Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Tu pamiršai slėptuvę po bažnyčia.

— Nepamiršau, Chloje, tiesiog meldžiuosi, kad niekada jos neprireiktų. Ar dar kas nors, išskyrus „Negandų pajėgas“, žino apie tą vietą?

— Ne. Netgi Loreta. Ten baisiai’ ankšta. Jei tėtis su Amanda ir mudu su tavimi pasiliktume joje ilgesniam laikui, tai nebūtų labai jau linksma.

Po pusantros valandos Bakas privažiavo prie „Global Community Weekly“ žurnalo Čikagos filialo raštinės.

— Ketinu gauti porą mobiliųjų telefonų, — tarė Chlojė. — Paskambinsiu į „Dreiką“, tuomet nuvyksiu ten ir paimsiu mūsų daiktus. Taip pat pakalbėsiu su Loreta dėl antro automobilio.

— Nupirk penkis mobiliuosius telefonus, Chloje, ir negailėk pinigų.

— Penkis? — paklausė ji. — Net nežinau, ar Loreta mokėtų vienu iš jų naudotis.

— Visai negalvojau apie Loretą. Tiesiog noriu būti tikras, kad turime atsarginį.

„Kondoras 216“ buvo aprūpintas dar gausiau nei ankstesnis lėktuvas „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“, jei tai apskritai įmanoma. Nebuvo praleista nė viena detalė, įdiegti naujausi ryšių technikos laimėjimai. Reifordas atsisveikino su Erlu Halidėjumi, prašydamas informuoti, ar viskas gerai jo namuose ir ar saugi žmona.

— Tau nepatiks naujienos apie mūsų oro uostą. — Ir Reifordas jam papasakojo. — Tikriausiai nenorėtum nusileisti O’Hare.

Reifordas ir laikinasis jo padėjėjas suerzino Karpatijų surengdami bandomąjį pakilimą ir apskrisdami ratą prieš leidžiant visiems kitiems sėsti į lėktuvą. Reifordas buvo patenkintas taip pasielgęs. Ir jei buvo tiesa tai, kad čia viskas tiesiog identiška „757“ kabinai, didesnis bei daug sunkesnis lėktuvas labiau panėšėjo į „747“ ir reikėjo šį tą perprasti, norint jį įvaldyti. Kai „Kondoras 216“ buvo pakrautas ir pakilo į orą šaudamas link San Francisko trisdešimt trijų tūkstančių pėdų aukštyje ir daugiau nei septynių šimtų mylių per valandą greičiu, Reifordas įjungė autopilotą ir paragino savo pirmąjį padėjėją pasilikti sargyboje.

— O ką veiksite jus, sere? — paklausė šis.

— Tiesiog čia pasėdėsiu, — atsakė kapitonas. — Pamąstysiu. Paskaitysiu.

Suderinęs skrydžio kelią su Oklahomos bokštu, Reifordas nuspaudė vidinio ryšio mygtuką, norėdamas susisiekti su savo keleiviais.

— Valdove Karpatijau, gerbiami svečiai, čia kalba kapitonas Stylas. Į San Franciską atvyksime penktą valandą popiet pagal Ramiojo vandenyno juostos laiką. Tikimės giedro dangaus ir sklandaus skrydžio.

Reifordas atsilošė savo krėsle ir nusmaukė ausinių lankelį ant pakaušio, tarsi nusiimdamas ausines. Tačiau jos vis dar buvo pakankamai arti ausų, kad jis galėtų girdėti, o jo pagalbininkas ne, nes buvo užsidėjęs savo ausines. Iš skrydžio kuprinės Reifordas išsitraukė knygą ir atvertęs pasidėjo priešais ant prietaisų skydelio. Tik turėjo prisiminti, kad laikas nuo laiko reikia perversti puslapius. Iš tiesų jis ne skaitys, o klausysis. Pakišęs kairę ranką po krėslu, tyliai paspaudė slaptąjį mygtuką.

Pirmasis balsas, kurį jis išgirdo taip aiškiai, tarsi būtų kalbėjęsis telefonu, buvo Amandos.

— Taip, sere, suprantu. Jums nereikia dėl manęs jaudintis, ne, sere.

Dabar jau kalbėjo Karpatijus:

— Tikiuosi, visi galėsime pavalgyti Dalase. San Franciske prie mūsų prisidės visas lėktuvo personalas ir tuomet mumis gerai pasirūpins skrendant į Bagdadą, o paskui ir į Naująjį Babiloną.

Kitas balsas:

— Į Bagdadą?

— Taip, — atsakė Karpatijus. — Likusiems trims lojaliems ambasadoriams leidau skristi tiesiai į Bagdadą. Mūsų priešai galėjo pagalvoti, kad jie skris į Naująjį Babiloną. Taigi, pasiimsime juos Bagdade ir susirinkimą pradėsime tos trumpos kelionės iš Bagdado į Naująjį Babiloną metu.

— Ponia Styl, jei jūs mums atleisite...

