Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Kitomis aplinkybėmis Reifordas tikriausiai būtų išgyvenęs dėl Briuso. Bijotų, kad jis neišsekintų organizmo, šitaip nekreipdamas dėmesio į save. Tačiau Briusas atrodė kupinas jėgų. Žinoma, jam trūko miego, bet dabar pastorius buvo kupinas tiesos ir troško ja pasidalinti. Jei ir visi kiti būtų tokie kaip Reifordas, jie būtų manę, kad belieka tik sėdėti ir klausytis.

— Ateinančią savaitę ir gal dar vieną mes kalbėsime apie kitus tris Apokalipsės raitelius, — tarė Briusas, — bet dabar noriu, kad jūs panagrinėtumėte štai ką: baltojo žirgo raitelis yra Antikristas, kuris pasirodo kaip apgavikas, žadantis pasauliui taiką ir susivienijimą. Senojo Testamento Danieliaus knygoje sakoma, kad jis pasirašys sutartį su Izraeliu. Jis pasirodys kaip žydų tautos draugas ir gynėjas, bet tikrasis Antikristo tikslas yra juos užkariauti ir sunaikinti. Čia aš turiu baigti, bet ateityje mes daugiau kalbėsime apie tai, kodėl vyksta tokie dalykai ir kas iš viso to išeis. Leiskite man baigti tuo, kad pasakysiu jums būdą, kaip galite išsiaiškinti, jog aš nesu Antikristas.

Tai prikaustė žmonių dėmesį, taip pat ir Reifordo. Čia vienur, čia kitur salėje pasigirdo nedrąsus juokas.

— Neturėjau omenyje, kad dabar imtumėte mane sekti, — tarė Briusas, o tai žmones dar labiau prajuokino. — Tačiau jūs galite išmokti, kaip ištirti kitus lyderius. Atsiminkite, iš šios sakyklos niekada neišgirsite pažadų apie taiką. Biblijoje aiškiai sakoma, jog po sutarties su Izraeliu pasirašymo bus maždaug pusantrų metų taikos laikotarpis. Tačiau toliau aš pranašauju tai, kas yra priešinga taikai. Pasirodys trys kiti raiteliai, atnešantys karą, badą, marą ir mirtį. Tai nėra populiari naujiena. Mūsų vienintelė viltis yra Kristuje ir, netgi būdami su Juo, neišvengsime pavojų. Iki pasimatymo kitą savaitę!

Briusui baigus padėkos maldą, Reifordas pajuto minios nuovargį. Jam atrodė, kad visi čia esantys jaučiasi taip pat kaip ir jis. O Reifordas norėjo išgirsti dar daugiau ir turėjo daugybę klausimų. Paprastai vargonininkas pradėdavo groti besibaigiant Briuso maldai, tada pastorius nuskubėdavo prie durų ir atsisveikindamas paspausdavo rankas išeinantiems. Tačiau šiandien Briusui nepavyko nueiti, nes žmonės jį stabdė, sveikindami apkabindavo, dėkojo ir užduodavo klausimų.

Reifordas ir Chlojė buvo vienoje iš pirmųjų eilių, todėl kapitonas galėjo girdėti Baką kalbantis su jo dukra, taip pat girdėjo ir žmonių klausimus Briusui.

— Ar jūs sakote, kad Nikolajus Karpatijus yra Antikristas? — paklausė kažkas.

— Ar girdėjote, kad aš taip pasakiau? — klausimu atsakė Briusas.

— Ne, bet tai visiškai aišku. Per žinias nuolat kalbama apie jo planus ir kažkokią sutartį su Izraeliu.

— Skaitykite ir studijuokite, — tarė Briusas.

— Tačiau tai negali būti Karpatijus, ar ne? Ar pastebėjote, kad jis meluotų?

— O ką jūs apie jį manote? — paklausė Briusas.

— Manau, kad jis yra gelbėtojas.

— Beveik mesijas? — lengvai paironizavo Briusas.

— Taip!

— Yra tik vienas Gelbėtojas, vienas Mesijas.

— Žinau, tai yra dvasinis, tačiau čia aš turiu omenyje politinį. Nesakykite, kad Karpatijus yra kas nors kitas nei atrodo.

— Aš jums pasakysiu tik tai, ką sako Raštas, — tarė Briusas, — ir primygtinai prašysiu atidžiai klausyti žinias. Mes turime būti gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.

— Kaip tik taip apibūdinčiau Karpatijų, — tarė moteris.

— Būkite atsargi matydama Kristaus bruožus tame, kuris nesieja savęs su Kristumi, — priminė Briusas.

Pasibaigus pamokslui, Bakas paėmė Chlojės ranką, tačiau ji buvo ne tokia jautri, kaip jis tikėjosi. Mergina lėtai atsisuko, norėdama pasižiūrėti, kas čia trukdo, bet jos žvilgsnis atrodė abejingas, visai ne toks, koks buvo penktadienio vakare. Aišku, kad jis ją kažkaip užgavo.

— Esu tikras, tau smalsu, kodėl skambinau, — pradėjo jis.

— Aš maniau, kad yra kažkas neatidėliotino.

