Джерри Дженкинс - Nikolajus

Pagaliau pasiekęs LSD plentą, Bakas pamatė, kad jis tuščias. Žinojo, jog šis kelias buvo užtvertas šiaurėje, prie išvažiavimo iš Mičigano aveniu. Taip pat turėjo būti užblokuotas ir toli pietuose. Sunkiai alsuodamas Bakas perlipo apsauginį barjerą, pribėgo iki sankryžos vidurio ir, išgirdęs beprasmiškai persijunginėjančius šviesoforus, nurisnojo į kitą kelio pusę. Jis lėtai bėgo į pietus žinodamas, kad Chlojė gyva, bet neįsivaizduodamas, kokioje būklėje ją gali rasti. Jei Chlojės gyvybei pavojus nebegresia, tai dabar svarbiausia išsiaiškinti, ar tie išspausdinti asmeninių Briuso komentarų lapai arba dar blogiau — pats kompiuteris nepateko į blogas rankas. Be abejo, ten aiškiai užsimenama, kad Nikolajus Karpatijus yra Antikristas.

Bakas nežinojo, kaip jam pavyko dar judėti į priekį, bet jis vis bėgo, kartu spaudinėdamas pakartotinio rinkimo mygtuką. Pagaliau, negalėdamas daugiau žengti nė žingsnio, šlumštelėjo ant smėlio ir gaudydamas orą atsirėmė į turėklą. Tuomet Chlojė atsiliepė.

Iš anksto nenumatęs, ką pasakyti, Bakas pilte papylė klausimus.

— Kaip jautiesi? Ar tu sužeista? Kur esi?

Niekaip negalėjo pasakyti, kad ją myli ir kad dėl jos buvo mirtinai išsigandęs, o dabar laimingas suradęs gyvą. Kameronas įsivaizdavo, jog tai jai ir taip žinoma, tad galės paaiškinti ir vėliau.

Jos balsas skambėjo silpnai.

— Bakai! Kur tu? — paklausė ji.

— Aš einu į pietus „Lake Shore Drive“ keliu, piečiau Čikagos aveniu.

— Ačiū Dievui, — pasakė ji. — Nežinau, kiek laiko išbuvau be sąmonės. Net nežinau, kaip patekau ten, kur esu.

— O kur tai tiksliai yra?

Bakas atsikėlė ir greitai nužingsniavo. Jėgų bėgti jau nebuvo, nors ir labai bijojo dėl jos būklės.

— Esu keisčiausioje vietoje, — aiškino Chlojė, ir jis pajuto, kaip žmonos balsas pradėjo silpnėti.

Žinojo, kad ji vis dar automobilyje, nes tas telefonas nebuvo nešiojamas.

— Išsiskleidė oro pagalvė, — pridūrė ji.

— Ar „Roveris“ gali važiuoti?

— Neturiu supratimo, Bakai.

— Chloje, turi pasakyti kokius nors orientyrus. Ar esi atviroje vietoje? Ar išvengei to policininko?

— Bakai, atrodo, kad džipas įstrigo tarp medžio ir betoninės atramos.

— Ką?

— Važiavau maždaug šešiasdešimties mylių greičiu, — pasakė ji, — kai pamaniau radusi vietą išvažiavimui. Įvariau mašiną ten ir tuomet išgirdau sprogstant tą bombą.

— Bombą?

— Taip, Bakai, juk žinai, kad Čikagoje sprogo bomba.

„Viena bomba? — pagalvojo Bakas. — Galbūt tai Dievo gailestingumas, kad ji negirdėjo visų kitų, kurios sekė po pirmosios“.

— Šiaip ar taip, pamačiau paskui važiuojantį patrulį. Gal jis visai ir ne paskui mane važiavo. Žmonėms išgirdus ir pamačius sprogstančią bombą, visas eismas kelyje sustojo, o policininkas į kažką atsitrenkė. Tikiuosi, kad jam nieko neatsitiko ir jis nenumirė. Jaučiuosi atsakinga.

— Tai kur tuomet nuvažiavai, Chloje?

— Na, gal tas šalutinis kelias, apie kurį aš pagalvojau, buvo visai ne kelias. Taip ir nespėjau nuspausti stabdžių, tik nukėliau koją nuo akceleratoriaus. Kelias sekundes „Reindž roveris“ skrido oru. Atrodė, tarsi būčiau nuskriejusi apie šimtą pėdų. Netoliese yra kažkoks šlaitas ir sulūžę kelio turėklai, o aš nusileidau ant medžių viršūnių. Dar galiu pridurti: atsipeikėjusi pamačiau, kad esu čia viena.

— Kur? — Bakas buvo susinervinęs, bet iš tiesų negalėjo kaitinti Chlojės, kad ji neapibūdino tos vietos konkrečiau.

— Bakai, niekas manęs nematė, — mieguistai kalbėjo ji. — Kažkas tikriausiai išjungė automobilio šviesas. Saugos diržas spaudžia mane prie sėdynės. Pasiekiu užpakalinio vaizdo veidrodį ir viskas, ką galiu matyti, tai tolstantys automobiliai, išnykstantys tamsoje. Nesimato jokių pagalbos tarnybų švyturėlių, nieko nematyti.

