Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas palingavo galvą.

— Jis išties sako jiems tai, ką jie nori išgirsti, tiesa?

Chlojė su Amanda tylėjo.

Pirmajam padėjėjui Makalamui Reifordas pasakė, kad galįs paslampinėti, bet turįs būti pasiruošęs išvykti į Naująjį Babiloną, kai tik jų paprašys. Kapitonas manė, jog iki to laiko praeis dar maždaug keturios valandos.

— Žiūrėk, kad prireikus iškart atskubėtum, — pasakė jam Reifordas.

Tik įlipęs į lėktuvą, lyg norėdamas geriau susipažinti su visais „naujais mygtukais ir rankenėlėmis“, pirmiausia nužingsniavo į pilotų patalpas. Eidamas pastebėjo Karpatijų ir jo adjutantus tiesiog džiaugsmingai besišnekučiuojant ir kalbantis apie įvairius nereikšmingus dalykus su septyniais lojaliais Pasaulio Bendrijos ambasadoriais.

Kai iš savo kajutės Reifordas perėjo į pilotų kabiną, pastebėjo, kaip jį nužvelgė Fortūnatas. Po to kažką sušnibždėjo Karpatijui. Šis sutiko, ir visas susirinkimas buvo perkeltas per vieną skyrių arčiau lėktuvo vidurio.

— Taip bus patogiau, — kalbėjo Karpatijus. — Ten yra puikus stalas konferencijai.

Reifordas uždarė kabinos duris ir jas užrakino. Tuomet išsitraukė prieš skrydį ir po jo naudojamus patikrinimo sąrašus ir padėjo juos ant valdymo prietaisų kartu su kitais popieriaus lapais. Viskas tik dėl to, kad, kam nors pasibeldus, jo „darbas“ atrodytų kur kas įtikinamiau. Atsisėdęs į kėdę, užsimaukšlino ausines ir nuspaudė pasiklausymo mygtuką.

Kalbėjo Artimųjų Rytų ambasadorius:

— Daktaras Rozencveigas jums, valdove, siunčia nuoširdžiausius sveikinimus. Yra neatidėliotinas asmeninis reikalas, apie kurį jis prašė papasakoti.

— Ar tai konfidencialu? — paklausė Karpatijus.

— Sere, aš taip nemanau. Tai dėl rabino Tsiono Ben Judo.

— To mokslininko, kuris savo prieštaringa žinia sukėlė tokią netvarką?

— To paties, — patvirtino Artimųjų rytų ambasadorius. — Turbūt jo žmoną ir du pavaikius nužudė zelotai, o pats daktaras Ben Judas kažkur slepiasi.

— O ko gi jis dar galėjo tikėtis, — atrėžė Nikolajus.

Reifordas krūptelėjo, kaip visuomet, kai išgirsdavo Karpatijų pakeliant balso toną.

— Visiškai su jumis sutinku, valdove, — pritarė ambasadorius. — Negaliu patikėti, kad tie zelotai leido jam prasprūsti pro pirštus.

— Na, tai ko gi Rozencveigas iš manęs nori?

— Jis nori, kad užtartumėt Ben Judą.

— Prieš ką?

— Kiek suprantu, prieš zelotus, — atsakė ambasadorius, pratrukdamas juoku.

Reifordas atpažino Karpatijaus juoką, netrukus ir kiti pasekė jo pavyzdžiu.

— Gerai, džentelmenai, atvėskime, — pasakė Karpatijus. — Galbūt aš patenkinsiu daktaro Rozencveigo prašymą ir pasikalbėsiu tiesiog su pačiu zelotų frakcijos vadovu. Suteiksiu jam visišką palaiminimą ir paramą, o gal net aprūpinsiu kai kuriais įrenginiais, padėsiančiais surasti šitą grobį ir greitai jį pašalinti.

Vėl prabilo ambasadorius:

— Valdove, norėjau paklausti, kaip turėčiau daktarui Rozencveigui atsakyti į jo prašymą?

— Šiek tiek jį sulaikyk. Būk sunkiai prieinamas. Pagaliau jam paaiškink, kad nesuradai tinkamo momento su manim šiuo klausimu pakalbėti. Po kurio laiko pasakyk: buvau pernelyg užimtas, kad tam turėčiau laiko. Galiausiai gali jam pranešti, jog aš nusprendžiau šiuo klausimu likti neutralus.

— Labai gerai, sere.

