Джерри Дженкинс - Nikolajus

Tačiau nė vienas žodis šiuo klausimu taip ir neišsprūdo jam iš burnos. Tik išėjusį iš kabinos jos ieškoti Hetė tiesiog pribloškė naujienomis apie tai, kad ketvirtadalis keleivių dingo, palikdami drabužius, akinius, kontaktinius lęšius, batus ir visa kita, kas buvo materialu. Keleivių salonai, kurie ketvirtą valandą ryto paprastai virsdavo tamsiais, tyloje paskendusiais miegamaisiais, tąkart, žmonėms pamačius, kas atsitiko, tapo tarsi kupinais panikos aviliais. Tą vakarą Reifordas Hetei pasakė nesuprantąs, kas čia įvyko. Bet iš tiesų jis viską per daug gerai žinojo. Irena buvo teisi. Kristus grįžo pasiimti savo Bažnyčios, o Reifordas, Hetė ir trys ketvirtadaliai keleivių atsidūrė tarp paliktųjų.

Tada kapitonas dar nepažinojo Bako Viljamso. Bet to paties skrydžio metu Bakas buvo pirmos klasės keleivių sąraše. Reifordas negalėjo žinoti, kad Bakas ir Hetė susipažins, Kameronui bandant internetu susisiekti su jos giminėmis ir sužinoti, ar jiems nieko baisaus nenutiko. Tik vėliau paaiškės, jog Bakas supažindino Hetę su nauju, ryškiu tarptautiniu vadovu, garsenybe — Nikolajumi Karpatijumi. Reifordas su Kameronu susipažino Niujorke, kur ketino atsiprašyti Hetės dėl netinkamo savo elgesio jos atžvilgiu ir papasakoti tiesą apie pranykimus. Bakas taip pat atvyko, kad supažindintų ją su Karpatijumi ir paimtų interviu iš jo ir iš Reifordo — Hetės kapitono. Kameronas tiesiog rinko medžiagą straipsniui, kuriame ketino aprašyti įvairius požiūrius į pradingimus.

Reifordas buvo nuoširdus. Jis sutelkė savo valią į tai, kad įtikintų ir Baką radęs tiesą. Tą vakarą žurnalistas pirmą kartą susitiko su Chloje. Tiek daug įvyko per tokį trumpą laiką! Nepraėjo nė dveji metai, o Hetė tapo Nikolajaus Karpatijaus, Antikristo, asmenine sekretore ir mylimąja. Reifordas, Bakas ir Chlojė patikėjo Kristumi. Ir dabar jie visi trys kankinosi dėl sunkios Hetės Diuram padėties.

Galbūt šį vakarą, galvojo Reifordas, jis pagaliau teigiamai paveiks Hetę.

Bakas visuomet galėdavo atsikelti kada tik panorėjęs. Šis sugebėjimas labai retai jį apvildavo. Tarė sau, kad nori atsikelti šeštą valandą vakaro. Atsikėlęs laiku jautėsi mažiau pailsėjęs nei tikėjosi, bet troškimas eiti dėl to nesumažėjo. Savo taksistui jis pasakė:

— Prie Raudų sienos, prašau.

Po kurio laiko Bakas jau buvo vietoje. Čia, netoli Raudų sienos, už metalinių strypų tvoros gyveno du vyrai, kurie, kaip jis suprato, buvo du liudytojai, išpranašauti Šventojo Rašto.

Vienas kitą jie vadino Moiše ir Eliu. Išties atrodė, kad jie buvo nužengę iš kažkokio kito laikotarpio. Basi, tamsios, vėjo nugairintos odos. Vilkėjo apdriskusiais, iš džiuto pasiūtais apdarais. Abu nešiojo ilgus pilkus plaukus ir nekirptas barzdas. Raumeningos kojos ir rankos, kaulėti sąnariai, tvirtas sudėjimas. Kiekvienas, kuriam tik pavykdavo prie jų priartėti, galėjo užuosti dūmų kvapą. Visi bandžiusieji juos pulti buvo nužudyti. Viskas vyko labai paprastai: keli bandė juos užpulti su automatais, bet atsimušė į nematomą sieną ir iškart krito negyvi. Kiti tiesiog ten, kur stovėjo, buvo sudeginti ugnies, išeidavusios iš liudytojų burnos.

Daugiausia jie pamokslaudavo Biblijos laikų kalba ir balso artikuliacija. O tai, ką sakė, pasišventusiems žydams skambėjo kaip piktžodžiavimas. Jie pamokslavo apie Kristų, kuris buvo nukryžiuotas, skelbdami Jį Mesiju, Dievo Sūnumi.

Vieną kartą juos matė ne prie Raudų sienos. Tai buvo Tedžio Koleko stadione, kur scenoje jie pasirodė su neseniai į Kristų atsivertusiu rabinu Tsionu Ben Judu. Įvairios naujienų tarnybos po visą pasaulį išgarsino tuos du keistus vyrus, kalbančius kaip vienas, nenaudojančius jokių mikrofonų, bet vis tiek puikiai girdimus net paskutinėse eilėse.

