Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Pone Viljamsai, čia buvo nelengva net kai pastorius Briusas tebebuvo gyvas. Neįsivaizduoju, ką mums dabar reikės daryti.

— Doni, — liūdnai prakalbo Bakas, — tu gali kažką padaryti dėl Dievo, irtai būtų pats geriausias įnašas Briuso Barnso atminimui.

— Tuomet, pone, kad ir kas tai būtų, norėčiau padėti.

— Pirmiausia, Doni, norėčiau patikinti, jog kalbama ne apie pinigus.

— Nenoriu turėti naudos iš to, kas padėtų bažnyčiai, Dievui ir Briuso atminimui.

— Puiku. Ar tu turėsi naudos, ar ne — čia jau tau spręsti. Tiesiog noriu pasakyti, kad man reikia penkių pačių geriausių kompiuterių, kiek įmanoma kompaktiškesnių, bet su kuo didesne atmintimi ir puikiomis ryšio galimybėmis.

— Jūs kalbate mano kalba, pone Viljamsai.

— Tikiuosi, Doni, nes norėčiau kompiuterių su beveik neribotais ištekliais. Norėčiau, kad juos būtų galima neštis bet kur, su gera informacijos apsauga, kad būtų galima sukrauti į juos viską, kas tik įmanoma, ir, svarbiausia, galėčiau su bet kuo ir bet kur susijungti ir niekas negalėtų to susekti. Ar tai įkandama?

— Tuomet, pone, galiu jums surinkti kažką panašaus į tuos kompiuterius, kuriuos mokslininkai naudoja dykumoje ar džiunglėse, kai nėra jokios galimybės įjungti juos į elektros tinklą ar su kuo nors susisiekti.

— Taip, — patvirtino Bakas. — Kai kurie mūsų reporteriai naudoja tokius kompiuterius sunkiai prieinamose vietose. Ar tik jie neturi įmontuotų palydovinių lėkščių?

— Norit tikėkit, norit ne, bet tai kažkas panašaus. Ir jums galėčiau pridėti dar vieną dalykėlį.

— Oką?

— Vaizdo konferencijas.

— Turi omeny, kad galėsiu matyti žmogų, su kuriuo kalbu?

— Taip, jei jis savo kompiuteryje turės tokią pačią įrangą.

— Doni, aš viso to noriu. Ir greitai. Taip pat man reikia, kad visa tai laikytum paslaptyje.

— Pone Viljamsai, kiekvienas iš šių daikčiukų jums gali kainuoti daugiau nei dvidešimt tūkstančių dolerių.

Bakas pagalvojo, kad pinigai čia didelio vaidmens nevaidina, bet tai buvo toks pirkinys/kurio jis negalėjo realizuoti Karpatijaus sąskaita. Tad vėl atsisėdo ir švilptelėjo.

Trys

Vadink tai kaip nori, Reifordai, bet aš esu tau čia šį tą paruošęs.

Reifordas su Halidėjum baigė apžiūrėti pilotų kabiną. Jis pasitikėjo Erlu. Žinojo, jei Halidėjus mano, jog jis gali vairuoti šį lėktuvą, vadinasi, tikrai gali. Reifordas tebeketino prašyti galimybės išbandyti tą lainerį ore, prieš surizikuojant ką nors juo skraidinti. Kapitono nejaudino tai, kad gali sudužti ir užsimušti jis pats drauge su Antikristu, bet nenorėjo būti atsakingas už nekaltas gyvybes, ypač už savo žmonos.

— Tai ką tu man paruošei, Erlai?

— Tik pažvelk į tai, — atsakė šis.

Jis parodė mygtuką, kurį paspaudęs kapitonas galėdavo kalbėtis su keleiviais.

— Kapitono vidinis ryšys, — pasakė Reifordas. — Na ir kas?

— Pasičiupinėk kaire ranka po savo krėslu ir pirštais perbrauk per apatinį jo kraštą, — tarė Erlas.

— Apčiuopiu mygtuką, — atsakė Reifordas.

— Dabar aš išeisiu iš kabinos, — aiškino Erlas. — Tu paspaust įprastą vidinio ryšio mygtuką ir kažką praneši. Tuomet suskaičiuosi iki trijų ir paspausi tą mygtuką po sėdyne. Be abejo, užsidėk ausines.

Reifordas palaukė, kol Halidėjus išėjo ir užvėrė duris. Tuomet įjungė vidinį ryšį.

— Alio, alio, Erlai, ei, vienas, vienas, vienas, — Reifordas mintyse suskaičiavo iki trijų ir paspaudė tą mygtuką po krėslu.

Ir buvo priblokštas, ausinėse išgirdęs pašnibždom kalbant Erlą Halidėjų.