— Žinoma, — atsakė Amanda.

— Džentelmenai, — dabar Karpatijus prabilo truputį tyliau, bet pakankamai aiškiai, kad Reifordas galėtų suprasti kiekvieną žodį.

Vieną dieną tikrai reiks padėkoti Erlui Halidėjui Kristaus karalystės vardu. Erlo nedomino tarnavimas Dievui, bent jau kol kas, tačiau kad ir koks noras paskatino jį padaryti Reifordui tokią paslaugą, jis tikrai duos naudos Antikristo priešams.

O Karpatijus kalbėjo:

— Ponas Fortūnatas pasiliko Dalase, kad iš ten skubiai suorganizuotų kitą mano pranešimą per radiją. Jį perskaitysiu iš čia, po to perduosime į Dalasą, o iš ten jis bus transliuojamas po visą pasaulį, kad vėl priblokštų Pasaulio Bendrijos priešus. Noriu vakariniame susirinkime Fortūnatą turėti šalia, todėl nusileidę San Franciske palauksime, kol jis prisidės prie mūsų. Kai tik pakilsime iš San Francisko, spustelsime gaiduką į Los Andželo pusę ir į Bėjaus teritoriją.

— Bėjaus teritoriją? — pasigirdo balsas su dideliu akcentu.

— Taip, tai San Francisko ir Ouklendo apygardos.

— Ką jūs turėjote omenyje sakydamas: „spustelsime gaiduką“?

Karpatijaus balse pasigirdo liūdesio gaidelės.

— „Spustelti gaiduką“ reiškia tai, ką ir girdite, — paaiškino jis. — Kol mes nusileisime Bagdade, nukentės ne tik Vašingtonas, Niujorkas ir Čikaga. Tai trys Šiaurės Amerikos miestai, kurie nukentės daugiausia. Tuo tarpu Čikagoje sugriautas tik oro uostas ir vienas priemiesčio rajonas. Per valandą padėtis pasikeis. Apie Londoną jūs jau girdėjot. Džentelmenai, ar jūs suprantate, ką reiškia šimto megatonų bomba?

Įsvyravo tyla.

Karpatijus tęsė:

— Žvelgiant iš tam tikros istorinės perspektyvos aišku, kad dvidešimties megatonų bomba turi daugiau galios nei visos bombos, numestos per Antrąjį pasaulinį karą kartu sudėjus, tarp jų ir tos dvi ant Japonijos.

— Jungtinės Didžiosios Britanijos Valstijos bus gerai pamokytos, — vėl pasigirdo balsas su akcentu.

— Iš tikrųjų, — pritarė Karpatijus. — O vien tik Šiaurės Amerikoje — Monrealis, Torontas, Mechikas, Dalasas, Vašingtonas, Niujorkas, Čikaga, San Franciskas ir Los Andželas taps pamokymų objektais tiems, kurie mums priešinasi.

Reifordas nusiplėšė ausines ir atsisegė saugos diržus. Išėjęs pro kabinos duris, akimis susitiko su Amanda. Mostelėjo jai ateiti. Karpatijus pakėlė akis ir nusišypsojo.

— Kapitone Stylai, ar viskas tvarkoj?

— Skrendame sklandžiai, sere, jei jūs to klausėte. Geresnio skrydžio nebūna. To negaliu pasakyti apie tai, kas vyksta ten, apačioje.

— Tikrai, — staiga nuliūdęs tarė Karpatijus. — Netrukus kreipsiuos į pasaulio bendruomenę ir išreikšiu savo užuojautą.

Reifordas stumtelėjo Amandą į koridorių link lėktuvo virtuvės.

— Ar Bakas su Chloje ir šiąnakt ketina pasilikti „Dreiko“ viešbutyje?

— Nebuvo kada apie tai pakalbėti, — atsakė ji. — Nemanau, kad jie turi iš ko rinktis, nes vis tiek nebegalės grįžti į Niujorką.

— Bijau, kad Čikaga gali tapti dar vienu taikiniu, — sunerimęs tarė Reifordas.

— Ak, negaliu net įsivaizduoti, — jaudinosi Amanda.

— Turiu juos perspėti.

— Nori rizikuoti skambindamas telefonu, kai pokalbių gali būti klausomasi? — išsigandusi paklausė ji.

— Dėl jų gyvybės verta rizikuoti.

Amanda jį apkabino, po to sugrįžo atgal į savo vietą.

Įsitikinęs, jog pirmasis padėjėjas buvo užsidėjęs ausines ir kažkuo užsiėmęs, Reifordas pradėjo rinkti numerį savo mobiliuoju telefonu. Prisiskambinęs į „Dreiko“ viešbutį Čikagoje, pasiteiravo Viljamsų.

— Turime tris svečius, pavarde Viljamsas, — buvo jam atsakyta. — Nėra nė vieno, vardu Kameronas, Bakas ar Chlojė.

Reifordas pradėjo sukti galvą.