Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Tavo horizontai smarkiai išsiplėtė, — galiausiai pasakė jis, nusprendęs sulaukti tolesnių jos paaiškinimų.

— Ar gali įsivaizduoti, Reifordai? Juk aš tesvajojau būti skrydžių instruktore. Visa mūsų linksmoji kompanija iš Meino aukštesniosios mokyklos norėjo būti skrydžių instruktorėmis. Mes visos pabandėme, bet tik aš viena iš tiesų ja tapau. Taip tuo didžiavausi, tačiau skraidymas greitai prarado savo žavesį. Labai dažnai man reikėdavo sau priminti, kur mes skrendame, kada būsime vietoje ir kada grįšime atgal. Bet aš mėgau žmones, mėgau keliauti ir lankyti visas tas vietas. Žinai, jog tai vienur, tai kitur turėjau keletą rimtų vaikinų, tačiau nė su vienu nieko rimto neišėjo. Prasiskynusi kelią į tuos lėktuvus ir reisus, kurie prieinami tik turintiems tam tikrą stažą, dėjau visas pastangas norėdama laimėti vieno savo piloto širdį, bet iš to irgi nieko neišėjo.

— Hete, tikiuosi, kad dabar neiškelsi to į paviršių. Juk žinai, kaip jaučiuosi prisimindamas tą laikotarpį.

— Žinau, atleisk. Nieko neišėjo, nors aš taip tikėjausi. Priėmiau tavo paaiškinimą ir atsiprašymą, ir dabar visai nenorėjau apie tai kalbėtis.

— Labai gerai, nes, kaip žinai, aš vėl laimingai vedęs.

— Pavydžiu tau, Reifordai.

— Maniau, kad jūs su Nikolajum ketinate susituokti.

— Aš irgi maniau. Bet dabar jau nesu tokia užtikrinta. Ir nežinau, ar vis dar to noriu.

— Jei apie tai nori pasikalbėti, aš mielai išklausysiu. Nesu širdies reikalų specialistas, todėl tikriausiai nesugebėsiu tau duoti kokio nors patarimo, bet jei tau reikia tik geranoriškos ausies, galiu ja pabūti.

Hetė palaukė, kol surinko indus, o po to padavėjui pasakė:

— Mes čia dar šiek tiek pasėdėsime.

— Jūsų staleliui mes padarysime tokią paslaugą, — atsakė padavėjas. — Nemanau, kad kas nors bandytų jus išmesti kaip valkatas.

Jis nusišypsojo Reifordui, aiškiai pralinksmėjęs nuo savo paties humoro. Kapitonas taip pat išspaudė šypseną.

Padavėjui nuėjus, Hetė pajuto galinti tęsti toliau.

— Reifordai, tu gali apie tai nežinoti, bet šis tas įvyko mudviem su Baku Viljamsu. Atsimeni, tą naktį jis buvo lėktuve.

— Žinoma.

— Be abejo, tada aš jam nieko nepuoselėjau, nes vis dar buvau susižavėjusi tavimi. Bet jis buvo mielas ir sąmojingas. Be to, turėjo didžiulį ir svarbų darbą. Mes su juo beveik bendraamžiai.

— Na, ir?..

— Na, iš tiesų, kai tu mane taip apvylei...

— Hete, aš niekad tavęs neapvyliau. Juk tarp mūsų nieko nebuvo.

— Kol kas nebuvo.

— Gerai, kol kas, — sutiko jis. — Tas tiesa. Bet pripažink, kad tarp mūsų nebuvo jokių užuominų ar dar kažko.

— Reifordai, buvo pakankamai daug sakančių ženklų.

— Turiu tai pripažinti. Vis dėlto neteisinga sakyti, kad aš tave apvyliau.

— Jei tau nuo to lengviau, gali tai vadinti kaip nori, bet aš jaučiausi apvilta, supranti? Šiaip ar taip, Bakas Viljamsas staiga man pasirodė labai patrauklus. Esu įsitikinusi, jis manė, jog juo pasinaudojau norėdama susipažinti su garsenybe. Galiausiai taip ir įvyko. Buvau jam tokia dėkinga, kad supažindino mane su Nikolajum.

— Atleisk, Hete, bet visa tai jau pasenusios naujienos.

