Джерри Дженкинс - Nikolajus

To padrąsintas, Bakas nedvejodamas ir be jokių išlygų papasakojo, kas jam per tą laiką nutiko. Neatrodė, jog tai būtų Ricą suerzinę ar neigiamai paveikę. Jis tyliai klausėsi ir, Bakui baigus, paprasčiausiai linktelėjo.

— Na, — pratarė Bakas, — ar dabar tau atrodau taip pat keistai kaip tu man, dėstydamas ateivių iš kosmoso teoriją?

— Visai ne, — atsakė Ricas. — Tikriausiai nustebtum, kiek nuo tada sutikau žmonių, galvojančių taip kaip tu. Nežinau, ką visa tai reiškia, bet pradedu tikėti, kad tavo nuomonei pritartų žymiai daugiau žmonių nei manajai.

— Štai ką tau pasakysiu, — tarė Bakas, — jei aš teisus, mano tikėjimas neapsaugo manęs nuo artėjančių bėdų. Visi turėsime pereiti tikrą pragarą. Bet netikintiems Kristumi bus daug blogiau, nei jie įsivaizduoja.

— Negaliu įsivaizduoti didesnės bėdos nei ta, į kurią dabar yra pakliuvęs pasaulis.

— Žinau, ką turi omenyje, — pasakė Kameronas. — Gal turėčiau atsiprašinėti pagalvojęs, ar ne per griežtai ir skaudžiai pasakysiu, bet raginu, kad giliau panagrinėtum šių dienų pasaulio įvykius, įvertindamas mano pasakotą istoriją. Tik nemanyk, jog tam turi begales laiko.

— Visa tai tos tikėjimo sistemos dalis, ar ne? — pasitikslino Ricas. — Jei tavo pasakojimas — teisybė, vadinasi, pabaiga jau ne taip toli. Tik keleri metai.

— Būtent.

— Vadinasi, jei bičiulis viską išsiaiškintų, jau geriau jam su tuo susitaikyti.

— Ir pats nebūčiau geriau pasakęs, — sutiko Bakas.

Ystone papildžius degalų atsargas ir pakilus virš Atlanto, Ricas ištisas valandas uždavinėjo „o kas, jeigu“ tipo klausimus. Bakas nuolat turėdavo jam priminti, kad jis ne studentas ir ne žinovas. Bet netgi pats buvo nustebęs, kaip gerai prisimena tai, ko mokė Briusas.

— Praradus tokį draugą, tikriausiai būna taip skaudu, tarsi prarastum viską, — konstatavo Ricas.

— Net negali įsivaizduoti.

Pagaliau jiems pasiekus Naująjį Babiloną, Leonas Fortūnatas pamokė kiekvieną, esantį lėktuve, kada reikia išlipti ir kur atsistoti fotografavimui.

— Pone Fortūnatai, — kreipėsi Reifordas, rūpestingai bent jau kitų akyse atsižvelgdamas į Leono pageidavimą, — Makalamui ir man tikriausiai visai nereikia pakliūti į nuotrauką, ar ne?

— Ne, jei norite užsitraukti valdovo nemalonę, — atsakė Fortūnatas. — Prašau, tiesiog darykite tai, kas jums sakoma.

Lėktuvas saugiai nusileido Naujajame Babilone. Po kelių minučių turėjo atsiverti durys ir vidun pliūptelėti Karpatijaus žinioje esantys spaudos atstovai.

Reifordas sėdėjo kabinoje, vis dar klausydamas pokalbio per slaptą vidinį ryšį.

— Nepamirškite, — kalbėjo Karpatijus, — jokių šypsenų. Tai gedulinga ir liūdna diena. Todėl prašau parinkti tinkamas veido išraiškas.

Reifordas nustebo, kodėl tokią dieną kaip ši kažkam dar reikėjo priminti, kad nesišypsotų.

Dabar pasigirdo Fortūnato balsas:

— Valdove, greičiausiai čia jūsų laukia siurprizas.

— Žinai, kad nemėgstu siurprizų, — atsiliepė Karpatijus.

— Atrodo, minioje laukia jūsų sužadėtinė.

— Tai visiškai nepriimtina.

— Norėtumėt, kad mes ją iš ten patrauktume?

— Ne, nežinau, kaip ji sureaguos. Šiuo atveju mums nereikėtų jokių scenų. Tiesiog viliuosi, jog ji žinos, kaip elgtis. Nors tai ne pati stipriausia jos vieta.

Reifordas pagalvojo, jog Fortūnatui užteko taktiškumo, kad daugiau nieko šiuo klausimu nepasakytų.

Pasigirdo barbenimas į kabinos duris.

— Pilote ir pirmasis padėjėjau, — pašaukė Fortūnatas. — Išeikit!

Reifordas užsisagstę puošnų uniforminį švarką ir eidamas iš kabinos užsidėjo kepurę. Jiedu su Makalamu risčia nubėgo laiptais. Prisigretinę prie V raide išsirikiavusių žmonių, užėmė šios rikiuotės pirmąsias vietas dešiniajame sparne. Visi stovėjo abipus valdovo, turėjusio išlipti paskiausiai.