— Reifordai, tu gali pasakyti, ką aš kalbu, nors tai darau tyliau nei kalbama normaliai bendraujant. Jei gerai atlikau savo darbą, tai mane galėsi girdėti visame lėktuve taip aiškiai, tarsi kalbėtumės šalia. Kiekvienas toks mikrofonas veda tik į tavo ausinių lizdą. Viską sutvarkiau taip, kad jų neįmanoma aptikti, o šis lėktuvas buvo patikrintas geriausių Pasaulio Bendrijos slaptų mikrofonų ieškojimo specialistų. Jei kada nors tai surastų, pasakyčiau manęs, kad būtent to jie ir norėjo.

Reifordas energingai išėjo iš kabinos.

— Erlai, tu — genijus! Nesu įsitikinęs, ar to norėjau, bet turėsiu pranašumą girdėdamas, kas čia vyksta.

Bakas pakavo Briuso dokumentų atspausdus, kai stovėjimo aikštelėje išgirdo „Reindž roverį“. Chlojei įėjus į raštinę, jis dėjo išspausdintus popieriaus lapus ir Briuso kompiuterį į vieną didžiulę dėžę. Viską sukrovęs, pasakė Chlojei:

— Pametėk mane iki Čikagos filialo raštinės, o tada būtų gerai tau nuvykti į „Dreiką“ ir įsitikinti, ar mūsų daiktai vis dar ten. Palaikyk tą viešbučio kambarį tol, kol susirasime kitą būstą arčiau prie bažnyčios.

— Tikėjausi, kad taip pasakysi, — pratarė Chlojė. — Loreta labai suvargusi. Reikėtų jai padėti čia apsitvarkyti. O kaip su laidotuvėmis?

— Chlo, tau reikės padėti tai suorganizuoti. Reikėtų susiderinti su tardymo ekspertize, paimti kūną ir atgabenti čia. Kai visur tokia didelė netvarka, greičiausiai jie bus patenkinti, kad kažkas atsiėmė bent vieną kūną. Atrodo, kiekvienam iš mūsų reikia automobilio. Neįsivaizduoju, ko ir kur mane gali pasiųsti. Galiu ilgokai dirbti Čikagos raštinėje, turint omeny tai, kad į Niujorką dar ilgai nebus galima kojos įkelti, bet negaliu pažadeti, jog visą laiką sukinėsiuos aplinkui.

— Loreta, Dieve, palaimink jos širdį, pagalvojo apie tą patį, nepaisant kaip dabar kenčia. Ji priminė, kad yra mašinų aikštelė, kur stovi automobiliai ekstra atvejui, likę dar nuo Bažnyčios Paėmimo laikų. Jie ir buvo numatyti naudoti tokių krizių kaip ši metu.

— Gerai, — tarė Bakas. — Paimk vieną iš jų. Ir nepamiršk — šią medžiagą reikia padauginti visiems bažnyčios nariams.

— Tu neturėsi laiko jos perskaityti, ar ne, Bakai?

— Ne, bet esu įsitikinęs, kad tai visiems bus naudinga.

— Luktelėk, Bakai. Negalėsime visko padauginti, kol kas nors neperskaitys. Kažkas gali būti per daug privatu, juk tai asmeniniai užrašai. Taip pat žinai, kad čia bus tiesioginiai komentarai apie Karpatijų ir „Negandų pajėgas“. Negalime rizikuoti ir šitaip būti atskleisti.

Bako ego išgyveno krizę. Jis mylėjo šią moterį, bet ji buvo dešimčia metų jaunesnė ir Kameronas negalėjo pakęsti, kai ji sakydavo, ką reikia daryti, ypač kai būdavo teisi. Jam bededant sunkią popierių dėžę ir kompiuterį ant užpakalinės „Reindž roverio“ sėdynės, Chlojė pasakė:

— Patikėk tai man, brangusis. Kiekvieną dieną nuo dabar iki sekmadienio praleisiu studijuodama šiuos dokumentus. Tuomet mes turėsime kuo pasidalyti su „Naujosios vilties“ bažnyčia ir netgi galėtume paskelbti, kad po savaitės visiems įteiksime po kopiją.

— Tu teisi kaip visada. Bet kur ketini visa tai padaryti?

— Loreta pasiūlė mums pasilikti pas ją. Juk žinai, jai liko tas didžiulis senas namas.

— Tai būtų nepaprastai puiku, bet nenorėčiau apsunkinti kitų.

— Bakai, vargu ar mes ją apsunkinsim. Greičiausiai ji net nepastebės mūsų. Dabar Loreta tokia vieniša ir nuliūdusi, manau, kad jai iš tiesų reikia draugijos.

— Žinai, jog neįmanoma, kad aš ten praleisčiau daug laiko, — pasakė Bakas.

— Esu jau didelė mergaitė, galiu ir pati savimi pasirūpinti.

Dabar jie sėdėjo džipo viduje.

— Tai kam tuomet aš tau reikalingas? — paklausė Bakas.

— Na, laikau tave šalia, nes esi meilus.

— Bet rimtai, Chloje, niekad sau neatleisiu, jei būsiu kokiame nors kitame mieste ar šalyje, o tuo metu į Mount prospektą ateis karas.