Bet Karpatijus nebuvo neutralus. Jis dar tik apšilinėjo, artėdamas prie reikalo. Reifordas išgirdo, kaip sugirgždėjo odinis fotelis, ir įsivaizdavo Karpatijų pasilenkiant pirmyn ir karštai kalbantis su savo kadriniais tarptautiniais pakalikais.

— Štai ką jums pasakysiu, džentelmenai. Toks asmuo kaip daktaras Ben Judas mūsų reikalui yra daug pavojingesnis nei senas kvailys Rozencveigas. Rozencveigas — fantastiškas mokslininkas, bet pasaulio reikaluose jis nėra išmintingas. Ben Judas daugiau nei fantastiškas mokslininkas: jis turi sugebėjimą valdyti žmones. Tai būtų ne taip jau blogai, jei tarnautų mūsų reikalams. Bet savo tautiečių protus jis nori pripildyti tais sapaliojimais apie Mesijo sugrįžimą. Man netelpa į galvą, kaip kažkas gali vis dar paraidžiui traktuoti Bibliją ir jos pranašystes interpretuoti tokioje šviesoje. Nors po Ben Judo pamokslo Tedžio Koleko stadione bei kitų plataus masto renginių metu Izraelyje ir visame pasaulyje pakilo dešimtys tūkstančių entuziastų ir atsivertėlių. Žmonės tikės bet kuo. O kai jie tiki — tampa pavojingais. Ben Judo laikas trumpas, ir aš nepastosiu kelio jo mirčiai. Na, o dabar grįžkim prie darbo.

Reifordas pakėlė du viršutinius lapus, gulėjusius ant prietaisų skydelio, ir pradėjo užsirašinėti, Karpatijui tuo metu brėžiant artimiausius planus.

