Джерри Дженкинс - Nikolajus

Reifordas pajuto, kaip jį nukrėtė šiurpas, ir beveik apsisuko jausdamas, jog kažkas stovi tiesiai už kabinos durų. Galiausiai jausmas pasidarė toks pikta lemiantis ir visa apimantis, kad jis nusiėmė ausines atsistojo, ir pasilenkė, kad galėtų pažiūrėti pro mažytę rakto skylutę. Už durų nieko nebuvo. Ar Dievas bando jam ką nors pasakyti? Prisiminė, kad panašų baimės jausmą patyrė tuomet, kai Bakas pasakojo tą siaubingą istoriją apie susirinkimą, kuriame Karpatijus pats vienas užhipnotizavo ir praplovė smegenis visiems, išskyrus patį Baką.

Atsisėdęs, Reifordas vėl užsidėjo ausines. Kai paspaudė pasiklausymo mygtuką, atrodė, tarsi girdėtų visiškai kitą Karpatijų. Nikolajus kalbėjo labai švelniai, karštai ir monotoniškai. Akivaizdžiai trūko tų įmantrybių ir intonacijų kaitos, kuri dažniausiai lydėdavo jo kalbėseną.

— Visiems jums noriu kai ką pasakyti, todėl klausykite labai įdėmiai ir iki galo viską supraskite. Taip, kaip dabar valdome visą žiniasklaidą, mums reikia valdyti ir visą pramonę bei komerciją. Nebūtina viską supirkti. Tai būtų pernelyg akivaizdu ir daug kas pasipriešintų. Nėra svarbiausia turėti. Esmė — kontroliuoti. Per kelis ateinančius mėnesius mes visi vieningai paskelbsime savo sprendimus, padėsiančius kontroliuoti verslą, švietimą, sveikatos apsaugą ir netgi būdą, kaip kiekviena iš jūsų karalysčių rinks savo vadovus. Svarbiausia tai, kad demokratija ir balsavimas bus nutraukti. Tai neefektyvu ir neatitinka pačių geriausių žmonių interesų. Todėl žmones mes paskirsime, ir pasaulis greitai supras, kad taip ir reikia. Kiekvienas iš jūsų galite grįžti atgal pas savo pavaldinius ir nuoširdžiai jiems pasakyti, jog tai buvo jūsų idėja, patys ją iškėlėte, gavote savo kolegų ir mano pritarimą šiuo klausimu ir nugalėjote. Viešai aš nenoriai sutiksiu su jūsų pageidavimais, ir mes visi nugalėsime.

Reifordas dabar girdėjo tik ilgai užsitęsusią tylą, galvodamas, ar jo pasiklausymo įrenginys vis dar veikia. Keletą kartų jis atleido ir paspaudė mygtuką, galiausiai nusprendė, kad konferencijų salėje niekas nieko nebekalba. Taigi tai ir buvo proto kontrolė, apie kurią jau anksčiau buvo pasakojęs Bakas. Pagaliau prabilo Leonas Fortūnatas:

— Valdove Karpatijau, — pradėjo jis pagarbiai, — žinau, jog esu tiesiog jūsų adjutantas ir nepriklausau šiai garbingai tarybai. Tačiau ar galiu pakišti mintį?

— Kodėl gi ne, Leonai, — atsiliepė Karpatijus, atrodydamas maloniai nustebęs. — Tu užimi reikšmingą postą, reikalaujantį pasitikėjimo ir atsakomybės, ir todėl mes vertiname tavo indėlį.

— Aš ką tik pagalvojau, sere, — tarė Fortūnatas, — kad jūs ir jūsų kolegos čia galite nuspręsti atsisakyti visur paplitusio balsavimo kaip neefektyvaus ir neatitinkančio pačių geriausių žmonių interesų, bent jau laikinai.

— Ak, pone Fortūnatai, nežinau, — atsakė Karpatijus. — Jūsų manymu, kaip žmonės sureaguos į tokį prieštaringą pasiūlymą?

Atrodė, kad kiti taip pat negalėjo susilaikyti ir tiesiog vienas per kitą puolė į priekį, norėdami tarti savo žodį. Reifordas girdėjo juos visus pritariant Fortūnatui ir įtikinėjant Karpatijų taip nuspręsti. Vienas pakartojo Karpatijaus pareiškimą, kad dabar, kai tapo Pasaulio Bendrijos nuosavybe, žiniasklaida yra daug sveikesnė, ir pridūrė, jog nėra būtina pramonę ir komerciją padaryti savo nuosavybe, kol Karpatijus valdo ir vadovauja Pasaulio Bendrijai.

— Džentelmenai, labai dėkoju už jūsų indėlį. Tai labiausiai paskatino ir įkvėpė. Visus šiuos klausimus įsidėsiu giliai į širdį ir greitu laiku jums pasakysiu apie jų įvykdymą ir išsidėstymą.

Susirinkimas truko dar porą valandų ir jo turinį daugiausia sudarė vadinamųjų Karpatijaus karalių papūgiškas kartojimas viso to, ką šis jiems buvo įteigęs ir ką jie suprato kaip fantastiškiausias savo pačių mintis. Kiekvienam atrodė, kad jis iškėlė jas kaip šviežias ir naujas idėjas. Tarytum jie ne tik kad negirdėjo, kaip apie tai kalbėjo Karpatijus, bet ir labai dažnai vienas per kitą kartodavo tą patį, kas jau buvo pasakyta.