— Norėjau paklausti: ar nenorėtum pamatyti, kaip įsikūriau naujoje vietoje?

Jis pasakė adresą.

— Gal rytoj rytą galėtum apsilankyti, o paskui papietautume?

— Nežinau, — atsakė Clojė. — Nemanau, kad galėsiu papietauti, bet, jei būsiu netoliese, užsuksiu.

— Gerai.

Bakas pasijuto supliuškęs lyg balionas. Neatrodo, kad taip lengva būtų ją sudominti. Galbūt Chlojės visai nejaudino žurnalisto užmojai.

Kai dukra įsimaišė minioje, Reifordas paspaudė Bakui ranką.

— Tai kaip laikaisi, mano drauge?

— Gerai, — atsakė Bakas. — Baigiu įsikurti.

Vienas klausimas nedavė Reifordui ramybės. Jis pažvelgė į lubas, po to vėl į Baką. Aplinkui matė daugybę žmonių, besitrainiojančių šen bei ten ir laukiančių asmeninio pokalbio su Briusu Barnsu.

— Bakai, noriu kai ko paklausti. Ar tu gailėjaisi pristatęs Hetę Diuram Karpatijui?

Bakas kietai suspaudė lūpas, užsimerkė ir pirštais pasitrynė kaktą.

— Kiekvieną dieną, — tyliai sušnibždėjo jis. — Ką tik apie tai kalbėjau su Briusu.

Reifordas pritariamai linktelėjo galva ir atsisėdo, nenuleisdamas akių nuo Bako. Šis nesikėlė iš savo vietos.

— Aš labai dėl to gailiuosi. Žinai, mes buvome draugai. Bendradarbiai, bet taip pat ir draugai.

— Suprantu, — atsiduso Bakas.

— Mes niekada neturėjome artimesnių santykių ar ko nors panašaus, — patikino jį Reifordas. — Bet pastebėjau, kad man rūpi jos likimas.

— Girdėjau, jog ji pasiėmė trisdešimties dienų atostogas.

— Taip, — tarė Reifordas. — Bet tai tik dėl akių. Pats žinai, Karpatijus nori pasilaikyti Hetę sau, ir jis ras pinigų mokėti jai daugiau nei uždirbdavo mūsų kompanijoje.

— Be abejo.

— Ją sužavėjo tas darbas, jau nekalbant apie Karpatijų. Ir kas žino, kaip toli pažengs jų santykiai?

— Na, aš sutinku su Briusu, kad jis ją pasirinko tikrai ne dėl protinių sugebėjimų, — tarė Bakas.

Reifordas linktelėjo. Taigi jie priėjo bendros išvados, jog Hetė Diuram turėtų tapti vienu iš Karpatijaus žaisliukų. Bet kokia viltis ją išgelbėti buvo labai menka, nes Hetė kasdien sukdavosi šalia Karpatijaus.

— Man neramu dėl jos, — tęsė Reifordas, — ir būtent dėl ankstesnės draugystės manau, kad man derėtų ją perspėti. Hetė buvo vienas iš pirmųjų žmonių, kuriems bandžiau papasakoti apie Kristų. Tačiau ji to nepriėmė. Prieš tai aš skyriau Hetei daugiau dėmesio, nei turėjau tam teisę, ir, savaime suprantama, dabar ji nėra palankiai nusiteikusi mano atžvilgiu.

Bakas palinko į priekį.

— Galbūt netrukus man pavyks pakalbėti su Hete.

— Bet ką tu pasakysi? — paklausė Reifordas. — Mes juk žinome, kad jos santykiai su Karpatijumi jau gali būti gana artimi. Hetė jam papasakos viską, ką žino. Jei ji pasakys, kad tu tapai tikinčiuoju ir bandai ją gelbėti, Nikolajus supras, jog jam nepavyko „praplauti“ tau smegenų, kai visiems įteigė melą apie žmogžudystę.

Bakas linktelėjo.

— Aš galvojau apie tai, bet jaučiuosi atsakingas dėl jos buvimo tenai. Pats juos supažindinau. Mes galime už ją melstis, bet aš jausiuosi tiesiog bevertis, jei negalėsiu nuveikti ko nors konkretaus jai išvaduoti. Reikėtų atvesti Hetę čia, gal taip ji pažintų tiesą.

— Nežinau, ar ji jau persikėlė į Niujorką, — susimąstė Reifordas. — Gal rasime kokią dingstį ir Chlojė galės paskambinti Hetei į jos butą Dės Plaines gatvėje.

Kai jie išsiskyrė išėję iš bažnyčios, Reifordas ėmė samprotauti, kiek jis gali įsiterpti į draugystę tarp Chlojės ir Bako. Jam labai patiko tas žurnalistas, nors ir mažai jį pažinojo. Reifordas tikėjo juo, laikė savo broliu. Kaip jaunas vyrukas, Bakas buvo protingas ir įžvalgus. Bet pati mintis, kad jo dukra galėtų susitikinėti ar netgi įsimylėti vyrą tokiu metu, kai Antikristas... tai buvo sunku suvokti. Reikėtų atvirai su jais abiem pasikalbėti, jei pasirodytų, jog jų draugystė gali toli nueiti.