Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Kad aš žinosiu?

— Būtent taip jis pasakė, Kameronai. Kad tu žinosi. Manai, jis turėjo omenyje NK?

— Ne, ne! Chaimai, aš vis dar meldžiuosi, kad tik nesikreiptum į jį.

— Nesikreipiu, Kameronai, bet tai ne taip lengva! Kas gi kitas galėtų išgelbėti mano draugo gyvybę? Labai nerimauju, jog gali įvykti nepataisomas dalykas ir dėl to būsiu kaltas aš.

— Greitai pas jus atvyksiu. Galėtum man suorganizuoti automobilį?

— Galėsi pasinaudoti mūsų draugo automobiliu ir vairuotoju, bet ar galima juo pasitikėti?

— Manai, jis prikišo nagus prie tos nelaimės?

— Greičiau pagalvočiau, kad jis padėjo apsaugoti mūsų draugą.

— Tuomet jam taip pat gresia pavojus, — sunerimo Bakas.

— Oi, tikiuosi, kad ne, — susirūpino Rozencveigas. — Vis tiek oro uoste pats tave pasitiksiu. Tuomet rasime būdą, kaip tave nugabenti ten, kur turi nuvykti. Ar galiu pasirūpinti dėl viešbučio?

— Žinai, kur visada apsistodavau, — pasakė Bakas, — bet šįkart manau, jog geriausia apsigyventi kur nors kitur.

— Labai gerai, Kameronai. Yra puikus viešbutis netoli oro uosto, ir mane ten pažįsta.

Reifordas išsitiesė ir stovėdamas žiūrėjo CNN/PBT televizijos transliaciją iš Atlantos, retransliuojamą visam pasauliui. Kiekvienas reportažas aiškiai atspindėjo begalinę Karpatijaus įtaką naujienų redaktoriams. Viskas sukosi apie tai, kas rūpėjo Pasaulio Bendrijos valdovui. Slenkant bauginantiems karo vaizdams — kraujo praliejimas, suluošinimai ir mirtys, reportažai taip pat ryškiai piešė ūmius ir ryžtingus valdovo veiksmus malšinant sukilimą bei pasaulinę krizę. Vandens atsargos užterštos, daugelyje vietovių nebuvo elektros energijos, milijonai staiga liko be pastogės.

Šalia terminalo Reifordas pastebėjo sujudimą. Nedidelė mobili platforma su televizijos įranga pririedėjo prie „Kondoro 216“. Netrukus CNN/PBT pranešė apie artėjančią tiesioginę Nikolajaus Karpatijaus kalbos transliaciją iš nežinomos vietos. Reifordas krestelėjo galvą ir nuėjo prie kampe stovinčio stalo, kur surado vienos Artimųjų rytų oro linijų kompanijos raštinės reikmenis ir pradėjo kurpti laišką Erlo Halidėjaus žmonai.

Logika jam šnibždėjo, kad neturėtų jaustis atsakingas dėl Erlo likimo. Greičiausiai Halidėjus su Karpatijumi ir jo žmonėmis dirbo prie „Kondoro“ dar gerokai anksčiau, nei jis sužinojo. Tačiau ponia Halidėj greičiausiai pamanė, kad būtent Reifordas nukreipė savo seną draugą ir bosą tiesiog mirčiai į nasrus. O kapitonas net nežinojo, kaip Erlas buvo nužudytas. Galbūt pražuvo visi to skrydžio iš Glenvju keleiviai. Žinojo tik tiek, kad šis purvinas darbas jau atliktas ir Erlo Halidėjaus nebėra. Reifordui taip besėdint ir bandant parinkti tinkamus žodžius, kurie niekad nebus teisingi, jį užgulė didžiulis juodos depresijos debesis. Ilgėjosi žmonos, dukters, liūdėjo dėl pastoriaus ir dėl visų savo draugų, pažįstamų — naujų ir senų. Kodėl viskas taip pakrypo?

Reifordas žinojo, jog nebuvo atsakingas už tai, ką Nikolajus Karpatijus paruošė savo priešams. Siaubingas tamsybių siautėjimas, kurį vykdo tas pabaisa, nesiliaus, jei Reifordas išeis iš darbo. Šimtai pilotų galėtų valdyti šį lėktuvą. Jis pats to išmoko per pusantros valandos. Jam nereikėjo darbo, jis to nenorėjo ir net neprašė. Nujautė, kad pats Dievas jį čia pastatė. Kam? Ar ta, Erlo Halidėjaus įrengta, slapto pasiklausymo sistema buvo dovana tiesiai nuo Dievo, leidžianti jam apsaugoti kelis žmones nuo Karpatijaus įniršio?

Jau tikėjo, kad tai išgelbėjo jo dukterį ir žentą nuo užtikrintos mirties per Čikagos bombardavimą, ir dabar, bežiūrint reportažus iš Amerikos vakarinės pakrantės, jam labai norėjosi, kad būtų galėjęs kaip nors perspėti San Francisko ir Los Andželo žmones nuo artėjančio likimo. Reifordo širdyje virė kova, kuriai ištverti trūko jėgų.

