Джерри Дженкинс - Nikolajus

Kameronui atrodė savaime suprantama, kad liudytojai jį pamatė. Abu jie žiūrėjo tiesiai jam į akis, ir Bakas negalėjo nė krustelėti. Net nesujudėjęs Elis pradėjo pamokslauti:

— Kas turi ausis klausyti, teklauso! Nebijok, nes aš žinau, kad tu ieškai Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nėra, nes Jis, kaip ir sakė, yra prisikėlęs.

Minioje esantys tikintieji sumurmėjo savo „amen“ pritardami pamokslininkų žodžiams. Tai dar labiau patraukė Bako dėmesį. Moišė žengė žingsnį į priekį ir, atrodo, prabilo tiesiai jam:

— Nebijok, nes aš žinau, ko tu ieškai. Jo čia nėra.

Elis tęsė toliau:

— Eik ir pasakyk Jo mokiniams, kad Kristus prisikėlė iš numirusių!

Ir Moišė, žiūrėdamas tiesiai į Baką, tarė:

— Iš tiesų Jis eina pirma tavęs į Galilėją. Ten Jį ir pamatysi. Štai aš tau viską pasakiau.

Liudytojai stovėjo tylėdami ir taip ilgai žiūrėjo visiškai nejudėdami, tarsi būtų pavirtę į akmenis. Minia susierzino ir pradėjo sklaidytis. Kai kas pasiliko žiūrėti ir laukti — gal kartais liudytojai vėl prabils, bet šie tylėjo. Netrukus tik Bakas liko stovėti ten pat, kur atsistojo prieš kelias minutes. Jis niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo Moišės akių. Tiedu tiesiog stovėjo prie tvoros įsmeigę savo žvilgsnius į Baką. Kameronas pajudėjo artyn ir priartėjo iki tvoros per dvidešimt pėdų. Liudytojai nė nesujudėjo. Atrodė, kad jie net nekvėpuoja. Bakas nepastebėjo jokio mirktelėjimo ar truktelėjimo. Sparčiai temstant jis įdėmiai žvelgė jiems į veidus. Nors nė vienas burnos nepravėrė, gimtąja kalba Bakas girdėjo aiškių aiškiausiai sakant:

— Kas turi ausis klausyti, teklauso.

Devyni

Hetės vairuotojas, stovėdamas prie laukujų Reifordo namo durų, per vidinį ryšį pakvietė jį nusileisti iš savo buto. Palydėjęs kapitoną prie balto prailginto „Mersedeso“, atidarė galines dureles. Buvo vietos ir ant sėdynės šalia Hetės, bet jis nusprendė atsisėsti priešais ją. Panelė Diuram patenkino Reifordo prašymą per daug neišsipuošti, tačiau net ir kukliai apsirengusi atrodė dailiai. Jis nusprendė to nesakyti.

Hetės veide atsispindėjo kažkoks nerimas.

— Man iš tiesų labai malonu, kad sutikai su manim pasimatyti.

— Tikrai? O kas atsitiko?

Ji žvilgtelėjo vairuotojo pusėn.

— Apie tai pasišnekėsim prie pietų stalo, — tarė Hetė ir kreipėsi į vairuotoją. — Į „Bistro“, gerai?

Nors saulė jau leidosi, Bakas kaip įkaltas stovėjo priešais du liudytojus. Jis dar kartą apsidairė ir įsitikino, kad, be jų trijų, nieko daugiau aplinkui nėra.

— Tai viskas, ką turiu žinoti? Jis Galilėjoje?

Nejudindami lūpų liudytojai vėl tarė:

— Kas turi ausis klausyti, teklauso.

Galilėja? Ar ji vis dar egzistuoja? Kur ir kada reikia pradėti ieškoti? Visiškai nesinorėjo slampinėti čia naktimis. Reikia tiksliai žinoti, kur eiti, turėti kokias nors koordinates. Jis pasisuko ant kulno apsidairyti, ar čia kur nors netoliese yra taksi. Pamatė keletą mašinų. Po to vėl atsigręžė į liudytojus.

— Jei šįvakar atvažiuočiau vėliau, ar ką nors daugiau sužinočiau?

Moišė pasitraukė nuo tvoros ir atsisėdo ant grindinio, nugara remdamasis į sieną. Elis mostelėjo ranka ir garsiai prabilo:

— Paukščiai turi lizdus, bet Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.

— Nesuprantu, — sumurmėjo Bakas. — Pasakyk man daugiau.

— Kas turi ausis...

Bakas nusivylė.

— Atvažiuosiu vidurnaktį. Maldauju, padėkite.

Dabar atsitraukė ir Elis.

— Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Bakas pasišalino, vis dar ketindamas sugrįžti. Bet tas paslaptingas pažadas jį keistai sušildė. Tai buvo Kristaus žodžiai. Ar tai pats Jėzus kalbėjo jam šių liudytojų lūpomis? Kokia neapsakoma privilegija! Jis paėmė taksi ir nuvažiavo atgal į viešbutį būdamas tikras, kad po kurio laiko tikrai suras Tsioną Ben Judą.

