Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Nenorėčiau palikti skyriaus, — atsakė Reifordas. — Būsiu čia, jei kartais tau manęs prireiktų.

Lyg žaibas iš giedro dangaus Baką nutvilkė mintis — kaip smarkiai jis rizikuoja. Verną Zy netruks susiprotėti, kad jis, bent jau kažkuriuo metu, buvo aktyvus „Naujosios vilties“ bažnyčios narys. O taip rūpestingai saugojosi nesiimdamas jokių vadovavimo veiksmų, viešai nekalbėdamas ir likdamas nežinomu daugeliui žmonių. Dabar gi vienas iš jo paties darbuotojų — ir, galima sakyti, nenuilstantis priešas — turi tokią informaciją, kuri gali jį sužlugdyti ar netgi kainuoti gyvybę.

Vernos telefonu jis paskambino Loretai į namus.

— Loreta, — tarė jis, — norėčiau pasikalbėti su Verną.

— Ji dabar visai kaip pamišusi, — paaiškino Loreta. — Noriu tikėti, kad meldiesi už šią merginą.

— Būtinai taip ir padarysiu, — atsakė Bakas. — Kaip jums ten sekasi?

— Kaip ir galima tikėtis iš dviejų šimtaprocentinių nepažįstamųjų, — toliau šnekėjo Loreta. — Ką tik papasakojau jai savo istoriją, manau, būtent šito tu ir norėjai?

Bakas nutylėjo. Pagaliau pratarė:

— Pakviesk ją, Loreta, gerai?

Jai taip ir padarius, Bakas ėjo tiesiai prie reikalo.

— Verną, tau reikia naujos mašinos.

— O, ne, Kameronai, kas atsitiko?

— Tik skylė padangoje, bet keletą dienų bus neįmanoma prie jos prieiti, ir nemanau, Verna, kad ji verta tokio didelio dėmesio.

— Ką gi, labai ačiū!

— Ką pasakytum, jei pakeisčiau ją geresne?

— Aš nieko prieš, — sumurmėjo ji.

— Pažadu. O dabar, Verna, ketinu atsisakyti šios „transporto priemonės“. Ar yra kas nors, ką tau būtinai reikėtų iš jos paimti?

— Nieko svarbaus neprisimenu. Aha, priekinio skydelio dėkle yra mano mėgstamas šepetys plaukams.

— Verną!

— Na, šioje situacijoje tai gal ir nereikšminga.

— Jokių dokumentų, svarbių asmeninių daiktų, paslėptų pinigų ar dar ko nors panašaus?

— Ne. Tik padaryk, ką privalai. Būtų puiku, jei dėl tos mašinos nepakliūčiau į bėdą.

— Pareigūnams brūkštelsiu keletą žodelių, kad, kai jie aplinkui pasisukios, nutemptų tą mašiną į bet kurią senų automobilių laužavietę, parduotų šiukšlynui ir visus pinigus pasiliktų sau už vargą.

— Kameronai, — sušnibždėjo Verną, — ta moterėlė truputį kvaištelėjusi.

— Dabar neturiu laiko tai aptarinėti, Verną. Bet leisk jai pasipasakoti. Ji miela. Taip pat ir suteikianti prieglobstį.

— Ne, tu nesupratai. Nesakau, kad ji nenuostabi. Tik pilna gana keistų idėjų.

Užsiropštęs į krantinę ir pamatęs Mičigano aveniu, Bakas įvykdė Loretai duotą pažadą ir pasimeldė už Verną. Nežinojo, kaip čia reiktų melstis. „Arba ji taps tikinčiąją, arba aš miręs“, — pagalvojo jis.

Išvydęs tuzinus sugriautų pastatų išilgai Mičigano aveniu, Bakas suprato, kad tai tęsiasi beveik per visą „Didingąją mylią“. Matydamas tai prisiminė, kaip Rusija užpuolė Izraelį. Tiesiog įsivaizdavo bombų keliamą triukšmą ir svilinantį liepsnos liežuvių karštį, bet tuomet Šventoji žemė stebuklingai buvo apsaugota nuo žalos. Čia taip neįvyko. Jis paspaudė kartojimo mygtuką ant Vernos telefono, pamiršęs, kad paskutinį kartą skambino Loretai, o ne į mobilų „Reindž roverio“ telefoną.

Neišgirdęs įprasto įrašo apie „mobilaus telefono vartotoją, kuriam paskambinote“, sustojo kaip įbestas ir pradėjo tyliai melstis, kad Chlojė galėtų atsiliepti. Išgirdęs, jog tai Loreta, iš pradžių negalėjo pratarti nė žodžio.

— Alio, ar čia kas nors kalbės?

— Atleisk, Loreta, — tarė jis. — Surinkau ne tą numerį.

— Džiaugiuosi, kad paskambinai, Bakai. Verną jau pati ketino skambinti.

— Ko ji norėjo?

— Leisiu jai pačiai pasakyti.

— Kameronai, skambinau į raštinę. Ten vis dar yra keletas žmonių, tvarkančių įvairius reikalus. Kai baigs, prižadėjo užrakinti. Bet svarbiausia — tau yra keletas telefoninių žinučių.