— Žinau, bet aš stengiuosi kažkaip prieiti prie temos. Būk kantrus, prašau. Kai tik susitikau su Nikolajumi, buvau priblokšta. Jis tik tiek vyresnis už Baką, kiek Bakas už mane. Nors atrodė daug vyresnis. Nikolajus buvo tarptautinis politikas, tikras lyderis, jau tada garsas apie jį sklido po visą pasaulį. Žinojau, kad atvyksta. Jaučiausi kaip kvaila mokinukė ir negalėjau net įsivaizduoti, jog galiausiai padarysiu jam įspūdį. Karpatijui pradėjus manimi domėtis, palaikiau tai tiesiog fiziniu potraukiu. Ir, turiu prisipažinti, greičiausiai tą pačią minutę būčiau sutikusi su juo permiegoti ir dėl to nė kiek nesigraužčiau. Tarp mūsų užsimezgė romanas, aš įsimylėjau, Dievas yra mano liudytojas — ak, Reifordai, atsiprašau. Neturėčiau tavo akivaizdoje vartoti tokių posakių — niekad nesitikėjau, jog iš tiesų manim susidomės. Žinojau, kad viskas bus laikina, ir nusprendžiau mėgautis tuo, kol dar nepasibaigė. Tuomet priėjau ribą, kai pradėjau bijoti būti palikta. Nuolatos sau kartojau: „Nenukabink nosies, aukščiau galvą“. Įtariau artėjant pabaigą ir maniau, kad esu tam pasiruošusi. Bet tuomet jis šokiravo mane — padarė savo asmenine pagalbininke. Neturėjau patirties, įgūdžių. Žinojau, kad tai tėra būdas išlaikyti mane šalia. Man patiko, nors baiminausi, į ką pavirs mano gyvenimas, jam vis labiau pasineriant į reikalus. Ką gi, baisiausi mano nuogąstavimai pasirodė esą pagrįsti. Jis vis dar tebėra kerintis, meilikaujantis, energingas, galingas ir pats fantastiškiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikusi. Bet dabar atsitiko tai, ko labiausiai ir bijojau. Žinai vyrus, kurie visuomet dirba mažiausiai aštuoniolika valandų per dieną, o kartais ir dvidešimt? Dabar aš jam nieko nebereiškiu, puikiai tai suprantu. Buvau įtraukta į kai kurias diskusijas. Pasinaudojo viena ar dviem mano idėjom. Bet ką aš galiu žinoti apie tarptautinę politiką? Kadangi šioje srityje menkai teišmanau, kartais lepteliu kokią nesąmonę, o jis iš manęs arba juokiasi arba tiesiog ignoruoja. Tuomet priėjome tą ribą, kai pradėjo visiškai nepaisyti mano nuomonės. Patikėjo kažkokius nereikšmingus dalykus — tokius kaip šio restorano stilius ir turistų, atvykusių apžiūrėti Pasaulio Bendrijos būstinę, lydėjimas. Reifordai, dabar jam esu lyg kokia širma. Kai pastojau, man padovanojo tik šį žiedelį, bet net nepaprašė, kad už jo tekėčiau. Tikiuosi, tau aišku, kaip visa tai reikia suprasti.

— Ar paimdama iš jo žiedą tu nedavei jam tuo suprasti, kad už jo tekėsi?

— Oi, Reifordai, tai nebuvo taip romantiška, kaip galėjo atrodyti. Jis tiesiog paprašė užsimerkti ir ištiesti ranką. Tada užmovė ant piršto šį žiedą. Nežinojau, ką sakyti. Jis tik nusišypsojo.

— Tai sakai, nesijauti įpareigota?

— Jau nieko aš nebejaučiu. Ir nemanau, kad jis kada nors man jautė ką nors daugiau nei fizinį potraukį.

— O kaip buitis? Turtai? Asmeninis automobilis su vairuotoju? Manau, kad tavo banko sąskaitoje turėtų būti ganėtinai...

— Taip, visa tai aš turiu. — Hetė atrodė pavargusi, bet tęsė toliau. — Tiesą pasakius, visi tie dalykai man labai primena skraidymą. Greitai pavargsti nuo rutinos. Monotoniška. Iš tiesų pradžioje apgirtau nuo valdžios blizgesio ir žavesio. Bet aš nesu tokia. Čia nieko nepažįstu. Žmonės su manimi elgiasi pagarbiai ir net baimingai vien dėl to, su kuo aš gyvenu. Bet iš tiesų jie jo nepažįsta. Nepažįstu ir aš. Geriau jau jis ant manęs nirštų nei ignoruotų. Vieną dieną jo paklausiau, ar galiu grįžti į Ameriką aplankyti savo draugus ir šeimą. Jis susierzino. Pasakė, kad to nereikia nė klausti. Pareiškė: „Tik pasakyk man apie tai, ir pirmyn — važiuok. Turiu daugiau rūpesčių nei rūpintis tavo mažyte dienotvarke“. Aš jam tarytum koks priedas, Reifordai.

Išmušė Reifordo valanda. Tiek daug norėjo jai pasakyti.

— Kiek jūs kalbatės?

— Ką turi omenyje? Mes visai nesikalbam. Dabar tik koegzistuojame.

Reifordas atsargiai prabilo:

— Man įdomu, kiek jis žino apie Chloję ir Baką?

— Ak, dėl to visai nereikia jaudintis. Kad ir koks gudrus jis būtų, kokius gerus ryšius ir kiek daug viską sekančių akių turėtų, nemanau, jog ką nors žino apie tavo ryšį su Baku. Niekad jam nesakiau, kad Bakas vedė tavo dukterį ir nesiruošiu to daryti.

— Kodėl?

— Nemanau, kad jam tai būtina žinoti, štai ir viskas. Dėl tam tikrų priežasčių, kai kuriuose dalykuose jis pasitiki tavimi besąlygiškai, o kai kuriuose visai nepasitiki.