Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Bakas buvo vienas iš septyniolikos dalyvavusių tame susitikime Jungtinių Tautų salėje. Ir jis matė visai kitą įvykį: ne žmogžudystę — savižudybę, bet dvigubą žmogžudystę. Pats Karpatijus, anot Bako, paėmė apsaugos darbuotojo ginklą, parklupdė savo seną draugą Džonataną Stoungalą, o tada vienu šūviu nušovė jį ir Britų ambasadorių.

Kol liudytojai sėdėjo apimti siaubo, Karpatijus tyliai įteigė, ką jiems teko matyti — tą pačią istoriją, kurią aprašė laikraščiai. Visi liudytojai tai patvirtino. Labiausiai stulbino, kad jie patys tuo tikėjo. Net Stivenas Plankas, buvęs Bako bosas, dabar Karpatijaus atstovas spaudai, ir Hetė Diuram, Reifordo skrydžių instruktorė, vėliau tapusi asmenine Karpatijaus padėjėja. Visi, išskyrus Baką Viljamsą, žodis žodin kartojo tą pačią istoriją.

Reifordas abejojo Bako versija, prieš dvi dienas išgirsta Briuso Barnso kontoroje.

— Ar tu vienintelis iš buvusių toje salėje matei viską kitaip? — kamantinėjo jis žurnalistą.

— Kapitone Stylai, — tarė Bakas, — mes visi matėme vienodai. Bet tada Karpatijus šaltakraujiškai visiems įteigė savąjį įvykio variantą, ir staiga kiekvienas, išskyrus mane, priėmė tai kaip tiesą. Norėčiau sužinoti, kaip jis paaiškintų tą faktą, kad nužudyto ambasadoriaus įpėdinis buvo prisiekęs dar prieš žmogžudystę. Bet dabar nėra jokių įrodymų, jog aš ten buvau. Atrodo, lyg Karpatijus ištrynė mane iš visų susitikimo dalyvių atminties. Žmonės, kuriuos pažįstu, dabar gali prisiekti, kad manęs ten netgi nebuvo, ir jie nejuokauja.

Chlojė ir Briusas Barnsas susižvalgė ir vėl sužiuro į Baką. Jis tapo tikinčiuoju prieš pat šį susitikimą Jungtinėse Tautose.

— Esu visiškai įsitikinęs, jei būčiau įėjęs į tą salę be Dievo, — tarė Bakas, — būčiau taip pat perprogramuotas kaip ir visi kiti.

— Bet dabar, jei jūs tiesiog pasakytumėte pasauliui tiesą...

— Pone, mane išsiuntė į Čikagą, nes šefas įsitikinęs, kad aš pražiopsojau tą susitikimą. Stivas Plankas klausė, kodėl nepriėmiau jo kvietimo. Dar nekalbėjau su Hete, bet jūs jau žinote, — ir ji neprisimins, jog aš ten buvau.

— Įdomiausia, — tarė Briusas Barnsas, — ką apie visa tai galvoja Karpatijus. Ar jis mano ištrynęs visą tiesą iš tavo atminties? Jei suprastų, kad žinai, kaip viskas buvo iš tikrųjų, tai tau grėstų mirtinas pavojus.

Perskaitęs šią keistą istoriją laikraštyje, Reifordas pastebėjo, kaip Nikas išjungė autopilotą.

— Pradedame leistis, — tarė Nikas. — Ar nori perimti valdymą?

— Žinoma, — atsakė Reifordas.

Pirmasis pilotas ir pats lengvai galėjo nutupdyti lėktuvą, tačiau Reifordas buvo pareigingas lakūnas. Jis — kapitonas, taigi ir yra atsakingas už savo keleivius. Netgi jei lėktuvą nutupdytų autopilotas, jis vis tiek jaudintųsi tuo metu. Buvo dalykų, kurie priminė jam neseniai vykusį gyvenimą, tarp jų ir „747“ nusileidimas.

Bakas Viljamsas visą dieną sugaišo pirkdamas automobilį — gyvenant Manhetene šios prabangos jam nereikėjo — ir ieškodamas buto. Rado tiesiog nuostabų pusiaukelėje tarp „Global Weekly“ Čikagos biuro raštinės ir „Naujosios vilties“ bažnyčios Mount prospekte. Stengėsi save įtikinti, kad tai dėl bažnyčios įsikūrė vakarinėje miesto dalyje, o ne dėl Reifordo Stylo dukros Chlojės. Ji buvo dešimčia metų jaunesnė ir, nepaisant savo žavėjimosi žurnalistu, žiūrėjo į jį kaip į vyresnį mokytoją.

Bakas nusprendė nevykti į raštinę. Ten jo niekas nelaukė iki pirmadienio, o ir pats nenorėjo susitikti Vernos Zy. Kai Kameronui buvo pavesta surasti žmogų į veteranės Liusindos Vašington, dingusios Čikagos biuro vadovės, vietą, tuomet jis karingai nusiteikusiai Vernai pasakė, kad ši turės nemalonumų savavališkai užimdama savo buvusios viršininkės kabinetą. Dabar gi Bakas buvo pažemintas pareigose, o Verną paaukštinta. Staiga ji tapo jo viršininke.

