Джерри Дженкинс - Nikolajus

Nebuvo jokių garantijų, kad tai Chlojė. Galėjo būti bet kas: policininkas ar pagalbos tarnybų darbuotojas. Galėjo būti tas, kas surado jos apvirtusį džipą.

Ne, jis neleis sau tuo patikėti. Chlojė buvo gyva, tikriausiai bandė jam paskambinti. Bet kur ji skambins? Bažnyčioje nieko nebuvo, „Global Community Weekly“ raštinėje taip pat. Ar Chlojė žinojo Loretos numerį? Tai galima gana lengvai išsiaiškinti. Galvoje sukosi tik viena mintis: ar jam reikia bandyt skambinti į tas vietas, kur mėgino prisiskambinti ji, ar tiesiog toliau rinkti jos numerį, viliantis, kad pavyks įsiterpti tarp skambučių.

Įgulos, kurios dydis buvo kaip du trečdaliai keleivių sąrašo, vyriausioji skrydžių instruktorė pabeldė į kabinos duris. Reifordas tuo metu palengva vairavo lėktuvą įsibėgėjimo taku.

— Kapitone, — tarė ji, pakėlusi ausinę nuo dešiniosios jo ausies, — ne visi sėdi savo vietose ir yra prisisegę.

— Ką gi, visai neketinu sustoti, — pasakė jis. — Ar tu gali tai sutvarkyti?

— Skaudi procedūra, sere, tai pats ponas Karpatijus.

— Jam neturiu jokios galios, — atrėžė Reifordas. — Ir tu taip pat.

— Federalinės aviacijos administracijos taisyklės reikalauja, kad...

— Jei dar nepastebėjai, tai pasakysiu, kad kas nors „federalinio“ daugiau nieko nereiškia. Dabar viskas priklauso Bendrijai. O Karpatijus virš tos Bendrijos. Jei jis nenori atsisėsti, tai gali ir pastovėti. Aš perspėjau keleivius, o tu perskaitei instrukcijas, ar ne?

— Teisingai.

— Tuomet eik ir prisisek, o valdovui leisk pačiam savimi pasirūpinti.

— Na, jei jūs taip sakote, kapitone. Bet jei lėktuvas toks galingas kaip „757“, nenorėčiau stovėti, kai jūs įsibėgėsite...

Bet Reifordas užsidėjo ausines ir toliau ruošė lėktuvą pakilimui. Kol buvo laukiama nurodymų iš bokšto, kapitonas slapčia pakišo ranką po kėde ir paspaudė vidinio ryšio mygtuką. Kažkas Karpatijaus klausė, ar jis nenori atsisėsti. Reifordas pastebėjo, kad Makalamas žiūri į jį klausiamai, tarsi per ausines būtų išgirdęs tai, ko negirdėjo kapitonas. Jis greitai atleido pasiklausymo mygtuką ir išgirdo Makalamą sakant:

— Turim leidimą, kapitone. Galime riedėti.

Reifordas pradėjo palaipsniui ir lėtai didino greitį ruošdamas lėktuvą atsiplėšti nuo žemės. Bet retkarčiais juk kiekvienas mėgsta įspūdingą pakilimą, ar ne? Jis spustelėjo akceleratorių ir nuo pakilimo tako atsiplėšė tokiu greičiu ir jėga, kad juodu su Makalamu tiesiog prispaudė prie sėdynių atlošų.

— Ėhėhėj! — sušuko Makalamas. — Pavėžink juos, kaubojau!

Reifordas turėjo apie daug ką pagalvoti, ir tik antrą kartą pakylant naujuoju lėktuvu jam reikėjo labiau susikoncentruoti į priekyje laukiančią užduotį. Bet kapitonas negalėjo atsispirti pagundai paspausti slaptąjį mygtuką ir pasiklausyti, kas atsitiko Karpatijui. Vaizduotėje jau matė kūlvirsčia iki pat lėktuvo galo besiritantį vyrą. Dar troško, kad lėktuvas turėtų galines duris, kurias jis būtų galėjęs atidaryti iš savo kabinos.

— O, Dieve šventas! — išgirdo jis per vidinį ryšį. — Valdove, ar jūs sveikas?

Reifordas išgirdo kažkokį bruzdesį, tarsi kiti stengtųsi atsisegti, kad galėtų padėti Karpatijui, bet lėktuvui vis dar lekiant pakilimo taku tie žmonės buvo prispausti prie savo kėdžių išcentrinės jėgos.

— Jaučiuosi puikiai! — šaukė Karpatijus. — Tai mano paties kaltė. Viskas bus gerai.

Reifordas išjungė pasiklausymo įrenginį ir suteklė dėmesį į pakilimą. Slapčia vylėsi, kad pirminio postūmio momentu Karpatijus buvo atsirėmęs į vieną iš kėdžių. Tai būtų apsukę jį aplinkui ir beveik pamėtėtų į orą. „Gal tai buvo paskutinis mano šansas įgyvendinti teisingumą“, — piktdžiugiškai pagalvojo jis.

