Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Deja, taip, Kameronai. Atleisk. Aš net savo vardą panaudojau tam, kad išsaugočiau jį tau.

Bakas šyptelėjo, galvodamas apie tą vaikišką draugo naivumą.

— Hm, ką gi, drauge, turbūt mes jį panaudosim tam, kad neįsigytume uodegos?

— Kameronai, bijau, kad aš visam tam reikalui esu nelabai tinkamas.

— Kodėl gi tau nepaprašius, kad Andrė tave nuvežtų tiesiai į tą viešbutį? Pasakyk jiems, kad mano planai pasikeitė ir aš neatvyksiu iki sekmadienio.

— Kameronai! Kaip tu taip greitai viską sugalvoji?

— Dabar paskubėk. Ir daugiau mūsų neturi matyti kartu. Išvyksiu iš čia ne vėliau kaip šeštadienio vakarą. Su manimi gali susisiekti šiuo numeriu.

— Bet ar tai saugu?

— Tai naujausios technologijos palydovinis telefonas. Niekas negali pasiklausyti pokalbio. Tik neparašyk mano vardo šalia šio telefono numerio ir daugiau niekam jo neduok.

— Kameronai, kur pradėsi ieškoti Tsiono?

— Turiu keletą minčių, — atsakė Bakas. — Galiu tave užtikrinti, kad jei tik pasitaikys menkiausia galimybė išvežti jį iš šios šalies — aš tai padarysiu.

— Puiku! Jei būčiau maldininkas, už tave pasimelsčiau.

— Chaimai, ne už kalnų ta diena, kai tau reikės tapti maldininku.

Rozencveigas pakeitė pokalbio temą.

— Beje, Kameronai, paskambinau Karpatijui ir paprašiau jo pagalbos šiame reikale.

— Geriau jau būtum to nedaręs, Chaimai. Nepasitikiu juo taip kaip tu.

— Aš taip ir jaučiau, Bakai, — aiškinosi Rozencveigas, — bet tau reikėtų geriau pažinti tą žmogų.

„Jei tik tu žinotum“, — pagalvojo Kameronas.

— Chaimai, pasistengsiu su tavim susisiekti iš karto, kai tik ką nors sužinosiu. Skambink man tik tuo atveju, jei tai bus būtina.

Rozencveigas vėl karštai jį apkabino ir nuskubėjo šalin. Iš taksofono būdelės Bakas paskambino į „Karaliaus Dovydo“ viešbutį ir užsakė numerį Herbo Kaco vardu.

— Kokiai kompanijai jis atstovauja? — paklausė klerkas.

Bakas akimirką pagalvojo.

— „Tarptautiniai pjovėjai“, — atsakė nusprendęs, kad šis apibrėžimas puikiai tiks ir Briusui Barnsui, ir Tsionui Ben Judui.

Reifordas staiga atsimerkė. Nė vienas raumuo nebuvo sujudėjęs nuo to momento, kai jis užmigo. Nežinojo, kiek laiko snūduriavo, bet kažkas jį pažadino. Triukšmaujantis telefonas ant stalelio privertė Reifordą pašokti. Siekdamas ragelio suprato, kad nugulėjo ranką, ir dabar ji buvo nutirpusi ir nenorėjo klausyti. Kažkaip prisivertė pasiekti aparatą.

— Stylas klauso, — sumurmėjo į ragelį.

— Kapitone Stylai, ar tu sveikas? — tai buvo Hetė Diuram.

Reifordas persivertė ant šono ir pakišo ragelį po smakru.

Pasirėmęs alkūne prabilo:

— Aš sveikas, Hete. O kaip tau sekasi?

— Ne taip jau ir gerai. Jei įmanoma, norėčiau su tavim pasimatyti.

— Kada? — paklausė Reifordas.

Nors užuolaidos buvo užtrauktos, ryškios popietinės saulės spinduliai skverbėsi į kambarį.

— Gal vakare drauge užkąstume? — pasiūlė ji. — Apie šeštą.

Reifordo mintys pradėjo skrieti pašėlusiu greičiu. Ar Karpatijaus administracija jau pasakė jai apie pažeminimą pareigose? Ar jis gali viešai pasirodyti su ja tuomet, kai Amanda išvažiavusi?

— Hete, ar tai skubu? Amanda Valstijose, bet maždaug po savaitės ji grįš...

— Ne, Reifordai, man išties reikia su tavim pasikalbėti. Nikolajui numatyti įvairūs susirinkimai nuo dabar iki pat vidurnakčio, o valgis jiems patiekiamas vietoje. Jis taip pat sakė, kad nieko prieš mūsų pasikalbėjimą neturi. Suprantu tavo norą elgtis tinkamai ir visa kita. Tai ne pasimatymas. Tiesiog užkąskime kur nors, kur būtų akivaizdu, kad kalbasi du seni draugai. Prašau!

— Na, gerai, — smalsaudamas sutiko Reifordas.

— Tuomet mano vairuotojas pas tave atvažiuos šeštą.

