Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Norėtumėt, kad aš tai padaryčiau? — paklausė Fortūnatas.

— Pats jai pasakysiu, jei tai turėjai omeny, — atsakė Karpatijus. — Norėčiau, kad surastum naują sekretorę.

Reifordas stengėsi išlikti šaltakraujiškas. Žūtbūt nenorėjo išsiduoti Makalamui. Niekas niekada neturi sužinoti, kad jis galėjo girdėti šiuos pokalbius. Bet dabar jo ausims buvo prieinami dalykai, kokių niekuomet nenorėjo išgirsti. Gal panaši informacija ir teikė kažkokio pranašumo „Negandų pajėgoms“, kada nors gal ja ir pasinaudos. Tačiau atrodė, jog gyvenimas prarado bet kokią vertę — per keletą valandų Reifordas prarado naują pažįstamą Hernandesą bei brangų seną bičiulį ir mokytoją Erlą Halidėjų. Erlui jis pažadėjo nelaimės atveju susisiekti su jo žmona. Nesitikėjo, kad viskas pakryps būtent taip.

Reifordas išjungė vidinį ryšį. Spragtelėjo perjungėją, kuris leido jam per ausines kalbėtis su pirmuoju padėjėju.

— Manau, kad pailsėsiu savo kajutėje, — pasakė jis.

Makalamas linktelėjo, ir Reifordas nuėjo į savo kambarį, kuris buvo dar prabangesnis nei panašios patalpos dabar jau sunaikintame „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuve. Kapitonas nusiavė batus ir išsitiesė aukštielninkas. Galvojo apie Erlą, apie Amandą ir apie Chloję su Baku. Jaudinosi dėl jų. Viskas prasidėjo netekus Briuso. Reifordas pasisuko ant šono ir rankomis užsidengęs veidą ėmė verkti. Kiek dar artimųjų jis gali prarasti vien tik per šią dieną?

„Reindž roveris“ buvo įstrigęs tarp didelio medžio kamieno — žemesnių jo šakų ir betoninio tilto karkaso.

— Brangioji, išjunk šviesas! — sušuko Bakas. — Dabar pasistenkime neatkreipti į save dėmesio.

Automobilio ratai buvo beveik visiškai prisispaudę prie sienos. Bakas stebėjosi, kaip medis pajėgia išlaikyti tokį svorį. Jam reikėjo įsilipti į medį, kad galėtų pažvelgti per šoninį vairuotojo langą.

— Ar pasiektum užvesti? — paklausė jis.

— Taip, turėjau išjungti variklį, nes ratai trynėsi į sieną.

— Tiesiog perpus pasuk raktelį ir nuleisk stiklą, kad galėčiau tau padėti.

Atrodė, jog Chlojė kabo ant saugos diržo.

— Nesu tikra, kad galėsiu pasiekti stiklo nuleidimo mygtuką toje pusėje.

— Ar gali atsisegti diržą nesusižeisdama?

— Pamėginsiu, Bakai, bet sužeista tikriausiai esu visur. Jau nebežinau, kas sulūžę, o kas sveika.

— Pasistenk kaip nors susivaldyti ir išsilaisvink nuo to daikčiuko. Tuomet galėsi atsistoti ant šoninio durelių lango keleivio pusėje ir nuleisti vairuotojo pusės stiklą.

Bet Chlojė buvo taip beviltiškai įsipainiojusi į saugos diržą, kad tepajėgė atsigręžti ir pusiau pasukti užvedimo raktelį. Dešine ranka vargais negalais prisitraukė ir pasiekė lango valdymo mygtuką. Nuleidus stiklą, Bakas ištiesė abi rankas ir stengėsi jai padėti.

— Aš taip dėl tavęs jaudinausi, — šnabždėjo jis.

— Aš ir pati dėl savęs jaudinausi, — atsakė Chlojė. — Manau, labiausiai nukentėjo kairioji mano pusė. Taip pat įtariu, kad sulaužyta kulkšnis, patemptas riešas ir jaučiu skausmą kairiajame kelyje bei petyje.

— Pagal visus požymius taip ir atrodo, — patvirtino Bakas. — Ar tau labai skaudėtų, jei šiek tiek tave prilaikyčiau, o tu sveikąja koja atsistotum ant šoninių durelių keleivio pusėje?

Bakas atsigulė skersai ant pavojingai kybančio džipo šono. Pasilenkęs pro lango angą, paėmė Chloję už dešinės rankos, o kita ranka — per juosmenį už kelnių diržo nugaros pusėje. Jai atsisegus saugos diržą, pabandė traukti į viršų. Chlojė buvo žemaūgė mergina, bet, neturėdamas pamato po kojomis ar būdo pačiam geriau įsitvirtinti, Bakas tegalėjo laikyti, kad ji nenukristų. Pakėlusi kojas nuo automobilio grindų, Chlojė atsargiai atsistojo. Jos kojos dabar stovėjo ant keleivio durelių, o galva siekė vairą.

— Ar kraujas tau niekur nebėga?

— Nemanau.

— Tikiuosi, kad nėra ir vidinio kraujavimo.

— Bakai, manau, jei kraujuočiau viduje, tai su tavim jau nekalbėčiau.

