Джерри Дженкинс - Nikolajus

Viskas įvyko gerokai anksčiau, nei Rozencveigo proteguojamas jaunas mokslininkas rabinas Tsionas Ben Judas per vieną laidą, kuri buvo transliuojama visame pasaulyje, atskleidė savo tyrinėjimų rezultatus. Šiais tyrinėjimais siekta išsiaiškinti, ką Šventieji Raštai kalba apie žydų Mesiją, kad visa tauta žinotų, ko laukti. Projektą buvo užsakiusi ir finansavo Izraelio vyriausybė.

Rabinas Ben Judas, vadovavęs nuosekliems senųjų rankraščių, taip pat ir Senojo bei Naujojo Testamento tyrinėjimams, priėjo išvados, kad tik Jėzus Kristus atitiko visus standartus, kurių reikalavo ši funkcija. Didžiam savo apgailestavimui, priimti Jėzų Kristų ir pašvęsti Jam savo gyvenimą rabinas Ben Judas apsisprendė tik po Paėmimo. Tai dar labiau sustiprino jo nuomonę, kad Jėzus Kristus buvo Mesijas, atėjęs pasiimti savųjų. Perkopęs ketvirtąją dešimtį, rabinas liko drauge su žmona, kurią buvo vedęs jau šešeri metai, ir dviem jos paaugliais vaikais — berniuku ir mergaite. Jis šokiravo pasaulį, o ypač savo tautiečius, išdėstydamas trejų metų studijų išvadas per tiesiogiai transliuojamą televizijos laidą. Taip atvirai išklojęs savo įsitikinimus, jis tapo žymiu žmogumi.

Nors Ben Judas buvo daktaro Rozencveigo studentas, globotinis ir dar kolega, šis save laikė nereligingu, nepraktikuojančiu judėju. Trumpai tariant, jis nesutiko su Ben Judo išvadomis apie Jėzų, o gal tiesiog nenorėjo apie tai kalbėti.

Tačiau dėl to jis nepasidarė mažesniu Ben Judo draugu ir gynėju. Rabiną taip pat drąsino ir palaikė kiti du keisti, gerai visame pasaulyje žinomi pamokslininkai dažniausiai tarnaujantys prie Raudų sienos. Ben Judui pradėjus dalytis savąja žinia — pirmiausia Tedžio Koleko stadione, o paskui ir panašiuose renginiuose visame pasaulyje, kiekvienas jautė, jog dabar tik laiko klausimas, kada jis nuo viso to nukentės.

Bakas žinojo vieną priežastį, dėl kurios Tsionas Ben Judas dar buvo gyvas. Žmonės bijojo kėsintis į jo gyvybę dėl siaubą keliančių dviejų pamokslininkų — Elio ir Moišės. Daugelis bandžiusių tuodu nužudyti mirė paslaptingai sudeginti. Beveik kiekvienas žinojo, kad Ben Judas buvo „jų vaikinas“, ir tai jam padėjo išvengti mirtinų sužeidimų.

Atrodė, jog tas saugumas jau baigė išsekti, todėl Bakas ir atvyko į Izraelį. Jis buvo įsitikinęs, jog už Ben Judo šeimos tragedijos ir siaubo stovėjo pats Karpatijus. Žinių reportažai pranešė, kad galvažudžiai juodais kapišonais į Ben Judo namus įsiveržė vieną saulėtos dienos popietę, paaugliams tik ką grįžus iš hebrajiškos mokyklos. Du ginkluoti sargybiniai buvo nušauti vietoje, o Ben Judo žmona ir vaikai ištempti į lauką. Banditai nukirto jiems galvas ir paliko gulėti kraujo klanuose gatvės viduryje.

Žmogžudžiai nuvažiavo sunkiai atpažįstamu furgonu be jokių skiriamųjų ženklų. Vos tik apie tai išgirdęs, Ben Judo vairuotojas nulėkė į rabino universitetą, kad galėtų mokslininką nuvežti į saugią vietą. Kur — niekas nežinojo. Sugrįžęs tiek valdžiai, tiek spaudai jis neigė žinąs profesoriaus buvimo vietą. Sakė, jog po žmogžudysčių nieko apie jį negirdėjęs, ir vylėsi, kad anksčiau ar vėliau ką nors sužinos.

Aštuoni

Reifordas pagalvojo, kad tos ilgos kelionės metu jis gana gerai išsimiegojo, stengdamasis kiekvieną laisvą minutę snūstelėti. Tik neapskaičiavo kainos, kurios iš jo pareikalavo įtampa, siaubas ir pasišlykštėjimas. Jų su Amanda namuose tiek komfortabiliai, kiek oro kondicionavimas leido Irako sąlygomis, Reifordas išsirengė iki trumpikių ir atsisėdo ant lovos krašto. Pakumpusiais pečiais, pasirėmęs alkūnėmis pasirėmęs į kelius, jis garsiai atsiduso, nes tik dabar suprato, koks išties buvo išsekęs. Pagaliau sulaukė naujienų iš namų. Žinojo, kad Amanda saugi, Chlojė po truputį sveiko, o Bakas, kaip įprasta, nesėdėjo vienoje vietoje. Nežinojo, ką reikėjo manyti apie tą Verną Zy, kuri galėjo sukelti grėsmę dabartinės „Negandų pajėgų“ būstinės (tai buvo Loretos namas) saugumui. Bet šiame reikale jis pasitikėjo Dievu ir Baku.