Į Baką ir taip niekas nekreipė dėmesio, bet jis vis tiek stengėsi nesukelti įtarimo. Nutipenęs už kampo, atsistojo šešėlyje, vėl ir vėl spaudinėdamas pakartotinio rinkimo mygtuką. Nenorėdamas praleisti nė sekundės, bandė pataikyti tarp pokalbių, jei Chlojė iš tiesų naudojosi savo telefonu. Vienu momentu, jam išgirdus užimtumo signalą bei išjungus ir dar nespėjus paspausti pakartotino rinkimo mygtuko, suskambo jo paties telefonas.

— Alio! Chloje? — sušuko Bakas dar prieš pakeldamas ragelį prie ausies.

Pirštai taip drebėjo, kad vos neišmetė telefono. Pagaliau paspaudė atsiliepimo mygtuką ir sušuko:

— Chloje?

— Ne, Kameronai, tai Verna. Bet aš ką tik gavau iš raštinės žinią, kad Chlojė bandė ten su tavim susisiekti.

— Ar kas nors jai davė šį telefono numerį?

— Ne. Niekas nežino, kad tu turi mano telefoną.

— Verna, dabar kaip tik stengiuosi jai prisiskambinti. Bet linija užimta.

— Tęsk toliau, Kameronai. Ji nesakė, kur yra ar kaip jaučiasi, bet dabar bent jau žinai, kad ji gyva.

— Ačiū Dievui už tai!

Penki

Bakas norėjo pašokti, sušukti ar bėgti kur nors, tik nenutuokė, kuria kryptimi. Žinoti, kad Chlojė gyva — tai pati geriausia naujiena, kokią jis kada buvo girdėjęs, bet dabar reikėjo elgtis protingai. Nepaliaujamai spaudinėdamas pakartotinio rinkimo mygtuką jis vis išgirsdavo užimtumo signalą.

Staiga jo telefonas vėl suskambo.

— Chloje!

— Ne, atleisk, Kameronai, čia vėl Verną.

— Verną, maldauju! Bandau susisiekti su Chloje!

— Nusiramink, šaunuoli. Ji vėl prisiskambino į „Weekly“ raštinę. Dabar klausyk, kur šiuo metu esi?

— Esu Mičigano aveniu, netoli vandens bokšto ar to, kas iš jo liko.

— Kaip ten patekai?

— Šeridanu į LSD.

— Gerai, — atsakė Verną, — kažkam iš mūsų raštinės Chlojė sakė, kad ji kitame kelyje į LSD.

— Kitame kelyje?

— Tai viskas, ką žinau, Kameronai. Tau reikia dairytis pakelėse, šalia ežero, žodžiu, ieškoti būdo, kaip galima patekti į „Lake Shore Drive“ kelią.

Kalbėdamas Bakas jau ėjo ta kryptimi.

— Nežinau, kaip ji galėjo patekti prie ežero, jei į LSD važiavo iš pietų.

— Nežinau ir aš, — atsakė Verna. — Galbūt tikėjosi pravažiuoti aplinkui, o pamačiusi, kad nepavyks — apsisuko.

— Pasakyk kiekvienam, kas tik ją išgirstų, kad perduotų jai: tegu daugiau neskambina, kad mes galėtume susijungti. Jei įmanoma, jai pačiai reikės nurodyti man kelią.

Bet kokios Reifordo Stylo prote užsilikusios abejonės dėl neįtikėtinos ir ūmios piktosios galios, kurią valdė Nikolajus Karpatijus, išgaravo po kelių minučių, „Kondorui 216“ pakilus iš tarptautinio San Francisko oro uosto.

Per asmeniškai įvestą vidinio ryšio pasiklausymo įrenginį jis išgirdo vieną iš Karpatijaus adjutantų klausiant:

— Dabar, sere, ant San Francisko?

— Spausk, — pasigirdo tylus atsakymas.

Adjutantas, greičiausiai kalbėdamas telefonu, paprasčiausiai pasakė:

— Pirmyn.

— Pažiūrėkite pro langą toje pusėje, — su akivaizdžiu susižavėjimu balse pasakė Karpatijus. — Tik pažiūrėkite!

Reifordui kilo pagunda pasukti lėktuvą taip, kad ir jis galėtų pamatyti, bet geriau buvo apie tai negalvoti, nes atmintyje užfiksuoti vaizdai ilgai neduotų ramybės. Jiedu su Makalamu susižvalgė, ausinėse pasigirdus išgąstingiems šauksmams, sklindantiems iš kontrolinio bokšto.

— Gelbėkit! Gelbėkit! Mus atakavo iš oro!

Sprogimai nutraukė ryšį, bet Reifordas žinojo, kad bombos lengvai sugriaus visą bokštą, jau nekalbant apie tai, kas nutiks likusiai oro uosto daliai ir aplinkiniams rajonams.

Kapitonas nežinojo, kiek ilgai dar pajėgs būti paties velnio pilotu.

Kaip vyras, vos peržengęs trisdešimtį, Bakas buvo geros formos, bet dabar jau maudė sąnarius, o plaučiai maldavo oro, nes jis visu greičiu bėgo per Čikagos aveniu ir taikė į rytus, ežero link. Kaip toli į pietus nuvažiavo Chlojė prieš apsisukdama? Ji turėjo apsisukti. Kitaip tikrai negalėjo nukristi nuo kelio anoje pusėje.