— Hete, padaryk man paslaugą. Jei sutinki, kad tai neturi atrodyti kaip pasimatymas, tai ir apsirenk atitinkamai.

— Kapitone Stylai, — staiga jos balsas tapo formalus, — dabar man tai visiškai nerūpi.

Bakas įsikūrė „Karaliaus Dovydo“ viešbučio trečiojo aukšto kambaryje. Dėl apėmusios nuojautos, jis paskambino į „GC East Coast Daily Times“ Bostone ir paprašė pakviesti seną savo draugą Stivą Planką. Kažkada Plankas buvo jo viršininkas „Global Weekly“ žurnale. Atrodė, kad nuo to laiko praėjo ištisi amžiai. Jis viską metė ir perėjo pas Nikolajų Karpatijų dirbti jo atstovu spaudai, kai pastarasis tapo Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi. Ir visai neseniai buvo perkeltas į šią pelningą vietą.

Bakas nenustebo neradęs Planko raštinėje. Karpatijaus paliepimu jis buvo Naujajame Babilone. Be jokios abejonės, dėl to jautėsi esąs labai svarbus.

Kameronas nusiskuto ir atsigulė pasnausti.

Reifordas jautė, kad ne pro šalį būtų dar kelias valandas pamiegoti. Be abejo, jis neketino ilgai pasilikti su Hete Diuram. Apsirengė paprastai, taip, kad tiktų tokiai vietai kaip „Global Bistro“, kur Nikolajus su Hete dažnai vaišindavosi.

Žinoma, Reifordas negalėjo išsiduoti žinąs apie pažeminimą pareigose, kol Hetė pati nepradės apie tai kalbėti. Turės leisti jai vaidinti nelaimingos mylimosios vaidmenį, kurį lydės visi jai būdingi jausmai ir baimė. Bet jis neėmė į galvą. Juk tiek daug jai buvo skolingas. Be to, vis dar jautėsi kaltas, lyg pats būtų ją įpainiojęs, sugadindamas visą likusį merginos gyvenimą. Jam jau neatrodė, kad dar visai neseniai ji pati buvo jo geismų objektas.

Reifordas niekada nepasidavė šiam geismui, bet tą naktį, kai įvyko Bažnyčios Paėmimas, jis galvojo būtent apie Hetę. Kaip galėjo būti toks kurčias, aklas ir atitrūkęs nuo tikrovės? Tik pamanyk, vyras, turintis puikią profesiją, vedęs jau daugiau kaip dvidešimt metų, auginantis koledžo amžiaus dukrą ir dvylikametį sūnų, svajojo apie vyriausiąją skrydžių instruktorę ir teisinosi, jog taip elgiasi todėl, kad jo žmona pamišo dėl religijos! Jis palingavo galva: Irena, mylima, brangi moteris, į kurią taip ilgai žiūrėjo kaip į kažką savaime suprantamo, buvo garbinga žmona ir motina, pažinusi tiesą daug anksčiau nei jis, tiesą didžiąja raide.

Reifordas visuomet vaikščiodavo į bažnyčią ir netgi vadino save krikščioniu. Bet bažnyčia jam buvo tokia vieta, kur galėjai ateiti savęs parodyti ir pasižiūrėti į kitus, tikėtis aplinkinių pagarbos ar susipažinti. Pamokslininkams per daug griežtai ar tiesiogiai kalbant jis nervindavosi. O Irenai suradus naują, mažesnę bendruomenę, kuri tikėjime atrodė kur kas agresyvesnė nei ankstesnioji, jis apskritai pradėjo išsisukinėti nuo lankymosi bažnyčioje. Žmonai pradėjus kalbėti apie sielų gelbėjimą, Kristaus kraują ir Jo sugrįžimą, Reifordas įsitikino, kad jai „nuvažiavo stogas“. Juk nedaug trūko, kad žmona būtų pradėjusi temptis jį drauge dalyti gatvėse literatūrą ir vaikščioti po namus liudijant Kristų.

Štai kaip mintyse jis teisino savo flirtą su Hete Diuram. Nors ir būdama penkiolika metų jaunesnė, mergina susižavėjo. Jie keletą kartų drauge pietavo, išgėrė po taurę šampano, bet, nepaisant nebylios jos kūno ir akių kalbos, Reifordas niekada nebuvo jos palietęs. Eidama pro šalį Hetė paimdavo jam už rankos ar net kalbantis pilotų kabinoje uždėdavo rankas jam ant pečių. Tai atrodė labai natūraliai, bet Reifordas kažkaip sugebėjo neleisti šiems įvykiams rutuliotis toliau. Tą naktį virš Atlanto, skraidinant pilną keleivių lėktuvą, jis įjungė autopilotą ir apsisprendė galiausiai imtis jos atžvilgiu konkrečių veiksmų. Nors dabar jam net sau pačiam buvo gėda prisipažinti, bet tuomet ketino žengti drąsų tolesnį žingsnį link intymių santykių.