— Tai netoliese nieko nėra?

— Nieko. Norėdama įjungti telefoną, pirmiausia turėjau išjungti automobilio variklį, o po to vėl jį įjungti. Aš tik meldžiausi, kad tu, Bakai, ateitum manęs išgelbėti.

Jos balsas skambėjo taip, tarsi ji tuojau užmigs.

— Chloje, neišjunk telefono. Nieko nekalbėk, tiesiog nepadėk ragelio, noriu žinoti, kad tu vis dar čia.

Vienintelės šviesos, kurias matė Bakas, buvo toli miesto centre mirgantys avarinių tarnybų švyturėliai, šen bei ten švysčiojantys ugnies liežuviai ir keletas silpnų švieselių ant ežere plaukiojančių valčių. „Lake Shore Drive“ kelias buvo tamsus kaip vidurnaktį. Gatvių apšvietimo žibintai šiaurėje, ten, kur jis matė mirkčiojančius šviesoforus, nedegė. Padaręs ilgą vingį, Bakas pažvelgė tolyn. Blausioje mėnulio šviesoje jis išvydo styrantį aukštyn užlaužtą nuplėšto apsauginio turėklo strypą, šiek tiek medžių ir betoninį tilto karkasą — vieną tų, iš kurių buvo padarytas nusileidimo takas į paplūdimį. Kameronas dar kiek paėjo į priekį ir sustojo norėdamas geriau įsižiūrėti. Iki tos vietos buvo apie du šimtai jardų.

— Chloje? — pašaukė jis telefonu.

Jokio atsako.

— Chloje, atsiliepk!

Bakas išgirdo atodūsį.

— Aš čia, Bakai. Bet negaliu pasakyti, kad gerai jaučiuosi.

— Ar pasiektum įjungti šviesas?

— Galiu pabandyti.

— Taip ir daryk. Tik pasistenk neužsigauti.

— Pamėginsiu laikydamasi už vairo prisitraukti.

Jis išgirdo skausmingą dejavimą. Staiga tolumoje išvydo beprotišką, beveik vertikaliu kampu užsižiebusį šviesų stulpą plieskiantį tiesiai į smėlį.

— Chloje, matau tave. Laikykis!

Reifordas numanė Makalamą galvojant, jog vyriausiasis pilotas miega. Jis sėdėjo kėdėje suglebęs, smakrą padėjęs ant krūtinės ir lygiai kvėpavo. Bet ausinės buvo uždėtos, o kairė ranka nuspaudusi vidinio pasiklausymo mygtuką. Norėdamas, kad niekas iš skrydžio personalo jo neišgirstų, Karpatijus kalbėjo tyliai.

— Mane taip sužavėjo ir kilo tiek daug idėjų, — sakėsi valdovas, — kad negalėjau nusėdėti vienoje vietoje. Viliuosi, jog dėl to nereikės rodyti mėlynių.

Jo liokajai prapliupo juoku.

„Nėra nieko juokingesnio už boso juokelius“, — pagalvojo Reifordas.

— Mums apie tiek daug ką reikia pasikalbėti, tiek daug visko padaryti, — tęsė Karpatijus. — Kai Bagdade prisidės mūsų šalininkai, eisime tiesiai prie reikalo.

Per žinias pranešė apie San Francisko oro uosto ir didesnės Bėjaus dalies sunaikinimą. Reifordas išvydo baimę Makalamo akyse. Gal šis žmogus jaustųsi saugiau, jei žinotų, kad jo bosas, Nikolajus Karpatijus, kelerius metus valdys viską.

Staiga Reifordas išgirdo lengvai atpažįstamą Leono Fortūnato balsą.

— Valdove, — šnipštelėjo jis, — mums reikės pamainos Hernandesui, Halidėjui ir jūsų sužadėtinei, ar ne?

Reifordas išsitiesė. Argi tai įmanoma? Ar jie šiuos tris jau pašalino, ir kodėl Hetę Diuram? Jis pasijuto atsakingas už buvusią skrydžių instruktorę — dabar ji buvo ne tik Karpatijaus darbuotoja, jo mylimoji, bet ir greit gimsiančio jų vaiko motina. Vadinasi, jis neketina jos vesti? Negi Nikolajus nenori to vaiko? Juk, Hetei pranešus šias naujienas, valdovas surengė tokį gražų šou Reifordui su Amanda.

Karpatijus sučepsėjo.

— Prašau panelės Diuram nepriskirti tai pačiai kategorijai kaip kitus mūsų draugus. Hernandesas buvo aukojamas pėstininkas, o Halidėjaus reikėjo tik laikinai. Pašalinkit Hernandesą ir nesirūpinkit dėl Halidėjaus. Jis pasitarnavo tikslui. Vienintelė priežastis, dėl kurios jus paprašiau pašalinti Hetę — darbas pranoko jos gabumų ribas. Kanceliariniai merginos gabumai kėlė įtarimą jau tuomet, kai priėmiau ją į darbą. Man reikėjo pagalbininko ir, be abejo, aš jos geidžiau. Dabar tas nėštumas bus jos atleidimo iš kanceliarijos priežastis.