Kadangi nenorėjo visą savaitgalį praleisti bijodamas artėjančio susitikimo, tai nuvyko į raštinę prieš pat uždarymą. Ar Verną privers jį sumokėti už tuos šlovės metus, kai buvo prizus laimintis žurnalistas, rašantis pagrindinius žurnalo straipsnius? O gal pasielgs dar blogiau — tiesiog kilniai jį nužudys?

Įėjęs į raštinę, Bakas jautė smulkių valdininkėlių žvilgsnius ir šypsenas. Žinoma, dabar kiekvienas žinojo, kas buvo atsitikę. Jie užjautė Baką, bet ir buvo priblokšti jo nusižengimo. Kaip Kameronas Viljamsas — Bakas galėjo pražiopsoti susitikimą, kuris buvo vienas svarbiausių žiniasklaidos tarnybų istorijoje, netgi jei tai baigėsi dviem mirtimis? Bet jie taip pat vertino ir Kamerono rekomendacijas. Be abejonės, daugelis laikė privilegija dirbti vienoje komandoje su Baku.

Nenuostabu, kad Verną jau vėl buvo persikėlusi į didelį kabinetą. Bakas mirktelėjo Alisai, ežiuku apsikirpusiai jaunai Vernos sekretorei, ir žvilgtelėjo vidun. Atrodė, kad ponia Zy čia jau dirbo metų metus. Ji buvo perstačiusi baldus ir pakabinusi pačios tapytus paveikslus bei lėkštes. Jaukiai įsitaisė ir dabar tuo džiaugėsi.

Krūvos popierių dengė Vernos stalą, kompiuterio monitorius taip pat buvo įjungtas, bet ji nuobodžiaudama žvelgė pro langą. Bakas įkišo galvą ir pravėrė burną pasisveikinimui. Pajuto, kad yra atpažintas. Savo susijaudinimą Verną pridengė tariama ramybe.

— Kameronas? — klausiamai tarė ji, vis dar sėdėdama. — Iki pirmadienio aš nesitikėjau jūsų pamatyti.

— Ką tik atvykau, — atsakė jis. — Jūs galite mane vadinti Baku.

— Aš vadinsiu jus Kameronu, jei neprieštarausite, ir...

— Prieštarausiu. Prašau vadinti...

— Tada aš vadinsiu jus Kameronu, netgi jei prieštarausite. Ar kam nors pranešėte, kad atvykstate?

— Atsiprašau?

— Ar jums paskirtas priėmimo laikas?

— Priėmimo laikas?

— Na, aš turiu darbo grafiką, jūs juk žinote.

— Gal galėtumėte nurodyti mano darbo kambarį?

— Kaip matau, prašote, kad jus priimčiau?

— Kažko nesuprantu. Norėčiau žinoti, kur man teks apsistoti ir apie kokį priėmimą jūs kalbate?

— Manau, jei jau susitikome, tai reikėtų pasišnekėti, — tarė Verną. — Alisa! Pažiūrėk, ar dienotvarkėje yra dvidešimt laisvų minučių?

— Taip, yra, — atsiliepė Alisa. — Ir aš būčiau laiminga galėdama parodyti ponui Viljamsui jo stalą, kol jis laukia, jei jūs...

— Aš norėčiau tai padaryti pati, Alisa. Ačiū tau ir ar negalėtum uždaryti durų?

Alisa atsiprašydama pažvelgė į Baką ir žengė uždaryti durų. Jam pasirodė, kad ji reikšmingai pavartaliojo akis.

— Jūs galite vadinti mane Baku, — sušnibždėjo jis.

— Ačiū, — nedrąsiai tarė ji, rodydama į kėdę šalia savo stalo.

— Aš turiu palaukti čia?

Ji linktelėjo.

— Kažkas anksčiau jūsų teiravosi, bet nepasisakė vardo. Aš jai pasakiau, kad pasirodysite tik pirmadienį.

— Jokios žinutės?

— Atleiskite, jokios.

— Taigi kur tas mano kampas?

Alisa žvilgtelėjo į uždarytas duris, tarsi bijodama, kad Verną jos nepamatytų. Tada pakilo ir parodė už kelių pertvarų esantį kampą be lango.

— Kai paskutinį kartą čia buvau, šioje vietoje stovėjo kavinukas, — tarė Bakas.

— Jis vis dar ten, — kikendama tarė Alisa.

Sučirškė vietinio ryšio telefonas.

— Taip, ponia?

— Ar galite kalbėtis tyliau, juk aš užsiėmusi?

— Atleiskite! — šį kartą Alisa piktai sužaibavo akimis.

— Einu pasižvalgyti, — sušnibždėjo pakildamas Bakas.

— Prašyčiau to nedaryti, — tarė sekretorė. — Turėsiu nemalonumų, pats žinote nuo ko.