Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Maždaug prieš penkias minutes gyvenau, — atsakė Verną.

— Galbūt jums pasisekė.

— Kameronai, jei tas didžiulis sprogimas buvo branduolinis, nė vienas iš mūsų nepratempsime ir savaitės.

— Žinau vietą Mount prospekte, kur galėtumėt apsistoti, — pasakė Bakas.

— Būčiau dėkinga, — pratarė ji.

Verną grįžo susirinkti daiktų. Bakas laukė mašinoje, skambindamas ten, kur jam reikėjo. Pradėjo nuo savo tėvo vakaruose.

— Aš toks laimingas, kad tu paskambinai, — džiaugėsi tėvas. — Valandų valandas bandžiau prisiskambinti į Niujorką.

— Tėti, čia tikras pragaras. Likau kaip stoviu ir neturiu labai daug laiko kalbėti. Tiesiog paskambinau įsitikinti, ar jūs visi sveiki.

— Mes su tavo broliu čia laikomės gerai, — kalbėjo Bako tėvas. — Žinoma, jis vis dar liūdi dėl savo šeimos netekties, bet mes sveiki.

— Tėti, viskas šioje šalyje dūžta į šipulius. Nenurimsiu, kol tu...

— Kameronai, palikim tai šįkart ramybėje, gerai? Žinau, kuo tu tiki, ir jei tai teikia tau paguodą...

— Tėti! Dabar tai menka paguoda. Man bloga pagalvojus, kaip vėlai suradau tiesą. Per daug artimų žmonių jau praradau.

Nenoriu ir tavęs netekti.

Jo tėvas tingiai sučepsėjo, tuo dar labiau siutindamas Baką.

— Manęs tu neprarasi, berneli. Atrodo, kad niekas čia nesiruošia mūsų pulti. Jaučiamės šiek tiek užmiršti.

— Tėti! Milijonai miršta. Nejuokauk taip.

— Tai kaip laikosi tavo naujoji žmona? Ar mes kada nors su ja susitiksime?

— Nežinau, tėti. Tiksliai nežinau, kur ji dabar yra, ir nežinau, ar kada nors turėsi galimybę su ja susitikti.

— Gėdijiesi savo tėvo?

— Visai ne tai, tėti. Man reikia įsitikinti, ar ji yra saugi. Ir mums reikia kažkaip iš čia ištrūkti. Susirask ten gerą bažnyčią, tėti. Susirask kažką, kas tau galėtų paaiškinti, kas čia vyksta.

— Nepažįstu nė vieno kvalifikuotesnio už tave, Kameronai. O tu palieki man pačiam viską „atrajoti“.

Keturi

Reifordas išgirdo Karpatijaus žmones besiruošiant valdovo kalbos transliacijai.

— Ar kas nors galėtų nustatyti, kad mes esame ore? — paklausė Karpatijus.

— Ne, — užtikrino jį vienas iš adjutantų.

Reifordas tuo nebuvo taip tvirtai įsitikinęs. Bet, žinoma, jei Karpatijus nepadarė kokios nors apmaudžios klaidos, niekas negalėtų labai tiksliai nustatyti jų koordinačių.

Pasigirdus beldimui į kabinos duris, Reifordas patraukė pirštą nuo slaptojo mygtuko ir atsigręžė. Tai buvo Karpatijaus adjutantas.

— Padaryk viską, kas įmanoma, kad išjungtum bet kokius radijo trikdžius. Po to užmegzk ryšį su Dalasu. Beveik tris minutes per kosminį palydovą mes transliuosime valdovo kalbą, žmonės galės ją girdėti visame pasaulyje.

„Gal reiktų sušukti — valio?“ — pagalvojo Reifordas.

Bakui su Loreta kalbantis telefonu, Verna Zy sėdo už automobilio vairo. Nubloškusi į galą išsipūtusią rankinę, bandė prisisegti saugos diržą, bet tai jai sunkiai sekėsi — labai drebėjo rankos. Kameronas išjungė telefoną.