Net nepasiklojęs lovos, Reifordas išsitiesė aukštielninkas. Pakišęs rankas po galva, įsmeigė žvilgsnį į lubas. Kaip jis norėtų nors viena akimi dirstelėti į Briuso kompiuterio archyvinius lobynus. Bet akims pradėjus merktis stengėsi apgalvoti, kaip sekmadienį patekus į Čikagą. Iš tiesų turėjo būti kažkoks būdas, kaip galėtų patekti į Briuso atminimui pagerbti surengtas iškilmes. Šiuo klausimu maldavo Dievo tol, kol miegas jį įveikė.

Baką dažnai sušildydavo plati ir atvira Chaimo Rozencveigo pasisveikinimo šypsena. Dabar apie tai net kalbos nebuvo. Žurnalistui prie jo nužirgliojus, Rozencveigas tiesiog išskėtė rankas ir apkabindamas kimiu balsu sudejavo:

— Kameronai! Kameronai!

Bakas pasilenkė, apkabinti liesąjį savo draugą, o Rozencveigas prisispaudė jį lyg tėvas sūnų. Įsikniaubęs į Baką, seniokas karčiai pravirko. Kameronas vos neprarado pusiausvyros: kuprinė jį traukė į vieną šoną, o Chaimo Rozencveigo gniaužtai — į kitą. Pajuto, kad gali suklupti ir užvirsti ant savo draugo. Todėl pasistengė išstovėti tiesiai ir prilaikydamas Chaimą leido jam išsiverkti.

Galiausiai senukas paleido jį iš savo glėbio ir nusivedė prie eilėmis sustatytų kėdžių. Kameronas susipažino su aukštu, juodai apsirengusiu Rozencveigo vairuotoju, kuris sukryžiavęs ant krūtinės rankas stovėjo už savo darbdavio nugaros. Atrodė sutrikęs ir susirūpinęs dėl šeimininko būklės.

Chaimas linktelėjo į jo pusę.

— Prisimeni Andrė, — pratarė jis.

— Aha, — atsakė Bakas, linktelėdamas galva. — Kaip laikaisi?

Andrė atsakė hebrajiškai. Angliškai jis nekalbėjo ir negalėjo suprasti kalbančio. O Bakas nemokėjo hebrajiškai.

Rozencveigas kažką pasakė Andrė, ir šis kažkur nuskubėjo.

— Jis privažiuos arčiau, — tarė Chaimas.

— Čia galiu pasilikti tik kelias dienas, — paaiškino Bakas. — Ar turi kokių naujienų? Gal žinai, kur yra Tsionas?

— Ne! Kameronai, tai taip baisu! Koks bjaurus, siaubingas žmogaus šeimos ir jo vardo pažeminimas!

— Bet tu su juo kalbėjai...

— Vienas telefono skambutis. Jis sakė, kad tu žinosi, kur reikia pradėt ieškoti. Bet, Kameronai, ar girdėjai paskutines naujienas?

— Ne, o kas atsitiko?

— Valdžia bando įrodyti, kad jis pats kaltas dėl savo šeimos išžudymo.

— Ak, liaukis! Niekas tuo nepatikės! Kodėl gi jis taip turėjo pasielgti?

— Žinoma, tu ir aš nepatikėsime, kad jis taip galėtų padaryti, Kameronai. Bet kai visokie banditai bando prie tavęs prisikasti, jų niekas nesustabdys. Be abejo, girdėjai apie jo vairuotoją.

— Ne.

Rozencveigas papurtė galvą ir liūdnai žvelgė į žemę.

— Ką? — paklausė Bakas. — Negi ir jį?

— Bijau, kad taip. Susprogo automobilis ir jo palaikus vos atpažino.

— Chaimai! Ar tu įsitikinęs savo saugumu? Ar tavo vairuotojas žino, kaip...

— Vairuoti gynybiškai? Patikrinti automobilį, ar nėra bombų? Apginti mane ir save? Į visus klausimus atsakymas vienas — taip. Andrė puikiai išlavintas. Tai man neprideda daugiau drąsos, bet turiu pripažinti, kad esu puikiai apsaugotas.

— Bet tu susijęs su daktaru Ben Judu. Ieškantys jo seks tave tikėdamiesi, kad juos pas jį nuvesi.

— Vadinasi, mums daugiau nevalia matytis, — padarė išvadą Rozencveigas.

— Dabar jau vėlu, — atsakė į tai Bakas.

— Nebūk toks tikras. Andrė mane patikino, kad atvažiuojant mūsų niekas nesekė. Nenustebčiau, jei čia kas nors priliptų. Bet manau, kad iki šiol mūsų dar niekas nesusekė.

— Puiku! Per muitinę perėjau su savo netikru pasu. Ar kambarį užsakei mano vardu?