Po jų ėjo skrydžio metu patarnaujantis personalas, atrodantis šiek tiek nerangiai ir nervingai. Jiems užteko proto, kad nepradėtų kikenti, tad paprasčiausiai nuleidę galvas slinko tiesiai į savo vietas. Fortūnatas ir dar du Karpatijaus adjutantai leidosi laiptais septynių ambasadorių priešaky. Reifordas atsisuko pažiūrėti į laiptų viršuje pasirodžiusį Karpatijų.

Tokiose situacijose, pagalvojo kapitonas, valdovas atrodė aukštesnis nei buvo iš tiesų. Rodės, kad jis ką tik nusiskuto ir išsiplovė galvą, nors Reifordas žinojo, jog tam nebuvo laiko. Švarkas, marškiniai ir kaklaraištis atrodė puikiai, o visos aprangos detalės — nepaprastai elegantiškos. Akimirką sustingo, dešinę ranką laikydamas švarko kišenėje, o kaire — ploną puikiai išdirbtos odos portfelį. „Visuomet atrodo stropiai, visos užduotys po ranka“, — pamanė kapitonas.

Reifordas buvo pritrenktas Karpatijaus sugebėjimo atsistoti tinkama poza ir nutaisyti reikalingą veido išraišką. Jis atrodė susirūpinęs, liūdintis, bet vis dėlto kažkaip išlaikantis pasitikėjimą savimi. Aplinkui šaudant blykstėms ir dūzgiant kameroms, jis ryžtingai nusileido laiptais ir prisiartino prie mikrofonų jūros. Ant kiekvienos kompanijos mikrofono, tarp jų skiriamųjų ženklų, puikavosi raidės „PBT“.

Vienintelis asmuo, kurio jis negalėjo visiškai sukontroliuoti, nusprendė būtent šiuo momentu susprogdinti Karpatijaus padorumo burbulą. Hetė Diuram prasiveržė pro minią ir bėgte pasileido tiesiai į jį. Asmens sargybiniai jau buvo bepastoją jai kelią, bet greitai susiorientavę ir supratę, kas ji tokia, leido praeiti. Hetė padarė viską, pagalvojo Reifordas, gal tik nežviegė iš malonumo. Karpatijus žiūrėjo sutrikęs ir pirmą kartą, kiek kapitonas galėjo atsiminti, jautėsi nepatogiai. Atrodė taip, tarsi spręstų, kas šioje situacijoje blogiau: patraukti ją į šalį ar pakviesti prie savęs.

Pasirinko pastarąjį variantą, bet buvo matyti, jog taip elgėsi tik todėl, kad nerado kitos išeities. Ji pasviro norėdama jį pabučiuoti, o Karpatijus palinko ir tik brūkštelėjo lūpomis jai per žandą. Merginai pasisukus bučiniui praviromis lūpomis, jis prisitraukė jos ausį prie burnos ir kažką rūsčiai sušnibždėjo. Hetė atrodė sugniuždyta. Vos neverkdama ji pradėjo trauktis atatupsta, bet Karpatijus griebė ją už riešo ir laikė šalia savęs prie mikrofonų.

— Taip puiku sugrįžti ten, kur man skirta, — pasakė jis. — Tiesiog nuostabu vėl atsidurti greta mylimųjų. Mano sužadėtinė, kaip ir aš, šių, vos prieš kelias valandas įvykusių nelaimių akivaizdoje, apimta liūdesio. Laikas, kuriuo mes gyvename, yra sunkus, bet vis dėlto mūsų horizontai dar niekad nebuvo tokie platūs, ateitis — šviesi, o iššūkiai tokie didingi. Šios tragedijos ir naikinimo, kuriuos visi patyrėme, fone mano pareiškimas gali pasirodyti nelabai tinkamas, bet mums visiems lemta klestėti, jei apsispręsime laikytis išvien. Mes išstosime prieš bet kokį taikos priešą ir apkabinsime kiekvieną Pasaulio Bendrijos draugą.

Minia drauge su spaudos atstovais pradėjo ploti, suteikdama šiam momentui deramą iškilmingumą. Nuo tokio vaizdo Reifordui suko vidurius, jis karštai troško kuo greičiau atsidurti namuose ir tiesiog desperatiškai kliedėjo noru paskambinti žmonai, kai tik įsitikins, jog Amerikoje jau diena.

— Dėl manęs nesijaudink, brangus vaike, — pasakė Kenas Ricas Bakui, kai šis padėjo jam išlipti iš lėktuvo. — Įvarysiu šį mažylį į angarą ir pasiieškosiu, kur kelioms dienoms galėčiau ištrūkti. Visada norėjau susipažinti su šia šalimi. Ir kaip gerai būti toje vietoje, kur nepraūžė visa niokojanti karo banga. Žinai, kaip su manim susisiekti. Kai jau būsi pasiruošęs grįžti atgal, tiesiog palik man žinutę šiame oro uoste. Aš dažnai tikrinsiu.