— Verną, kaip jautiesi? Tik ką kalbėjau su moterim iš mūsų bažnyčios, ji tau paruošė asmeninį kambarį ir vonią.

Iš mažos automobilių stovėjimo aikštelės išsivažinėjus Vernos ir Bako bendradarbiams, nedidelis transporto kamštis išsisklaidė. Aplink tvyrančią tamsą skrodė tik jų mašinos žibintai.

— Kameronai, kodėl tu dėl manęs taip stengiesi?

— O kodėl gi ne? Tu paskolinai man savo telefoną.

— Bet elgiausi su tavim siaubingai.

— O aš atsakiau tuo pačiu. Atleisk man, Verną. Tai buvo paskutinis kartas gyvenime, kai mes rūpinomės tik toliau savo nosies galo nesiekiančiais dalykais.

Verną užvedė automobilį, bet sėdėjo rankomis užsidengusi veidą.

— Norėtum, kad pavairuočiau? — paklausė Bakas.

— Ne, tik kiek luktelėk.

Bakas jai papasakojo, kad skuba surasti automobilį ir Chloję.

— Kameronai, turbūt esi lyg paklaikęs!

— Atvirai sakant, taip.

Atsisegusi saugos diržą, ji griebė už durelių rankenos.

— Imk mano mašiną, Kameronai. Daryk, ką privalai.

— Ne, — atsakė Bakas. — Mielai pasiskolinsiu tavo automobilį, bet pirmiausia tave apgyvendinkime.

— Tikriausiai tu negali gaišti nė minutės.

— Šiuo klausimu man belieka pasitikėti Dievu, — atsakė Bakas.

Tuomet Vernai parodė, kad reikia važiuoti dešinėn. Ši dideliu greičiu nulėkė į Mount prospekto pakraštį ir pasistatė automobilį šalia borto priešais nuostabų, vijokliais apaugusį, senovinį Loretos namą. Verną neleido Bakui švaistyti laiko net supažindinimui. Ji pasakė:

— Mes abi žinome viena kitos vardus, tad leiskime Kameronui važiuoti.

— Suorganizavau tau automobilį, — tarė Loreta. — Jis čia turėtų būti už kelių minučių.

— Dabar paimsiu Vernos, bet išties malonu, kad taip rūpiniesi.

— Pasilik telefoną kiek tik tau reikia, — metė pro petį Verną, žengdama į Loretos namus.

Bakas atsistūmė vairuotojo sėdynę iki galo ir pasitaisė veidrodėlį. Tuomet surinko numerį, kurį jam buvo davęs Nikolajus Karpatijus, nes norėjo atsakyti į jo skambutį. Ragelį pakėlė adjutantas.

— Perduosiu, kad jūs, pone Viljamsai, sureagavote į jo skambutį, bet dabar jis kaip tik skaito tarptautinį pranešimą tiesiai į eterį. Jei norite, galite pasiklausyti.

Bakas įsijungė radiją ir dideliu greičiu nulėkė vieno kelio, vedančio iš Čikagos, link. Jo manymu, būtent šia kryptimi Chlojė bandė išvykti iš miesto.

— Ponios ir ponai, mes jums pristatome Pasaulio Bendrijos vadovą Nikolajų Karpatijų. Jo buvimo vietos atskleisti negalime.

Reifordas pasisuko su kėde, kad galėtų palaikyti praviras kabinos duris. Lėktuvas skrido valdomas autopiloto, tad jie abu su pirmuoju padėjėju sėdėjo ir žiūrėjo Karpatijaus kreipimąsi į pasaulį. Išgirdęs, kaip jį pristatė, valdovas pralinksmėjo ir mirktelėjo porai ambasadorių. Suvaidino, kad laižo savo pirštą ir pasitaiso antakius, tarsi ruošdamasis audiencijai. Aplinkiniai vos susilaikė nekikenę. Dabar Reifordas gailėjosi neturįs ginklo.

