Джерри Дженкинс - Nikolajus

Būtent taip Reifordui ir atrodė. Hernandesui rūpestingai kreipiant į pakilimo taką, „Lear“ lėktuviukas tiesiog spiegė ir kaukė. Per keletą sekundžių jis pasiekė maksimalų įsibėgėjimo greitį ir sunkiai krypdamas dešinėn pakilo, sukdamas Dalaso link.

— Su kuriuo bokštu jūs palaikote ryšį? — paklausė Reifordas.

— Glenvju bokštas tuščias, — atsakė Hernandesas.

— Pastebėjau.

— Pakeliui susisieksiu su keliais man žinomais bokštais. Oreiviai pasakys, ar nėra kliūčių, o Pasaulio Bendrijos žvalgyba — ar tarp šios ir mūsų nusileidimo vietos nesisukioja priešo lėktuvai.

„Priešo lėktuvai, — pagalvojo Reifordas. — Kaip įdomiai įvardijo amerikiečių karines pajėgas“. Prisiminė, kad jam nepatikdavo kariškiai, jų nesuprasdavo ir laikė vos ne nusikaltėliais. Bet taip išeina, kad Amerikos vyriausybė dabar irgi yra jų priešas. Taigi jie buvo neperrinkto prezidento Džeraldo Fichago priešai, o pastarojo priešai buvo Reifordo priešais — kalbant konkrečiau, pats jo bosas. Reifordas neturėjo nė menkiausio supratimo, iš kur buvo kilęs Hernandesas, kokia jo praeitis, ar jis simpatizavo ir buvo lojalus Karpatijui, ar taip pat kaip ir Reifordas buvo stumte įstumtas į nepageidaujamą tarnybą. Užsidėjęs ausines, susirado tinkamą dažnį, kad su pilotu galėtų kalbėtis niekam kitam negirdint.

— Čia kalba jūsų laikinasis padėjėjas, — tyliai pasakė jis. — Ar mane girdite?

— Garsiai ir aiškiai, — atsakė Hernandesas, ir, tarsi būtų perskaitęs Reifordo mintis, pridūrė: — Šis kanalas saugus.

Iš to Reifordas suprato, kad jų pokalbio niekas girdės nei lėktuve, nei už jo ribų. Tai jau buvo neblogai. Bet kodėl Hernandesas taip pasakė? Ar suprato, kad Reifordas nori su juo pasikalbėti? Ir ar nepavojinga dabar kalbėtis su nepažįstamu? Vien tai, kad jie buvo kolegos, dar nereiškė, jog šiam žmogui galima atverti savo širdį.

— Man neramu dėl „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvo, — tarė Reifordas.

— Tu nieko apie jį negirdėjai? — paklausė Hernandesas.

— Ne.

Hernandesas staigiai žvilgtelėjo atgal į Karpatijų ir Fortūnatą. Reifordas nusprendė verčiau neatsisukti, kad nesukeltų įtarimo. Greičiausiai Hernandesas juos aptiko toliau karštai diskutuojančius, nes jis tuoj papasakojo tai, ką žinojo apie ankstesnį Reifordo lėktuvą.

— Manau, kad jei valdovas būtų turėjęs galimybę, jis būtinai pats būtų jums papasakojęs, — pasakė Hernandesas. — Iš Niujorko pasiekė nekokios žinios.

— Girdėjau, — atsiliepė Reifordas. — Bet nežinau, kokioje būklėje yra didieji oro uostai.

— Kiek suprantu, visai sunaikinti. O tai, kad angaras, kur stovėjo tas lėktuvas, buvo tiesiog išgarintas — žinome šimtu procentų.

— O pilotas?

— Erlas Halidėjus? Prieš ataką jis jau seniausiai buvo išėjęs.

— Tuomet jis saugus? — paklausė Reifordas. — Koks palengvėjimas! Ar jūs jį pažinojot?

— Asmeniškai ne, — atsakė Hernandesas. — Bet per paskutines kelias savaites nemažai apie jį girdėjau.

— Iš Karpatijaus? — nustebo Reifordas.

— Ne. Iš Šiaurės Amerikos delegacijos prie Pasaulio Bendrijos.

Reifordas sumišo, bet nenorėjo to pripažinti. Kam Šiaurės Amerikos delegacijai reikėjo kalbėti apie Erlą Halidėjų? Karpatijus paprašė jį surasti ką nors, kas galėtų nuskraidinti „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvą į Niujorką, kad tuo tarpu Reifordas su Amanda trumpam galėtų pailsėti Čikagoje. Kelias dienas Karpatijus praleido klaidindamas spaudą ir sukilėlius (prezidentą Fichagą ir keletą amerikiečių karinių grupuočių), visiškai ignoruodamas anksčiau paskelbtą darbotvarkę ir skraidydamas iš vienos vietos į kitą. Armijai puolant, o Pasaulio Bendrijai atsakant tuo pačiu, Reifordo manymu, toks elgesys kėlė nuostabą.