„Global Bistro“ metrdotelis plačiu mostu pakvietė Reifordą ir Hetę užeiti. Be abejo, vyriškis atpažino Hetę, o ne Reifordą.

— Jūsų mėgstamą stalelį, panele?

— Ne, ačiū, Džefri, bet mes visai nenorime pasislėpti.

Juos nuvedė prie stalo, padengto keturiems. Bet netgi tada, kai du patarnautojai greitai nuėmė atliekamus stalo įrankius, o padavėjas atitraukė kėdę Hetei, Reifordas, galvodamas apie tai, kaip jiedu atrodys, ignoravo jos pasiūlymą sėstis šalia. Jis pasirinko kėdę priešais, puikiai suvokdamas, jog jiems teks beveik rėkti, kad šioje triukšmingoje vietoje galėtų vienas kitą girdėti. Padavėjas susinervino, bet galiausiai stalo įrankius padėjo priešais Reifordą. Anksčiau abu iš tokio jo poelgio būtų tiesiog pasijuokę. Pustuzinį kartų jie drauge pietavo, slapčia kiekvienas smalsaudamas, ką gi kitas galvoja apie jų ateitį. Hetė daugiau flirtuodavo nei Reifordas, nors jis niekad nekliudė jai taip elgtis.

Visame „Bistro“ televizoriai rodė naujienas iš pasaulį apėmusio karo. Hetė metrdoteliui davė ženklą ir jis tekinas pribėgo prie stalelio.

— Abejoju, ar valdovas pritartų šių slegiančių žinių rodymui atėjusiems čia atsipalaiduoti klientams.

— Ko gero, panele, tai rodo per visus kanalus.

— Negi nėra kokio nors muzikinio kanalo?

— Galiu patikrinti.

Po kelių akimirkų visi „Global Bistro“ esantys televizoriai pradėjo rodyti muzikinius klipus. Keletas lankytojų paplojo, bet Reifordui atrodė, jog Hetė vargu ar tai pastebėjo.

Anksčiau, kai jų mintyse jau mezgėsi romanas, Reifordas turėdavo priminti Hetei tvarką ir tuomet paraginti ją valgyti. Jos dėmesys būdavo tiesiog prikaustytas prie kapitono, viliodamas ir glostydamas jo savimeilę. O dabar viskas atrodė priešingai.

Hetė taip įniko į meniu, tarsi rytoj iš jo turėtų laikyti baigiamąjį egzaminą. Atrodė kaip visuomet graži, nors dabar buvo dvidešimt devynerių ir pirmąkart nėščia. Nėštumas dar tik prasidėjo, todėl niekas net negalėjo pagalvoti, jei pati to nepasakydavo. Paskutinį kartą jiems susitikus, Hetė apie tai prasitarė. Tuomet ji atrodė susijaudinusi, besididžiuojanti savo naująja brangenybe ir labai trokštanti kalbėti apie artėjančią santuoką. Amandai ji sakė, kad „Nikolajus dar ketina ją padaryti dora moterimi“.

Hetė mūvėjo taip mėgstamą visiems demonstruoti sužadėtuvių žiedą, tačiau deimantas buvo nusuktas į vidinę plaštakos pusę, tad matėsi tik metalas. Aiškiai galėjai matyti, kad Hetė nesijautė laiminga, ir Reifordas galvojo, ar tik ne dėl šaltos Nikolajaus reakcijos susitikus oro uoste. Norėjo paklausti, bet tai ji pageidavo čia susitikti. Tikriausiai netrukus pasakys, apie ką norėjo pasikalbėti.

Nors „Global Bistro“ pavadinimas skambėjo prancūziškai, Hetė pati prisidėjo, kad jis pradėtų veikti, todėl meniu sudarė įvairių šalių patiekalai, bet daugiausia buvo amerikietiškų. Ji užsisakė nepaprastai didelius pietus, o Reifordas tik sumuštinį. Valgydama Hetė be perstojo plepėjo. Teisinosi, kad dabar valgo už du ir panašiai, bet Reifordas jautė, jog mergina tiek daug valgo norėdama apraminti sau nervus ir kuo toliau atidėti numatytą rimtą pokalbį.

— Ar gali įsivaizduoti? Jau praėjo beveik dveji metai nuo to laiko, kai dirbai vyriausiąja mano skrydžių instruktore, — pasakė Reifordas, stengdamasis nukreipti pokalbį reikiama linkme.

Hetė atsisėdo tiesiai, rankas pasidėjo ant kelių ir, kiek pasvirusi link kapitono, pratarė:

— Reifordai, tie metai buvo patys netikėčiausi mano gyvenime.

Jis žiūrėjo į merginą laukdamas ir galvodamas, ką ji turėjo omeny — kad tai buvo gerai ar blogai.