Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas nežinojo, kaip pašalinti oro pagalvę, tad nusprendė ją išpjauti ir, jei „Reindž roveris“ važiuos, pasirūpinti ja vėliau. Jam skaudėjo šoną, buvo įsitikinęs, kad, automobiliui trenkiantis į žemę, susilaužė šonkaulį. Labai atsargiai nusiropštė nuo džipo stogo ir atsistojo po medžiu, kurio šakos užstojo jam Chlojė.

— Bakai, ar tu sveikas?

— Chloje, pasilik ten, kur esi. Tuoj šį tą pabandysiu.

Bakas įlipo per keleivio pusę, įsispraudė už vairo ir užvedė variklį. Šis dirbo be priekaištų. Rūpestingai peržiūrėjęs prietaisų parodymus įsitikino, kad jokių skysčių netrūko, niekas neišdžiūvo ir nebuvo perkaitinta. „Roveriui“ buvo įjungtas automatinis keturių varomų ratų režimas. Jam pabandžius pajudėti į priekį, susidarė toks vaizdas, tarsi automobilis būtų įklimpęs. Bakas greitai perjungė pavarų valdymą į rankinį, paspaudė akceleratorių duodamas varikliui padidinti apsukas ir atleido sankabą. Per keletą sekundžių automobilis išsivadavo iš medžio glėbio ir užvažiavo ant smėlio. Staigiai pasukęs į dešinę, nuriedėjo prie kelio užtvaros, skyrusios „Lake Shore Drive“ nuo paplūdimio. Bakas nuvažiavo apie ketvirtį mylios, kol surado properšą, per kurią galėjo išvažiuoti į kelią ir apsisukti. Patraukęs link pervažos, kur laukė Chlojė, pamatė ją stovinčią ant vienos kojos, o dešine ranka laikančią kairįjį riešą. Bakui ji pasirodė graži kaip niekad.

Privažiavęs prie pat jos išlipo ir greitai apibėgęs mašiną padėjo įsikabaroti vidun. Prisegęs Chlojės saugos diržą ir dar nesuspėjęs įlipti į automobilį, jis jau kalbėjo telefonu.

— Loreta? Chlojei pavojus negresia. Ji šiek tiek prisitrenkė, ir aš norėčiau kuo greičiau nuvežti ją patikrinti. Būčiau labai dėkingas, jei galėtum šen bei ten paskambinėti ir iš tikinčiųjų surasti gydytoją, kuris neatsisakytų pagelbėti.

Bakas stengėsi vairuoti labai rūpestingai, kad Chlojei mažiau skaudėtų. Jis žinojo trumpiausią kelią į namus. Privažiavęs prie didžiulės pertvaros, skiriančios Mičigano aveniu nuo LSD, pasuko į kairę ir užvažiavo ant krantinės, kuria anksčiau ėjo pėsčias. Pamatė dabar jau nevažiuojantį Vernos automobilį ir nekreipė dėmesio į policininkų, su kuriais visai neseniai kalbėjo, mosavimus ir perspėjimus. Jis nulėkė LSD keliu, apvažiavo užtvaras ties Šeridanu, pagal Chlojės nurodymus nuburzgė iki Dempsterio ir vėl greitai sugrįžo į šiaurės vakarų priemiesčius.

Jiems atvažiavus, Loreta su Verną žiūrėjo pro langą. Tik tuomet Bakas, trinktelėjęs kumščiu sau per galvą, prisiminė. Iššokęs iš mašinos, nuskuodė prie jos galo. Barškindamas raktais atrakino galines duris ir išvydo po visą galą išsibarsčiusius Briuso popierius. Čia buvo ir kompiuteris kartu su Chlojės nupirktais telefonais.

— Chloje, — tarė Bakas, jiems lėtai pajudėjus namų link, — kai tik įeisime į vidų, geriau jau iš karto paskambinsiu Karpatijui.

Reifordas grįžo atgal į lėktuvo valdymo kabiną. Naktis slinko lėtai, o kajutėse tolydžio įsiviešpatavo tyla. Pokalbiai virto mažais pašnekesiais. Garbūs asmenys buvo sočiai įgulos pamaitinti, ir kapitonui susidarė įspūdis, kad jie nurimo ilgam.

Krūptelėjęs Reifordas pabudo ir suprato, kad jo pirštas nuslydo nuo pasiklausymo mygtuko. Vėl jį paspaudė, bet nieko neišgirdo. Tačiau jis jau buvo išgirdęs daugiau, nei norėjo. Todėl nusprendė pramankštinti nutirpusias kojas.

Jam einant per pagrindinį saloną į lėktuvo galą (ten buvo vienas iš televizorių), niekas, išskyrus Karpatijų, neatkreipė į jį dėmesio. Kai kas snaudė, o kitais rūpinosi lėktuvo įgula, surenkanti padėklus ir atnešanti antklodes bei pagalves.

Karpatijus linktelėjo, nusišypsojo ir pamojavo Reifordui.