Jis taip pat manė, kad seno draugo ir boso iš „Pan Continental“ oro linijų pasirinkimas tam, kad nuskraidintų tuščią „757“ į Niujorką, Nikolajui Karpatijui neturėjo jokios reikšmės. Bet greičiausiai Karpatijus ir Šiaurės Amerikos delegacija tiksliai žinojo, ką jis pasirinks. Ir kam gi to reikėjo? O kaip Halidėjus sužinojo laiką, kada reikia dingti iš Niujorko ir išvengti mirties?

— O kur Halidėjus dabar? — paklausė Reifordas.

— Jūs ji pamatysite Dalase.

Reifordas pašnairavo į pašnekovą, bandydamas viską susumuoti.

— Pamatysiu?

— Kaip manote, kas jums padės įminti visas naujojo lėktuvo mįsles?

Kai Karpatijus Reifordui pasakė, kad jis valdymo kabinoje galėtų išmokti keleto naujų dalykų, kapitonas net neįtarė sužinosiąs kažką daugiau nei keletą pikantiškų dalykėlių apie šį mažą ir greitą lėktuvą.

— Paklausiu tavęs tiesiai, — tarė jis. — Erlas Halidėjus žinojo apie naująjį lėktuvą ir pakankamai apie jį išmano, kad galės mane išmokyti jį valdyti?

Žiūrėdamas į horizontą ir manevruodamas su „Lear“, Hernandesas nusišypsojo.

— Erlas Halidėjus beveik pats vienas ir surinko „Kondorą 216“. Padėjo jį suprojektuoti. Ir padarė taip, kad kiekvienas, turintis kvalifikaciją „757-ajam“, sugebėtų juo skraidyti, nors jis ir daug didesnis ir savo išvaizda rafinuotesnis nei „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvas.

Reifordas jautė viduje kylant ironiją. Jis nekentė Karpatijaus ir tiksliai žinojo, kas toks šis žmogus. Kad ir kaip keista jam atrodė tai, jog žmona buvo įskaudinta Karpatijui sąmoningai sumaišius jos vardą, Reifordas dabar pats pasijuto patekęs į panašią kilpą.

— Mane stebina tai, kad man nebuvo pranešta apie naująjį lėktuvą, ypač jei teks būti jo pilotu, — nervinosi jis.

— Tiksliai negaliu pasakyti, — atšovė Hernandesas, — bet jūs žinote, kad valdovas linkęs į atsargumą, labai rūpestingas ir gerai viską apskaičiuoja.

„Argi aš to nežinojau? — pagalvojo Reifordas. — Tai labiau primena konspiraciją ir išankstinį planavimą“.

— Vadinasi, jis greičiausiai manimi nepasitiki.

— Nesu tikras, ar jis apskritai kuo nors pasitiki, — atsakė Hernandesas. — Jei būčiau jo kailyje, ir aš nepasitikėčiau. O tu?

— O ką aš?

— Ar tu kuo nors pasitikėtum, jei būtum Karpatijumi? Reifordas neatsakė.

— Jautiesi taip, tarsi būtum išleidęs velnio pinigus? — paklausė Chlojė Bako, šiam atsargiai išvairavus ant kelio puikų, naujutėlaitį žemės spalvos „Reindž roverį“.

— Žinau, kad taip ir padariau, — atsakė Bakas. — O Antikristas niekad iki šiol nebuvo geriau investavęs į Dievo tikslus.

— Tu nusprendei išleisti beveik šimtą tūkstančių dolerių tokiam žaislui kaip šis ir manai, kad tai duos mums naudos?

— Chloje, — karštai kalbėjo Bakas, — tik pažvelk į šį „aparatą“. Jame yra viskas. Jis pravažiuos bet kur. Jis nesunaikinamas. Viduje yra telefonas, racija, gesintuvas, vaistinėlė, papildomos šviesos ir dar nežinia ko. Keturi varomieji ratai gali dirbti visi iš karto, nepriklausoma pakaba, kompaktinis grotuvas, skirtas tiems naujiems dviejų colių skersmens diskams, elektros lizdai, kurie leis prie akumuliatoriaus prijungti viską, ką tik užsimanysi.

— Bet, Bakai, tu tiesiog iššlavei savo „Global Community Weekly“ kreditinę kortelę. O ji juk nėra tavo asmeninė. Argi ji nėra apribota?

— Dauguma panašių Karpatijaus kortelių turi ketvirčio milijono dolerių limitą, — atsakė Bakas. — Bet priklausantys senjorų lygmeniui turi į korteles įmontuotą specialų kodą. Jos yra neribotos.

— Tiesiogine prasme neribotos?

— Argi nematei, kaip išsprogo to prekybinio agento akys, kai jis paskambino patikrinti?

— Mačiau tik šypseną, ir reikalas buvo sutvarkytas, — atsakė Chlojė.