Eteriui Karpatijus nutaisė patį emocionaliausią balsą:

— Pasaulio Bendrijos broliai ir seserys, man sunku kalbėti, nes didžiulis akmuo slegia mano širdį. Esu taikus žmogus, bet buvau priverstas ginklu atsakyti tarptautiniams teroristams, sukėlusiems pavojų pasaulio brolybei ir harmonijai. Galite būti tikri, kad drauge su jumis liūdžiu dėl artimųjų, draugų ir pažįstamų netekties. Siaubingos civilių žmonių mirtys tiems taikos priešams turės sapnuotis visą jų likusį gyvenimą. Kaip žinote, dauguma iš dešimties pasaulio regionų, sudarančių Pasaulio Bendriją, sunaikino 90% visos savo karinės ginkluotės. Mes užtrukome beveik ištisus dvejus metus tų ginklų išardymui, supakavimui, perplukdymui, priėmimui ir surinkimui Naujajame Babilone. Meldžiausi, kad niekuomet netektųjų panaudoti. Tačiau išmintingi patarėjai mane įtikino sukaupti technologiškai pranašius ginklus strategiškai svarbiausiuose pasaulio taškuose. Prisipažįstu, jog padariau tai prieš savo valią, ir mano optimistiška bei labai pozityvi nuomonė apie žmonijos gerumą pasirodė besanti klaidinga. Esu dėkingas už tai, kad kažkaip leidausi įtikinamas laikyti tuos ginklus paruoštus. Net ir baisiausiuose košmaruose negalėjau įsivaizduoti, kad teks priimti sunkų sprendimą — labai plačiai panaudoti šią jėgą prieš teroristus. Dabar privalote žinoti, jog du buvę Pasaulio Bendrijos tarybos nariai piktai ir lengvabūdiškai suplanavo maištą prieš mano vyriausybę. O jų žinioje esančios to regiono karinės pajėgos padarė tą patį. Šias pajėgas į mūšį vedė dabar jau buvęs Jungtinių Šiaurės Amerikos Valstijų prezidentas Džeraldas Fichagas, už kurio pečių stovėjo amerikiečių kariuomenė. Tiekdamos nuslėptus ginklus, jį palaikė Jungtinės Didžiosios Britanijos Valstijos ir anksčiau buvusi nepriklausoma Egipto valstybė. Iki šiol man nereikėjo ginti savo, kaip antikarinio aktyvisto reputacijos, ir noriu jums pranešti, kad šiuo atveju mes atsakėme smarkiai ir greitai. Visur, kur tik buvo naudojama Pasaulio Bendrijos ginkluotė, ji buvo nutaikyta į specifines sukilusių dalinių buvimo vietas. Galiu jus užtikrinti, kad visos civilių žmonių netektys ir gausiai gyvenamų Šiaurės Amerikos bei pasaulio miestų suniokojimas buvo maištininkų darbas. Pasaulio Bendrijos karinės pajėgos daugiau kontratakuoti nesiruošia. Į ugnį atsakysime tik tuo atveju, jei to prireiks. Meldžiamės, kad mūsų priešai suprastų, jog ateities jie neturi. Jiems negali pasisekti, nes bus visiškai sunaikinti. Žinau, kad tokio karo kaip šis metu dauguma iš mūsų gyvena apimti liūdesio ir baimės. Galiu jus patikinti, liūdžiu drauge su jumis, bet mano baimę nuslopino pasitikėjimas. Nes mačiau mūsų pasaulinės bendruomenės daugumą esant vienos širdies, vieningai nusistačiusią taikos priešų atžvilgiu. Įsitikinęs saugumu, iš karto kreipsiuos į jus per televiziją ir internetą. Ryšį palaikysime dažnai, kad jūs tiksliai žinotumėte ir matytumėte, kaip milžiniškais žingsniais einame į mūsų pasaulio atstatymą. Galite ilsėtis būdami užtikrinti, kad mes viską puikiai rekonstruosime ir reorganizuosime, o tada galėsime mėgautis didžiausia gerove ir nuostabiausiais namais, kuriuos ši žemė mums gali suteikti. Te kiekvienas iš mūsų dirba bendram labui.