Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas jam padėkojo, čiupo savo kuprinę, persimetė ją per petį ir pasuko terminalo link. Čia, už veidrodinio stiklo, jis pamatė entuziastingai mojuojantį žemo ūgio, liesą, į šalis styrančiais plaukais senuką — Chaimą Rozencveigą. Kaip jis troško, kad šis žmogus taptų tikinčiuoju! Bakas jau spėjo pamilti Chaimą. To tikrai nebūtų pasakęs tada, kai pirmąkart susitiko su šiuo mokslininku. Nuo to laiko praėjo tik keleri metai, bet atrodė, kad viskas buvo taip seniai. Tuomet Bakas buvo jauniausias vyresnysis korespondentas per visą „Global Weekly“ istoriją — ir net apskritai tarptautinėje žurnalistikoje. Jis neapsigėdindamas įvykdė jam paskirtą užduotį ir puikiai pateikė daktarą Rozencveigą kaip savo leidinio „garsiausią metų žmogų“.

Šį vyrą Bakas pirmą kartą susitiko daugiau nei prieš metus iki ano paskyrimo, po to, kai Rozencveigas didžiuliame tarptautiniame konkurse laimėjo pagrindinį prizą už sugalvotą (pats Chaimas tai visuomet vadino atradimu) botanikos formulę. Mokslininko sumanymas, anot kai kurių apžvalgininkų, sudarė sąlygas florai augti net ir ant betono.

To niekas niekada nebandė, bet netrukus Izraelio dykumos pražydo tarsi šiltadaržis. Gėlės, grūdai, ankštinės kultūros ir kita augalija, kiekvienas laisvas mažutės šalies colis buvo skirtas žemdirbystei. Tiesiog pernakt Izraelis tapo turtingiausia pasaulio valstybe.

Kitos šalys pavydžiai troško įsigyti šią formulę. Buvo matyti, kad tai padėtų įveikti bet kokias ekonomines negandas. Izraelis iš tokios pažeidžiamos, dėl savo geografinės padėties — bejėgės prieš pasaulio galiūnus valstybės staiga tapo gerbiama, baimę ir pavydą keliančia šalimi.

Rozencveigas tapo įžymiu ir, anot „Global Weekly“, „garsiausiu metų žmogumi“.

Imdamas iš jo interviu Bakas mėgavosi labiau nei kalbėdamasis su bet kuriuo didelę įtaką turinčiu politiku. Tai buvo fantastiškas mokslininkas, nuolankus, naivus kaip vaikas, šiltas, geros išvaizdos ir puikių manierų, žodžiu — nepamirštamas. Su Baku jis elgėsi lyg su sūnumi.

Kitos šalys taip norėjo Rozencveigo formulės, kad paskyrė aukšto rango diplomatus ir politikus jam meilintis. Mokslininkas sutiko priimti tiek garbingų žmonių iš viso pasaulio, kad savo darbą turėjo atidėti į šalį. Nors ir būdamas jau garbaus amžiaus, laboratorijoje arba klasėje jis jautėsi kur kas smagiau nei diplomatiniuose susitikimuose. Izraelio numylėtinis tapo stabu pasaulio vyriausybėms, ir jos visos kreipėsi į jį maldaudamos.

Kartą Chaimas papasakojo Bakui, kad kiekvienas prašytojas beveik neslėpdavo savo ketinimų.

— Dariau viską, ką galėjau, norėdamas išlikti ramus ir diplomatiškas, — pasakojo jis žurnalistui, — bet tik todėl, kad atstovavau savo tėvynei. Bendraujant su jais vos nepakriko mano psichika, — pridūrė jis žavingai skambančiu hebrajišku dialektu, — ir kiekvienas stengėsi mane įtikinti, jog, išnuomojęs jiems savo formulę, tapčiau turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Dėl šio atradimo Izraelio valstybė dar labiau padidino apsaugą. Taip ji aiškiai leido visiems suprasti, kad formulė nebus nei parduodama, nei nuomojama. Tada kai kurios šalys pradėjo gąsdinti Izraelį karu, kol Rusija pagaliau užpuolė. Bakas kaip tik tą naktį buvo Haifoje, kai kaukdami atlėkė kariniai lėktuvai. Nepaisant neįtikėtino puolimo masto, šaliai stebuklingai išvengus bet kokios žalos, sužeidimų ar mirties, Bakas pradėjo tikėti Dievu, nors dar ne pačiu Kristumi. Niekaip kitaip negalėjai paaiškinti to, kad bombos, raketos ir koviniai lėktuvai degdami krito, dužo, o tuo tarpu nė vienas gyventojas ar pastatas nenukentėjo.

Būtent ta naktis dėl savo gyvybės išsigandusį Baką pastūmėjo ieškoti tiesos, ir šis vidinis troškimas buvo atlieptas tik po pradingimų, jam susitikus su Reifordu ir Chloje Stylais.

