Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Bet atsisėdęs į automobilį, kur jo laukė Chlojė, Reifordas suprato, kad apie tai kalbės nedelsiant.

— Tik nesakyk, kad pakvietei Baką pietų, — purkštelėjo Chlojė.

— Net nepagalvojau apie tai. O kodėl turėjau?

— Bakas elgiasi su manimi lyg su seseria, ir nori, kad rytoj nuvažiuočiau apžiūrėti jo buto.

Reifordas norėjo pasakyti: „Na ir kas?“ ir paklausti, ar ji nemano, kad skiria per daug dėmesio beveik nepažįstamo vyro žodžiams ir veiksmams. Nes viskas, ką ji žinojo, — tai, kad gal Bakas eina dėl jos iš proto ir nesumoja, kaip apie tai prabilti. Bet Reifordas nepratarė nė žodžio.

— Tu esi teisus, — tarė Chlojė. — Aš įkyri.

— Aš nepasakiau nė žodžio.

— Galiu skaityti tavo mintis, — tarė ji. — Pati savęs nekenčiu. Viskas, apie ką galiu galvoti: vaikinas, kurį kažkaip praradau. Tai visai nesvarbu. Kam tai rūpi?

— Tau, be abejo.

— Bet aš negaliu. Visa kas sena praėjo ir viskas dabar nauja, — susirūpino ji. — Rūpesčiai dėl vaikinų jau atgyvenę dalykai. Dabar nėra laiko smulkmenoms.

— Pabandyk atkreipti jo dėmesį.

— Šito kaip tik nesiruošiu daryti. Jei norėčiau atkreipti Bako dėmesį, tai susitikčiau su juo šiandien ir viską išsiaiškinčiau.

— Tai tu nesiruoši to daryti?

Ji papurtė galvą.

— Tai gal gali padaryti man paslaugą ir paskambinti Hetei Diuram?

— Kodėl?

— Tiesiog noriu sužinoti, ar ji jau persikraustė į Niujorką.

— Kodėl manai, kad Hetė dar nepersikėlė? Karpatijus juk ją pasamdė, ar ne?

— Na, nežinau. Hetė pasiėmė trisdešimties dienų atostogas. Paskambink jai namo. Jei atsakiklis veikia, tai Hetė dar neapsisprendusi.

— O kodėl pats jai nepaskambini?

— Manau, kad ir taip esu ganėtinai įsibrovęs į jos gyvenimą.

Pakeliui į namus Bakas sustojo kinų restorane. Čia jis vienas sėdėjo už stalo ir valgydamas žvelgė pro langą. Iš nuobodulio įsijungė kompiuterinį žaidimą, bet šis jam nepatiko, todėl sumažino garsą. Galva buvo pilna prieštaringų minčių. Jo straipsnis jau buvo paruoštas persiuntimui į Niujorką ir dabar rūpėjo sužinoti Stentono Beilio nuomonę. Be to, laukė biuro įrangos ir duomenų bazės, rytą turėsiančių pasirodyti Čikagos raštinėje. Reikėjo tai paimti ir viską sutvarkyti.

Briuso žinia jam neišėjo iš galvos. Jaudino ne tik patys faktai, bet ir pastoriaus jausmai. Norėjo pažinti Briusą geriau. Gal taip jie abu lengviau įveiktų vienatvę. Jei jau Bakas jautėsi toks vienišas, tai žmogui, praradusiam žmoną ir vaikus, turėtų būti itin sunku. Jis pats buvo pratęs prie atsiskyrėliško gyvenimo, tačiau turėjo daugybę draugų Niujorke. Čia, išskyrus skambučius iš raštinės ar iš „Negandų pajėgų“, niekas juo nesidomėjo.

Suprato, kad bendraudamas su Chloje elgiasi ne visai taip, kaip norėtų. Kai jį perkėlė iš Niujorko į Čikagą, buvo patenkintas, nes čia galės daugiau dėmesio skirti jai, galės lankyti gerą bažnyčią, turės būrelį draugų. Tačiau Bakas jautė, kad geriausia šiuo metu nesivaikyti Chlojės. Laikas tam buvo visai netinkamas, ir kas gi galėtų pradėti draugystę artėjant pasaulio pabaigai?

Bakas žinojo ar bent jau tikėjo tuo, kad Chlojė su juo nežaidžia. Neatrodė, jog savo abejingumu ji bandė suintriguoti. Bet ar taip elgdamasi turėjo tikslą, ar ne? Nežinia kankino, ir Bakas, mąstydamas apie tai, jautėsi kvailai.

Ką tik Chlojė darydavo ir dėl ko, jei tai būdavo jos iniciatyva, Bakas visuomet norėdavo, kad ji paaiškintų. Gal būtų atmetęs tuos santykius „likime draugais“, tačiau šiuo metu neturėjo kito pasirinkimo. Pats pasiūlė Chlojei pradėti draugystę ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Bakas suprato, kad kas nors rimtesnio šiuo metu jai nebūtų priimtina.