— Nuo Chlojės?

— Atleisk, bet ne. Viena nuo daktaro Rozencveigo iš Izraelio. Kita — nuo žmogaus, prisistačiusio tavo uošviu. Ir dar viena nuo panelės Vait, kuri sakosi, kad vidurnaktį ją reikią paimti Mitčelo lauke, Milvuokyje.

„Panelė Vait? — pagalvojo Bakas. — Išradingoji Amanda šauniai sugalvojo, kaip nuslėpti jų šeimyninius ryšius“.

— Ačiū, Verną. Supratau.

— Kameronai, kaip ketini be automobilio vidurnaktį kažką paimti iš Milvuokio?

— Vis dar turiu kelias valandas šiam klausimui išspręsti. Dabar tiek laiko atrodo lyg didžiulė prabanga.

— Loreta pasiūlė savo mašiną tikėdamasi, kad norėsiu pavairuoti, — aiškino Verną.

— Viliuosi, jog galima bus apsieiti ir be to, — atsakė Bakas. — Bet aš tai vertinu. Jei kas — duosiu žinią.

Būdamas viso šio chaoso vidury, Kameronas nesijautė esąs žurnalistas. Jis norėjo turimą informaciją gerai perkratyti siekdamas išsiaiškinti, kas atsakingas už visą šį jovalą. Bet susidarė įspūdis, kad atsakingų nebuvo. Kiekvienas dirbo savo darbą. O Bakui nereikėjo rūpintis, ar pavyks visa tai paversti straipsniu, ar ne. Jo žurnalas, kaip ir kiekvienas didelis žiniasklaidos leidinys, jei tiesiogiai nepriklausė Nikolajui Karpatijui, tai buvo bent jau jo kontroliuojamas. Kiek Bakas besistengė objektyviai viską vertinti, atrodė, jog viskas išeina taip, tarsi nagus būtų prikišęs meistriškas apgavikas. Baisiausia tai, kad Nikolajus Karpatijus šioje srityje buvo įgudęs. Žinoma, taip ir turėjo būti, nes tokia jo tikroji prigimtis. Bakas nekentė minties, jog pats buvo išnaudojamas propagandos ir melo skleidimui, kuriuos žmonės rijo lyg saldainius.

Nors dabar jam rūpėjo tik Chlojė, Bakas leido įsiskverbti minčiai, jog galėjo ją prarasti. Žinojo, kad jiedu vėl susitiks Suspaudimų laikotarpio pabaigoje, bet ar jam užteks valios toliau gyventi be jos? Mergina tapo jo gyvenimo ašimi, apie kurią sukosi visa kita. Per tą trumpą laiką, kurį jiedu praleido drauge, Chlojė suteikė kur kas daugiau, nei Bakas kada nors tikėjosi iš žmonos. Iš tiesų juos siejo bendras tikslas, vertęs į praeitį žiūrėti kaip į menką ir nereikšmingą, nors ji buvo taip giliai įsiskverbusi į kitų porų gyvenimus. Vis dėlto Bakas jautė, kad Chlojė niekada nebuvo akiplėša ar pretenzinga. Ji buvo mylinti ir nesavanaudiška. Visiškai pasitikėjo savo vyru ir visomis jėgomis jį palaikė. Jis nesustos tol, kol nesuras mylimos žmonos. Ir tol, kol nebus visiškai įsitikinęs, niekad nepatikės jos mirtimi.

Bakas surinko „Reindž roverio“ numerį. Jau kiek tuzinų kartų jis tai darė? Širdyje jautė, kad bus taip kaip ir anksčiau, bet išgirdęs užimtumo signalą net sustingo iš netikėtumo. Ar surinko teisingą numerį? Bakas sustojo ant šaligatvio kaip įkastas, aplinkui tvyrojo sumaištis, o jis drebančiais pirštais, rūpestingai ir ryžtingai rinko numerius. Pridėjo telefoną prie ausies. „Mobilaus telefono vartotojas, kuriam paskambinote...“ — Bakas nusikeikė ir taip stipriai suspaudė Vernos telefoną, jog pagalvojo, kad tasai tuoj subyrės į šipulius. Smarkiai užsimojęs, pasiruošė sviesti bevertį aparatą į šoninę pastato sieną. Susivaldęs išjungė telefoną ir pagalvojo, jog tai būtų buvę be galo kvaila. Piktai krestelėjo galvą, pagalvojęs apie išsprūdusį keiksmažodį, kai pasigirdo tas prakeiktas įrašas. „Vadinasi, senoji prigimtis dar gaji“, — pagalvojo jis.

Pyko pats ant savęs. Kaip tokiomis šiurpiomis aplinkybėmis galėjo surinkti neteisingą numerį?

Nors ir žinodamas, kad vėl išgirs tą įrašą, kurio nekentė kaip niekad anksčiau, jis nesusilaikė vėl nepaspaudęs pakartotinio rinkimo mygtuko. Dabar linija buvo užimta! Gal blogai sujungė? Kažkoks žiaurus kosminis pokštas? O gal kažkas bandė pasinaudoti tuo telefonu?