Chaimas Rozencveigas buvo pirmasis užsiminęs Bakui apie Nikolajų Karpatijų. Žurnalistas paklausė daktaro, ar kas nors iš atsiųstųjų kaulyti formulės paliko jam įspūdį. Tuomet Rozencveigas atsakė, kad tik vienas — jaunas vidutinio rango politikas iš nedidukės Rumunijos. Chaimas buvo sujaudintas pacifistinių Karpatijaus pažiūrų, jo nesavanaudiško elgesio ir primygtinio teigimo, jog formulė gali pakeisti pasaulį ir išgelbėti daugelio gyvybes. Jo ausyse vis dar skambėjo tuomet ištarti daktaro žodžiai: „Judu su Karpatijumi vieną dieną turite susitikti. Turėtumėt patikti vienas kitam“.

Bakas sunkiai beprisiminė, kad kažkada nepažinojo Nikolajaus Karpatijaus. Nors netgi jo vardą pirmą kartą paminėjo būtent tame interviu su Rozencveigu. Tik per kelias dienas po pradingimų žmogus, vos ne per vieną naktį tapęs Rumunijos prezidentu, buvo pakviestas kalbėti Jungtinėse Tautose. Jo trumpas kreipimasis padarė tokį stiprų, jaudinantį, tiesiog pritrenkiantį įspūdį, kad susilaukė visos salės, net ir spaudos atstovų, tarp jų ir Bako, plojimų. Žinoma, tuomet pasaulis buvo šokiruotas, išgąsdintas pranykimų. Tai buvo tiesiog idealus laikas kam nors paimti į savo rankas pasaulio vairą ir pasiūlyti naują tarptautinę idėją už taiką, harmoniją ir brolybę.

Karpatijus buvo tiesiog įtrauktas valdžion, tariamai net prieš savo paties valią. Jis pakeitė ankstesnį Jungtinių Tautų generalinį sekretorių, perorganizavo jas į dešimtį milžiniškų teritorijų, pakeitė pavadinimą į Pasaulio Bendriją, perkėlė jos būstinę į Babiloną (kurį atstatė ir pavadino Naujuoju Babilonu), o tuomet pradėjo viso Žemės rutulio nusiginklavimo programą.

Norint visa tai pasiekti, reikėjo kur kas daugiau nei charizmatinių Karpatijaus asmenybės sugebėjimų. Jis turėjo kozirį, gavo jį iš Rozencveigo. Įtikino senuką ir jo šalies vyriausybę, kad raktas į naują pasaulį buvo Karpatijaus ir Pasaulio Bendrijos sugebėjimas tarpininkauti, keičiant Rozencveigo formulę į visuotinį susitarimą dėl nusiginklavimo. Mainais už Karpatijaus pasirašytą garantiją, vyriausybė išdavė patentą naudotis formule. Dokumente buvo sakoma, kad Pasaulio Bendrija mažiausiai septynerius metus apsaugos Izraelį nuo priešų. O formulės patentas Bendrijai leido išgauti bet kokį pažadą iš bet kurios pasaulio valstybės. Turėdama formulę, Rusija galėtų auginti grūdus amžiams įšalusioje Sibiro tundroje. Skurstančios Afrikos tautos taptų šiltnamiais, maisto sandėliais ir žemės ūkio produktų eksportuotojais.

Formulės galia leido Karpatijui parklupdyti prie savo kojų visą pasaulį. Prisidengus taikingos filosofijos kauke, į Pasaulio Bendriją įeinančios tautos privalėjo sunaikinti 90 procentų savo ginkluotės, o likusius 10 procentų perduoti PB žinion. Dar prieš kam nors susigaudant, kas įvyko, Nikolajus Karpatijus, dabar vadinamas didžiuoju Pasaulio Bendrijos valdovu, tyliai tapo galingiausią karinę jėgą turinčiu pacifistu per visą žemės istoriją. Tiktai kelios tautos, įtarusios klastą, pasilaikė dalį sunkiosios artilerijos. Egiptas, naujos Jungtinės Didžiosios Britanijos Valstijos ir nelauktai susiorganizavusi pogrindinė Amerikos šauktinių kariuomenė sukaupė užtektinai artilerijos atsargų, kad taptų pakankamai įkyriomis, erzinančiomis, ir išprovokuotų Karpatijų piktam atsakui. Per trumpą laiką jų sukilimas ir aiškiai per stipri valdovo reakcija sukėlė Trečiąjį pasaulinį karą, kurį Biblija simboliškai įvardijo Raudonuoju Apokalipsės raiteliu.

Visa ironija buvo tame, kad švelnus ir nekaltas Chaimas Rozencveigas, visuomet širdyje nešiojęsis kitų problemas, tapo atviru Nikolajaus Karpatijaus entuziastu. Žmogus, kurį Bakas ir jo artimieji iš „Negandų pajėgų“ įtarė esant Antikristu, grojo botaniku lyg nuosavu smuiku. Karpatijus įtraukė Rozencveigą į daugelį matomų diplomatinių situacijų ir net ketino padaryti savo elitinio vidinio rato nariu. Kiekvienam buvo aišku, kad Rozencveigas paprasčiausiai tai leido ir pataikavo. Karpatijus darė, ką norėjo. O mokslininkas beveik garbino tą žmogų. Kartą Bakui net užsiminė, jog jei kas ir įkūnijo ilgai laukiamo žydų Mesijo savybes, tai tik Nikolajus Karpatijus.