„Kaip jam taip pavyksta? — stebėjosi kapitonas. — Briusas sakė, kad Šėtonas nebus apsėdęs Antikristo maždaug iki Suspaudimų laikotarpio vidurio, bet šis žmogus yra tikras blogio įsikūnijimas“.

Reifordas negalėjo išsiduoti žinąs tiesą, nors Karpatijus ir buvo informuotas apie jo krikščioniškus įsitikinimus. Tad tiesiog linktelėjo ir nuėjo. Per televizorių jis matė reportažus iš viso pasaulio. Šventojo Rašto pranašystės pildėsi. Tai buvo Raudonasis Apokalipsės žirgas. Dabar bus dar daugiau bado, ligų ir mirties, kol žus ketvirtis iš visų likusių po Paėmimo žemės gyventojų. Mobilusis telefonas jo kišenėje pradėjo vibruoti. Tik keli žmonės žinojo šį numerį. „Ačiū Dievui už technologiją“, — pagalvojo Reifordas. Nenorėjo, kad kas nors išgirstų. Giliau pasitraukęs į lėktuvo galą, atsistojo šalia lango. Naktis buvo tamsi kaip Karpatijaus siela.

— Reifordas Stylas klauso, — atsiliepė jis.

— Tėti?

— Chloje! Ačiū Dievui! Kaip jautiesi?

— Buvau patekusi į nedidelę autoavariją, tėti. Tiesiog norėjau, kad žinotum, „jog vėl išgelbėjai man gyvybę.

— Ką turi omenyje?

— Radau tavo žinutę „Dreiko“ viešbutyje, — atsakė Chlojė. — Jei būčiau užtrukusi ir nuėjusi į savo kambarį, greičiausiai tau jau nebeskambinčiau.

— O kaip Bakas?

— Jis laikosi gerai. Tik vėluoja atsakyti į vieną skambutį (greičiausiai įtari kieno), todėl daro tai tiesiog dabar.

— Tuomet atleisk, — atsiprašė Reifordas, — paskambinsiu tau vėliau.

Kapitonas nužirgliojo atgal į kabiną, stengdamasis neišsiduoti, jog skuba. Eidamas pro Fortūnatą, pamatė, kaip šis perdavė telefoną Karpatijui.

— Viljamsas iš Čikagos, — pasakė jis. — Čia dėl laiko.

Karpatijus nutaisė veidą, tarsi Leonas būtų per stipriai sureagavęs. Pasiekęs kabiną, Reifordas išgirdo Karpatijaus susižavėjimo šūksnį:

— Kameronai, mano drauge! Jaudinausi dėl tavęs.

Reifordas greitai susitvarkė ir užsidėjo ausines. Makalamas pažvelgė į jį lyg laukdamas nurodymų, bet kapitonas užsimerkė ir paspaudė slaptą mygtuką, visiškai nekreipdamas dėmesio į kolegą.

— Man rūpi pagrindinis straipsnis, — kalbėjo Karpatijus. — Kas ten pas jus Čikagoje įvyko? Taip... taip... sugriauta, suprantu... taip. Taip, tragedija...

„Šlykštu“, — pagalvojo Reifordas.

— Kameronai, — pasakė Karpatijus, — ar galėtum per kelias artimiausias dienas atvykti į Naująjį Babiloną? Ak, suprantu... Izraelį? Taip, manau, kad tai išmintinga. Vadinamosios Šventosios žemės vėl saugomos, ar ne? Pageidaučiau bendro straipsnio apie aukšto lygio susitikimus Bagdade ir Naujajame Babilone. Norėčiau, kad tu tai aprašytum, bet tavo senas draugas Stivas Plankas taip pat gali tuo užsiimti. Judu galite dirbti kartu ir pasirūpinti, kad straipsnis būtų padalytas visai mūsų spausdintai žiniasklaidai...

Reifordas labai troško pasikalbėti su Baku. Jis žavėjosi savo žento raiškumu, sugebėjimu planuoti darbotvarkę, ir netgi kiek nukrypti į šalį nuo Nikolajaus duotų direktyvų. Reifordas stebėjosi, kiek Karpatijus sugebės tai pakęsti. Dabar jis greičiausiai pakankamai gerbė Baką ir, kaip kad vylėsi Reifordas, nieko nežinojo apie tikruosius jo įsitikinimus.

— Kaipgi, — kalbėjo Karpatijus, — žinoma, aš liūdžiu. Taigi palaikyk ryšį ir lauksiu žinių iš Izraelio.

Šeši

Apsiblaususiomis akimis, skaudančia ausimi ir sutvarstytu šonu Bakas sėdėjo prie stalo. Atsikėlę buvo tik jis ir Loreta. Sužinojusi, kad jai nereikės tvarkyti reikalų, susijusių su Briuso kūnu ir jo atminimui pagerbti skirtomis apeigomis, įvyksiančiomis sekmadienį, moteriškė išvyko į bažnyčios raštinę. Verną Zy miegojo rūsyje įrengtame mažame miegamajame.

— Taip gera šioje vietoje vėl matyti žmones, — pasakė Loreta. — Visi galite pasilikti tiek, kiek reikia ar kiek norite.