— Ateikite arčiau ir klausykitės išrinktų Dievo tarnų! — šaukė jie. — Štai pirmasis iš 144 000 šventųjų, kurie iš savo tautos eis į kitas, skelbdami Kristaus evangeliją visam pasauliui! Tie, kurie kovos prieš jį, lygiai taip pat kaip ir tie, kurie kovojo prieš mus, išties numirs!

To didžiulio evangelistinio sambūrio metu liudytojai nepasiliko nei ant platformos, nei stadione. Jie pasitraukė ir grįžo prie Raudų sienos renginiui dar nepasibaigus. Per pusantrų metų tokie sambūriai kartojosi tuzinus kartų. Jie vyko beveik kiekvienoje šalyje, o jų rezultatas buvo dešimtys tūkstančių į Kristų atsivertusių žmonių.

Per tuos aštuoniolika mėnesių rabino Ben Judo priešai bandė jam kenkti, kaip kad liudytojai ir buvo perspėję. Atrodė, jog kiti suprato esminius dalykus ir gailėjosi dėl tokių baisių savo ketinimų. Trijų ar keturių savaičių ramybės laikotarpis buvo malonus atokvėpis nenuilstančiam Ben Judui. Bet dabar jis slėpėsi, o šeima ir vairuotojas buvo nužudyti.

Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, kai paskutinį kartą prie Raudų sienos Bakas norėjo susitikti su dviem liudytojais, ten jis nuvyko su rabinu Ben Judu. Vėliau tą patį vakarą jie sugrįžo nusprendę prisiartinti prie tvoros ir pasikalbėti su tais vyrais. Visų kitų, panašiai prisiartinusių, jau nebuvo tarp gyvųjų. Bakas galėjo tuodu suprasti savo gimtąja kalba, nors diktofonas, kuriuo jis įrašė pokalbį, įrodė, kad kalbama buvo hebrajiškai. Rabinas Ben Judas pradėjo cituoti Nikodemo žodžius iš gerai žinomos ištraukos, kurioje rašoma, kaip jis naktį atėjo pas Jėzų. Liudytojai jam atsakė Jėzaus žodžiais. Tai buvo labiausiai jaudinanti naktis Bako gyvenime.

Dabar jis vėl čia. Tiktai vienas, ieškantis Ben Judo, kuris Chaimui Rozencveigui pasakė, kad Kameronas turėtų žinoti, nuo kur reiktų pradėti paieškas. Tinkamesnės vietos nei ši jis negalėjo sugalvoti.

Kaip įprasta, milžiniška minia buvo susirinkusi pasiklausyti liudytojų, nors žmonės gerai žinojo, kad reikia išlaikyti atstumą. Net Nikolajaus Karpatijaus įniršis ir neapykanta niekuo negalėjo pakenkti Moišei ir Eliui. Daugiau nei kartą, netgi viešai, Karpatijus teiravosi, ar nėra ko nors, kas galėtų patraukti tuodu „viešosios tvarkos pažeidėjus“. Kariniai Izraelio lyderiai su apgailestavimu pranešė, jog, atrodo, joks ginklas negali jiems pakenkti. Liudytojai patys nuolat kalbėjo, kad „iki tam tikro laiko“ mėginimas jiems pakenkti yra tikra beprotybė.

Briusas Barnsas „Negandų pajėgoms“ paaiškino, kad, nepaisant to, išmuš valanda, kai Dievas leis liudytojams tapti pažeidžiamiems ir jie bus užpulti. Iki to laiko dar liko daugiau nei pusantrų metų, kaip vylėsi Bakas, bet vien tokia mintis atrodė košmariškai.

Šį vakarą liudytojai darė tą patį kaip ir kasdien po sudaryto sandėrio tarp Karpatijaus ir Izraelio. Jie skelbė, kad artėja baisi Viešpaties diena. Taip pat tvirtino Jėzų Kristų esant „Galingu Dievu, Amžinuoju Tėvu ir Taikos Kunigaikščiu. Tegul joks kitas žmogus visame pasaulyje, kur jis bebūtų, nevadina savęs šio pasaulio valdovu! Kiekvienas, kuris tuo skelbiasi, yra ne Kristus, bet Antikristas, ir jis tikrai susilauks mirties! Vargas kiekvienam, skelbiančiam kitokią evangeliją! Jėzus — vienintelis tikrasis Dievas, žemės ir dangaus Kūrėjas!“

Baką visuomet jaudino liudytojų pamokslai. Jis dairėsi po minią ir joje matė įvairių rasių bei kultūrų žmones. Iš savo patirties žinojo, kad dauguma nesupranta hebrajiškai. Kiekvienas girdėjo pamokslininkus kalbant gimtąja savo kalba — taip kaip ir jis pats. Bakas pasiekė maždaug trijų šimtų žmonių minios kraštą. Atsistojęs ant pirštų galų, stengėsi pamatyti liudytojus. Staiga jie nustojo pamokslauti ir prisiartino prie tvoros. Baimindamasi dėl savo gyvybės, minia vieningai atsitraukė. Nuo tvoros pamokslininkus skyrė tik keli coliai, minia laikėsi nuo jų atokiai, maždaug penkiasdešimt pėdų nuo tvoros, o Bakas stovėjo beveik pačiame tos minios gale.