— Turime veikti greitai, — kalbėjo jis, — kol žmonės yra atviri ir labiausiai pažeidžiami. Jie tikisi iš Pasaulio Bendrijos pagalbos ir paramos, ir mes jiems ją suteiksime. Tik pirmiausia jie suteiks ją mums. Prieš Babilono atstatymą mes gaudavome milžiniškas pajamas. Bet kad išdegtų mūsų planas ir pakeltume trečiojo pasaulio šalis ir visa žemė maitintųsi vienodai, mums reikės kur kas daugiau. Sakau jums, džentelmenai, po vakarykščio mūsų pakilimo iš San Francisko buvau toks sujaudintas ir pilnas idėjų, kad negalėjau išsėdėti vietoje. Buvau kone įsviestas į šį kambarį iš priekinio skyriaus, kur stovėjau prasidėjus pakilimui. Štai apie ką tuomet galvojau: jūs visi puikiai atliekate savo darbą einant prie vienos pasaulinės valiutos. Mes esame labai arti visuomenės, kurioje nebus grynų pinigų, ir tai Pasaulio Bendrijos administracijai išeis tik į naudą. Kiekvienam iš jūsų sugrįžus į savo teritorijas, norėčiau, kad visi sutartinai inicijuotumėte dešimties centų mokestį visiems elektroniniams pinigų perdavimams. Mums perėjus į visiškai nevartojančią grynųjų pinigų visuomenę, galite įsivaizduoti, kad kiekvienas pinigų persiuntimas bus elektroninis. Paskaičiavau: taip susidarys daugiau nei pusantro trilijono dolerių per metus. Taip pat inicijuosiu vieno dolerio nuo barelio mokestį naftai prie gręžinio, plius dešimties centų nuo barelio mokestį prie kiekvieno kuro siurblio. Mano ekonominiai patarėjai sako, jog tai padės mums surinkti dar daugiau nei pusę trilijono dolerių kasmet. Žinote, turi ateiti laikas ir mokesčiui už kiekvienos teritorijos bendrą metinį nacionalinį produktą. Tas laikas jau atėjo. Sukilėliai iš Egipto, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Amerikos, niokoję pasaulį savo ginklais, taip pat turėtų būti sudrausminti 50 procentų mokesčiu nuo savo BNP. Visi kiti mokės po 30 procentų. Džentelmenai, nesvaidykite į mane tokių žvilgsnių. Patys suprantate, kad viskas, ką jūs mokate, sugrįš jums su kaupu. Mes kuriame naują pasaulinę bendruomenę. Skausmas yra proceso dalis. Šio karo sukeltas nuniokojimas ir mirtys pražys tokia utopija, kokios dar pasaulis nebuvo matęs. Ir jūs būsite viso to priešakyje. Jūsų šalys ir regionai turės iš to naudos, o asmeniškai jūs — labiausiai. Štai ką aš dar turėjau galvoje. Kaip žinote, mūsų žvalgyba greitai įsitikino, kad Niujorko antpuolį organizavo amerikiečių šauktiniai, slapčia vadovaujami prezidento Fichago. Tai tik patvirtino ankstesnį mano sprendimą iš esmės atimti iš jo vykdomąją valdžią. Dabar jau žinome, kad jis buvo užmuštas per mūsų atsakomąją ataką virš Vašingtono, kurį mes puikiai sugebėjome pakloti sukilėliams prie kojų. Tie nedaugelis, likę jam ištikimi, turbūt atsigręš prieš sukilėlius ir pamatys, kad buvo suklydę kvailiai. Kaip žinote, visai neseniai buvo aptiktas naftos baseinas Prudoe Bėjuje, Aliaskoje, savo dydžiu nusileidžiantis tik vienam Saudo Arabijos telkiniui. Kadangi šiuo metu Šiaurės Amerika neteko savo vadovybės, Pasaulio Bendrija pasisavins didžiulius naftos laukus Aliaskoje, taip pat ir tą milžinišką baseiną. Prieš daugelį metų jis buvo užkonservuotas pagal gamtosaugininkų reikalavimus. Dabar į tą regioną aš nukreipiau ištisas darbininkų komandas tam, kad nutiestų daugybę šešiolikos colių naftotiekio vamzdžių, kurie perduos tą naftą per Kanadą ir vandens kanalais. Iš ten nafta bus nuplukdyta į tarptautinius prekybos centrus. Mes jau turime nuosavybės teises naftai Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake, Irane ir likusiuose Artimuosiuose Rytuose. Tai leidžia kontroliuoti du trečdalius viso pasaulio naftos atsargų. Laipsniškai, bet nuolat kelsime naftos kainas. Šie pinigai toliau finansuos mūsų planus įdiegti socialines tarnybas atsilikusiose šalyse ir padaryti pasaulį vieta, kur taisyklės bus vienodos visiems. Vien tik iš naftos per metus gausime apie trilijoną dolerių pelno. Artimiausiu metu paskirsiu lyderius, pakeisiančius tų trijų sumaištavusių regionų ambasadorius. Tuomet Pasaulio Bendrijos administraciją vėl sudarys dešimt regionų. Nors dabar jūs esate žinomi kaip ambasadoriai prie Pasaulio Bendrijos, toliau aš į jus pradėsiu kreiptis kaip į savarankiškus jūsų karalysčių vadovus. Ir toliau atsiskaitinėsite tiesiai man. Aš patvirtinsiu jūsų biudžetus, priimsiu mokesčius ir suteiksiu jums veto teisę. Kažkas gali kritikuoti: esą visos tautos ir regionai savo pajamomis yra priklausomi nuo Pasaulio Bendrijos ir taip mes kontroliuojame visų žmonių likimus. Jūs žinote geriau. Suprantate ir tai, kad jūsų lojalumas bus atlygintas ir kad pasaulis bus tinkamesnė vieta gyvenimui, ir kad mūsų likimas — utopiška visuomenė, pagrįsta taika ir brolybe. Esu įsitikinęs — jūs sutiksite, jog pasaulyje yra užtektinai priešiškos spaudos. Netgi aš, visiškai negalvojantis apie asmeninį pasipelnymą, o vien tik altruistinių motyvų vedamas, nuolankiai ir nenoriai priėmęs sunkią pasaulinio vadovavimo atsakomybės naštą, leidėjų buvau užpultas ir kritikuojamas. Tokią padėtį pakeitė Pasaulio Bendrijos išnaudota galimybė įsigyti visas didžiausias žiniasklaidos kompanijas. Nors ir esame kritikuojami už grėsmę spaudos bei kalbos laisvei, tikiu pasaulio sugebėjimu matyti. Žmonės greitai įsitikins, kad tos nevaržomos laisvės nuveda į kraštutinumus, slopinančius bet kurio lyderio sugebėjimus ir kūrybingumą. Gal tai ir buvo reikalinga neleidžiant užimti valdžią blogiems diktatoriams, o dabar, kai nėra ką kritikuoti, tokie priešiški leidėjai tapo tikra atgyvena.