— Vadinasi, rimtų pažeidimų neturi ir dabar svarbiausia tave iš ten ištraukti.

— Bakai, aš išties noriu kuo greičiau iš čia ištrūkti. Ar kaip nors galėtame atidaryti tas duris, o tada su tavo pagalba gal pavyktų išlipti?

— Klausyk, ar taip tas vedybinis gyvenimas turi atrodyti? Perku tau prabangius automobilius, o tu jau pirmą dieną juos sudaužai?

— Na, man visai nejuokinga...

— Atleisk, norėjau tik praskaidrinti nuotaiką.

Bakas liepė Chlojei sveika koja tvirtai atsiremti, sveikąja ranka pastumti dureles, o pats jas tuo pat metu patraukė. Durelių apačia brūkštelėjo į betoną, ir Kameronas suvokė, kad automobilis ganą menkai nukentėjo, kiek pavyko įžiūrėti blausioje šviesoje.

— Priekinio skydelio dėklėje turi būti žibintuvėlis, — pasakė jis.

Chlojė jį jam padavė. Tuomet Bakas iš visų pusių apžiūrėjo automobilį. Padangos buvo vis dar geros. Priekinis apsauginis rėmas šiek tiek nukentėjo, bet nieko rimto. Išjungęs žibintuvėlį, įsidėjo jį į kišenę. Bako padedama, labai dejuodama ir verkšlendama, Chlojė išlipo iš automobilio.

Jiems abiem atsisėdus ant šonu kybančio automobilio, Bakas pajuto, kaip mašina šiek tiek sujudėjo.

— Turim tave nuo čia nukelti, — susirūpino jis.

— Duokš man tą žibintuvėlį, — pasakė Chlojė. — Nesunkiai būtų galima palypėti porą pėdų iki karkaso viršaus, — pasišvietusi aukštyn, konstatavo ji.

— Tu teisi, — pritarė Bakas. — Ar pajėgsi?

— Manau, kad galiu, — atsakė Chlojė. — Mano mažas varikliukas dar kruta.

— Oho, esi tikra šaunuolė!

Chlojė vylėsi, jog sveikąja ranka galės pasiekti sienos viršų. Todėl paprašė Bako ją pakylėti, kad visu svoriu galėtų persikelti ant betoninio monolito viršaus. Jai paskutinį kartą atsispyrus sveikąja koja, „Reindž roveris“ pasislinko tiek, kad išsivaduotų iš susipynusių šakų. Medis ir automobilis sudrebėjo, ir šis pradėjo judėti.

— Bakai, dink iš ten! Tave sutrins!

Kameronas buvo išsiskėtriojęs ant viršutinės džipo pusės. Dabar automobilis pasislinko sienos link, padangos trynėsi į betoną, palikdamos jame ryškius juodus rėžius. Kuo daugiau bandė judėti Bakas, tuo greičiau slinko automobilis. Buvo aišku: jei nori išgyventi, reikia trauktis nuo grėsmingai artėjančios sienos. Priartėjus stogo bagažinei, Bakas ją sugriebė, prisitraukė ir užsiropštė ant mašinos viršaus. Šakos visiškai išsprūdo iš po automobilio ir trenkė Kameronui per galvą, nuslysdamos ausimi. Džipas judėjo vis greičiau. Bakui tai tiko — jis nebus nusviestas kažkur į šalį. Pirmiausia pajudėjo automobilis, po to — medis, ir atrodė, kad abu vėl prisitaikė prie naujos savo padėties. Bakas manė, kad daugiau nebelaikomas šakų „Reindž roveris“ iki žemės turėtų kristi dar apie tris pėdas. Vylėsi, jog mašina sklandžiai nusileis. Taip neįvyko.

Sunkaus automobilio kairės pusės padangoms įsirėžus į betoną, o keletui stipriai palenktų šakų stumiant jį iš dešinės pusės, mašina pradėjo slysti į dešinę. Bakas užsidengė galvą rankomis, kad, atsitiesus medžio šakoms, galėtų išsisukti nuo smūgio. O tuo tarpu medžio spaudžiamas „Reindž roveris“ beveik tėškėsi į sieną. Išsilaisvinęs nuo šakų spaudimo, džipas trenkėsi į žemę dešinės pusės padangomis ir vos neapvirto. Jei automobilis būtų ritęsis kiton pusėn, Baką sumaigytų. Bet vos tik ratai trenkėsi į žemę, viskas šoktelėjo, susvyravo ir kairė mašinos pusė dabar nusileido taip pat. Dėl inercijos automobilis kairiuoju šonu trenkėsi į betoną, ir galiausiai viskas nurimo. Nuo betoninės sienos džipą dabar skyrė mažiau nei colis, bet svarbiausia — tas daiktas jau stovėjo ant tvirtos žemės. Virš jo kybojo aplaužytos šakos. Paėmęs žibintuvėlį, Bakas apšvietė apgadintą mašiną. Išskyrus priekinio rėmo įlinkimą ir nubrozdintus šonus — vieną nuo betoninės sienos, o kitą nuo šakų, automobilis atrodė dar tinkamas naudoti.