Baigęs trumpą užuojautos raštelį ir pareiškęs savo apgailestavimą poniai Halidėj, jausdamas gerklėje kylantį gumulą, Reifordąs užsikniaubė ant stalo, bet nepajėgė išspausti nė ašaros. Žinojo, kad verks dvidešimt keturias valandas per parą nuo dabar iki pat Suspaudimų laiko pabaigos, kuomet, pasak pastoriaus, dar kartą sugrįš Kristus. Šį Viešpaties atėjimą Briusas vadino „Šlovinguoju atėjimu“. Kaip Reifordas ilgėjosi tos dienos! Ar jis ir jo artimieji to sulauks, ar taps šio Negandų laikotarpio kankiniais kaip kad Briusas? Tokiais momentais Reifordas geidė staigios beskausmės mirties, kuri jį nuvestų tiesiai į dangų pas Kristų. Suprato, kad tai savanaudiška. Išties jis nenorėjo palikti tų, kuriuos mylėjo ir kurių buvo mylimas, bet ištverti dar daugiau nei penkerius tokio gyvenimo metus atrodė tiesiog neįmanoma.

Ir štai dabar prasidėjo trumpas Pasaulio Bendrijos valdovo Nikolajaus Karpatijaus kreipimasis į pasaulį. Reifordas žinojo, kad sėdi per du šimtus žingsnių nuo šio žmogaus, bet vis tiek žiūrėjo į tai per televizorių, kaip kad darė milijonai kitų žemės gyventojų.

Jau beveik atėjo metas Bakui vykti į Palvuokio oro uostą. Verną Zy grįžo į „GC Weekly“ raštinę su nauju automobiliu, kurį buvo žadėjęs nupirkti Bakas iš „Naujojoje viltyje“ po Paėmimo likusių mašinų. Bažnyčios raštinėje Loreta atsakinėjo į nesiliaujančius skambučius dėl sekmadieninio minėjimo. Pasiramsčiuodama lazdele aplinkui šlubčiojo Chlojė. Jai reikėjo ramentų, bet dėl patempto riešo nebūtų galėjusi jais naudotis. Sužeista ranka kabėjo per petį permestame dirže. Todėl nuvežti Baką į oro uostą teko Amandai.

— Norėčiau važiuoti drauge, — pasakė Chlojė.

— Brangioji, ar tu tikra, kad jau pajėgi? — paklausė Bakas.

Chlojės balsas pradėjo drebėti.

— Bakai, man koktu tai sakyti, bet šiandien ir šiame amžiuje mes niekad nebūsime tikri, ar dar kada nors pasimatysime.

— Dabar tu mažiukė verksniukė, ar ne? — bandydamas sušvelninti situaciją ištarė Bakas.

— Bakai! — subarė jį Amanda. — Turėtum suprasti jos jausmus. Aš savo vyrą turėjau pabučiuoti Antikristo akivaizdoje. Gal manai, kad tai suteikia garantiją dar kada nors jį pamatyti?

Bakas buvo tinkamai nubaustas.

— Keliaujam, — trumpai tarė jis. Nusviedęs savo krepšį į galą ir iššokęs iš „Reindž roverio“, padėjo Chlojei įsiropšti į automobilį. Amanda atsisėdo ant galinės sėdynės — vėliau ji parveš Chloję namo. Bakas buvo nustebintas, kad mašinoje įmontuotas televizorius atlaikė avariją. Iš savo vietos jis negalėjo matyti, o tik klausytis, tuo tarpu Chlojė ir Amanda — galėjo. Nikolajus Karpatijus pradėjo kalbėti kaip įpratęs — labai nuolankiai:

— Mano broliai ir seserys, nesuklyskite — priešakyje laukia dar daug tamsių dienų. Atstatomajam darbui pradėti prireiks didžiulių išteklių. Bet dėl septynių regionų dosnumo, taip pat palaikomi kitų trijų lojalių Pasaulio Bendrijai teritorijų piliečių, mes sukaupsime didžiausią pagalbos fondą, koks tik yra buvęs per visą žmonijos istoriją. Iš Naujojo Babilono ir Pasaulio Bendrijos būstinės, man pačiam prižiūrint, šios lėšos bus paskirstytos reikmių spaudžiamoms tautoms. Chaosas — nelemčiausio ir neišmintingiausio sukilimo pasekmė, sudaro palankią terpę oportunistams ir plėšikams trukdyti vietinių žmonių pastangoms atstatyti gyvenimą į normalias vėžes ir pasirūpinti likusiais be pastogės. Pasaulio Bendrija bandys šelpti nukentėjusius greitai ir dosniai. Tai padės daugeliui mums lojalių žmonių kuo greičiau sugrįžti prie klestinčio gyvenimo lygio. Toliau priešinkitės maištininkams ir pesimistams. Ir toliau palaikykite Pasaulio Bendriją. Atminkite, jog nors ir nesiekiau šios tarnybos, priimu ją rimtai ir ryžtingai pašvęsdamas savo gyvenimą žmonijos brolybės tarnavimui. Vertinu tai, kad vienas kitą palaikote, ginate ir traukiate mus visus iš šios klampynės į naują lygį, kurio be tarpusavio pagalbos nė vienas iš mūsų negalėtų pasiekti.