— Dabar, džentelmenai, — pradėjo krypti į pabaigą Karpatijus, — po kelių valandų mes būsime Naujajame Babilone, o aš greitai paskirsiu tris naujus ambasadorius. Norėčiau, jog žinotumėte apie tai, ko negalime išvengti. Mes negalime apsimesti, kad pasaulis, kokį mes pažinojome, nėra visiškai sunaikintas šio prasiveržusio karo. Jis dar nepasibaigė. Bus ir daugiau susirėmimų. Bus ir daugiau slapčia surengtų antpuolių. Visai to nenorėdami, savo valdžią turime pagrįsti ginklais, ko, kaip jūs visi žinote, aš daryti nelinkęs. Žus dar daugiau žmonių, neskaitant šimtų tūkstančių jau dabar prarastų gyvybių. Nepaisant visų mūsų geranoriškų pastangų ir nuostabiausių idėjų, kuriomis jūs su manimi pasidalijote, turime žiūrėti tiesai į akis, kad dar ilgai kovosime sunkias kovas. Tokiu metu priešininkai visuomet painiojasi po kojomis. Mūsų taikos palaikymo pajėgos negali vienu metu būti visur. Tai sukels badą, skurdą ir ligas. Antra vertus, tai turi ir teigiamų bruožų. Dėl neįsivaizduojamų atstatymo kaštų susidarė tokia padėtis, kad kuo mažiau žmonių mums reikės maitinti ir kelti jų pragyvenimo lygį, tuo greičiau ir ekonomiškiau tai galėsime padaryti. Gyventojų skaičiui mažėjant ir stabilizuojantis, bus labai svarbu užtikrinti, kad jis vėl taip greit nedidėtų. Atitinkamai leidžiant įstatymus dėl abortų, padedant savižudybėje ir sumažinus perdėm brangų finansavimą neįgaliems ir ligotiems, būtų galima kontroliuoti gyventojų skaičių.

Dabar Reifordui teliko melstis.

— Viešpatie, — kalbėjo jis tyliai, — trokštu labiau pasiruošti, kad galėčiau įvykdyti Tavo valią. Ar yra dar kažkas, ką turėčiau padaryti? Ar Tu nenaudosi manęs kokiam nors aktyviam pasipriešinimui ar teisme prieš šį piktadarį? Galiu pasitikėti tik Tavo ketinimais. Apsaugok mano artimuosius, kol mes visi išvysime Tave visoje šlovėje. Žinau, jog seniai atleidai man už tuos ilgus netikėjimo ir abejingumo metus, vis dar sunkiai slegiančius mano pečius. Dėkoju už tai, kad padėjai atrasti tiesą. Ačiū Tau už Briusą Barnsą. Ir dėkoju už tai, kad esi su mumis šioje lemiamoje kovoje.

Septyni

Bakas visada sugebėdavo gerai išsimiegoti, net ir tuomet, kai miegodavo trumpai. Numigęs dieną, naktį jis galėdavo tuziną ir daugiau valandų praleisti be miego. Net ir po vakarykštės dienos jam pakako septynių valandų miego, nes vos tik atsigulęs iškart „atsijungdavo“. Kameronas žinojo, kad Chlojė miegojo neramiai tik todėl, jog ryte pati tai pasakė, tačiau jos blaškymasis, vartymasis ir krūpčiojimai iš skausmo visiškai netrukdė jo miegui.

Kenui Ricui nutupdžius lėktuviuką Ystone, Pensilvanijos valstijoje, „kad nepasibaigtų degalai mums dar nespėjus nusileisti Tel Avive“, Bakas buvo visiškai žvalus. Jis ir aukštas, liesas, sudžiūvęs, bebaigiąs penktą dešimtį pilotas pratęsė kalbą nuo tos vietos, kur ji nutrūko paskutinį kartą, kai Bakas naudojosi jo nepriklausomos skraidinimo firmos paslaugomis. Ricas mėgo plepėti, puikiai mokėjo pasakoti įvairias istorijas, labai pasitikėjo savimi, viskuo domėjosi ir pats buvo įdomus pašnekovas. Jis taip karštai domėjosi Bako nuomone apie pradingimus, kaip karštai ir pats norėjo išdėstyti savąją.

— Tai kas naujo nutiko jaunam žurnalo korespondentui nuo tada, kai beveik prieš dvejus metus paskutinįsyk jį mačiau? — pradėjo Ricas.

Bakas jam papasakojo. Prisiminė Ricą esant tiesmuką ir atvirą žmogų, nes, jiems susitikus pirmą kartą, jis visai nesigėdydamas ir nesislėpdamas pradingimų priežastį priskyrė ateiviams iš kosmoso. Tuomet ši mintis Bakui pasirodė per daug pašėlusi tokiam vėtytam ir mėtytam pilotui, bet tada jis dar pats nebuvo priėjęs jokių rimtų išvadų. Visos teorijos atrodė vienodai patikimos. Ricas jam pasakojo apie daugybę keistų susitikimų ore, ir tai padėjo geriau suprasti, kodėl oreivis gali tikėti panašiais dalykais.