai laiko. Paprastai mano kaklaraištis yra tvarkingiau užrištas, marškiniai sukišti, švarkas užsegtas. Taigi šį rytą atrodau kiek neįprastai. Taip pat renkame ir aukas. Galite būti tikri, kad pinigų mums vis dar reikia, aukų krepšius rasite praėjimo takuose po susirinkimo. Šį rytą man reikia daugiau laiko, nes turiu jums daug ką pasakyti, daug daugiau nei per keletą praėjusių savaičių. Dėl manęs nebijokite! Aš netapau bepročiu lakstančiomis akimis, keistu sektantu ar kuo nors kitu, kitokiu nei buvau iki tol, kai prasilenkiau su Paėmimu. Savo artimiausiems pagalbininkams jau sakiau, kad šią savaitę Dievas uždėjo man didelę naštą, ir jie meldžiasi kartu su manimi, kad man būtų suteikta daugiau išminties ir įžvalgumo, kad nebaigčiau darbo jį įpusėjęs ir nepaskleisčiau kokios naujos ar keistos doktrinos. Šią savaitę aš skaičiau, meldžiausi ir studijavau Raštą daug daugiau nei kada nors anksčiau ir dabar trokštu pasidalinti su jumis tuo, ką Dievas man kalbėjo. Ar Viešpats kalbėjo man garsiai? Ne... Norėčiau, kad taip būtų... Jei Jis būtų taip kalbėjęs, tikriausiai šiandien manęs čia nebūtų. Tačiau Dievas norėjo, kad priimčiau Jį tikėjimu, o ne ieškočiau kažkokių Jo buvimo įrodymų, dar dramatiškesnių nei Jo Sūnaus mirtis ant kryžiaus. Jis paliko savo Žodį, ir tai suteikia mums viską, ką reikia žinoti.

Bakas pajuto gerklėje gumulą, kai jo naujasis draugas pradėjo maldauti, prašyti klausytojų išgirsti ir suprasti visus Dievo duodamus nurodymus. Briusas dar kartą papasakojo savo istoriją, kaip jis metų metais gyveno tuščią bažnytinį gyvenimą ir, Dievui pašaukus savąją Bažnyčią, pats liko be savo žmonos ir nuostabių vaikų. Nors Bakas jau buvo visa tai girdėjęs anksčiau, tačiau ir šį kartą susijaudino. Kažkas verkė balsu. Tiems, kas šią istoriją girdėjo pirmą kartą, Briusas papasakojo sutrumpintą versiją.

— Aš niekada nesiliausiu pasakojęs apie tai, ką Kristus padarė dėl manęs, — tarė jis. — Pasakokite savo istorijas. Žmonės galės suprasti jūsų skausmą, netektis ir vienišumą. Aš niekada nesigėdysiu Kristaus Evangelijos. Biblija sako, kad kryžius paliečia širdis. Jei esate sujaudinti, tai aš gerai atlieku savo darbą. Jei jus traukia prie Kristaus, tai veikia Šventoji Dvasia. Mes jau praleidome Paėmimą ir dabar gyvename tokiu laikotarpiu, kuris greitai taps pačiu pavojingiausiu žmonijos istorijoje. Evangelistai perspėdavo žmones, kad jie gali būti partrenkti automobilio ar žūti gaisro metu, ir tuomet nusidėjėliai ateidavo pas Kristų. Aš gi noriu pasakyti, kad jei žūsite po automobilio ratais ar gaisre, tai tokia mirtis bus lyg palaiminimas. Dabar labai pavojingas metas, tad būkite pasiruošę! Aš jums pasakysiu, kaip pasiruošti. Mano šiandieninio pamokslo pavadinimas — „Keturi Apokalipsės raiteliai“. Ir noriu atkreipti dėmesį į pirmąjį raitelį ant balto žirgo. Jei iki šiol manėte, kad keturi Apokalipsės raiteliai asocijuojasi su Laukiniais Vakarais ar kantri klubu, tai šiandien Dievas jums turi paruošęs staigmeną.

Bakas dar nebuvo matęs Briuso tokio įkvėpto ir įsitikinusio. Kalbėdamas pastorius rėmėsi užrašais, knygomis ir Biblija. Nuo įtampos ir susijaudinimo jis ėmė prakaituoti ir dažnai nosine šluostėsi veidą. Bakui atrodė, kad visi susirinkusieji bažnyčioje šypsodamiesi ragino pastorių tęsti pamokslą. Daugelis užsirašinėjo. Kone kiekvienas sekė pamokslo mintį skaitydamas Bibliją, asmeninę ar esančią bažnyčios salėje.

Briusas paaiškino, kad Apreiškimo knyga yra apaštalo Jono pasakojimas apie tai, ką Dievas jam apreiškė apie paskutinius laikus, apie tai, kas įvyks po Kristaus Bažnyčios Paėmimo.

— Ar kas nors iš jūsų abejoja, jog mes jau paskutiniuose laikuose? — griaudėjo jis. — Milijonai išnyko, o kas toliau? Kas toliau?

Briusas paaiškino, jog pirmiausia Biblija perspėja apie sąjungą tarp pasaulio vadovo ir Izraelio.

— Kai kurie tiki, kad septynerių Suspaudimų metų laikotarpis prasidėjo ir kad tai įvyko iškart po Bažnyčios Paėmimo. Vien dėl milijonų žmonių išnykimo mes jaučiame tam tikrą suspaudimą ir išbandymus, nes tai buvo mūsų draugai ir mylimi žmonės, ar ne? Tačiau visa tai menkniekis, palyginti su dar laukiančiu suspaudimu. Per ateinančius septynerius metus Dievas įgyvendins tris nuoseklius bausmių junginius — septynis užantspauduotus ritinius, kuriuos mes vadiname antspaudais, septynis trimitus ir septynias negandas. Aš tikiu, kad šie teismai yra skirti išsklaidyti bet kokių abejonių amžinuoju Dievo planu liekanas, jei dar tokių turime. Jei Paėmimas nepadarė jums reikiamo poveikio, tai negandos padarys. Jei ir joms nepavyks, tai jums teks mirti atskirtiems nuo Dievo. Kokios siaubingos bebūtų šios negandos, aš raginu žiūrėti į jas kaip į paskutinius mylinčio Dievo perspėjimus. Jis nori, kad nė vienas iš jūsų nepražūtų. Kai knyga jau atversta ir antspaudai perlaužti, pirmuosius keturis Dievo nuosprendžius apreiškia raiteliai — keturi Apokalipsės raiteliai. Jeigu jums kada nors anksčiau teko susidurti su tokiais vaizdingais terminais, turbūt priėmėte tai kaip kažkokią simboliką. Bent jau aš pats kažkada taip vertinau šias Biblijos vietas. Ar čia yra žmonių, vis dar laikančių pranašišką Šventojo Rašto mokymą tiesiog gražia alegorija?