Jis ištiesė ranką prie telefono ragelio, o kai pakėlė jį prie ausies, išgirdo keistą signalą, po to įrašą: „Jūs gavote žinutę. Prašau, paspauskite klavišą su žvaigždute, kad ją išklausytumėte“.

„Žinutė? Aš juk nesu užsisakęs balso pašto“. — Jis paspaudė klavišą. Tai buvo Stivas Plankas.

— Bakai, kur, po velnių, dingai? Jei nesiruoši atsakyti į balso pašto pranešimus, aš nepalikinėsiu žinučių. Taip, tavęs dar nėra telefonų sąrašuose, bet jei manai, jog gali bandyti Nikolajaus Karpatijaus kantrybę, tai pagalvok, kokiu būdu aš sužinojau tavo telefono numerį. Kaip žurnalistas, tikriausiai norėtum turėti tokius informacijos šaltinius. Dabar, Bakai, kalbu kaip senam draugui, žinau, kad tikrini savo balso paštą ir jau girdėjai, jog Karpatijus nori su tavimi pasikalbėti. Tai kodėl man neskambini? Dėl tavęs aš atrodau kaip kvailys. Pasakiau jam, kad surasiu tave ir jūs susitiksite. Sakiau, nežinau, kodėl tu nepriėmei jo kvietimo į atidarymą, bet prisiekiau, kad pažįstu tave kaip savo brolį ir antrą kartą kvietimo tikrai neatmesi. Dabar jis nori tave matyti. Nežinau kodėl ir netgi nesuprantu, kuo aš čia dėtas. Nenuvokiu, apie ką kalbėsite, bet, progai pasitaikius, gali paprašyti jo pasidalinti mintimis ir įdėti tai į straipsnį. Tiesiog atvyk čia. Gali kartu atvežti į „Weekly“ savo straipsnį, pasimatyti su sena drauge, panele Diuram, ir išsiaiškinti, ko reikia Karpatijui. O’Hare tau yra rezervuotas pirmos klasės bilietas Makdžiljardo vardu rytojaus devintos valandos skrydžiui. Oro uoste tavęs lauks automobilis ir galėsi papietauti su Karpatijumi. Turi tai padaryti, Bakai. Gal jis tiesiog nori padėkoti už tai, kad supažindinai su Hete. Atrodo, užsiminė apie tai. Na, o dabar, Bakai, jei man neskambinsi, tikiuosi, greitai tave pamatysiu. Nenuvilk manęs!

— Na, ką išsiaiškinai? — paklausė Reifordas.

Chlojė pamėgdžiojo įrašą:

— Numeris, kurį surinkote, yra išjungtas. Naujasis numeris yra...

— Koks?

Ji padavė jam skiautę popieriaus. Tai buvo Niujorko miesto kodas. Reifordas atsiduso.

— Ar turi naują Bako numerį?

— Jis ant sienos, šalia telefono.

Bakas paskambino Briusui Barnsui.

— Briusai, man labai nepatogu tavęs to prašyti, — tarė jis, — bet ar negalėtume šįvakar susitikti?

— Aš ruošiausi snūstelėti, — tarė Briusas.

— Tada gali kažką pramiegoti. Aišku, galima tai atidėti ir vėlesniam laikui...

— Ne, visai nesiruošiu pramiegoti įdomių dalykų. Nori, kad mes susitiktume keturiese ar tik tu ir aš?

— Tik mes abu.

— Ar bus gerai; jei aš pas tave atvyksiu? Man jau atsibodo raštinė ir tušti namai.

Jie sutarė susitikti septintą valandą ir Bakas nusprendė paskambinti dar vienu numeriu, o tada išjungti telefoną. Jis nenorėjo rizikuoti kalbėdamas su Planku ar, dar blogiau — su Karpatijumi, kol nebus aptaręs šio reikalo su Briusu ir pasimeldęs. Stivas sakė esąs įsitikinęs, jog Bakas atvyks, bet labiau buvo panašu į tai, kad tuo Plankas tik norėjo apsidrausti. Karpatijus buvo visiškai nenuspėjamas.

Bakas paskambino Alisai — Čikagos biuro sekretorei.

— Noriu paprašyti paslaugos, — tarė jis.

— Su malonumu padėsiu, — atsiliepė ji.

Kameronas pasakė, kad rytoj rytą ruošiasi išskristi į Niujorką, bet norėtų, kad to nesužinotų Verną Zy.

— Taip pat nenoriu gaišti laiko laukdamas savo daiktų. Prieš išvykdamas į oro uostą aš perduosiu tau buto raktą. Būčiau labai dėkingas, jei galėtum pristatyti tuos daiktus į mano namus.

— Jokių problemų. Rytą ruošiausi vykti į oro uostą paimti savo jaunosios ponios. Verna nesužinos, kad pakeliui parvešiu ir tavo daiktus.

— Chlo, ar rytoj rytą vyksi su manim į Dalasą? — paklausė Reifordas.

— Nemanau. Juk tu vis tiek visą dieną praleisi su „Boeing 757“, ar ne?