Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Tiesiog nujautėme, kad viskas čia yra prieš tave, — atsakė jis.

— Nemaniau davusi jums akstiną suprasti, jog esate teisūs. Juk visuomet, kai matydavau tave ar Baką su Nikolajumi, stengdavausi padaryti jums gerą įspūdį.

— Taip ir buvo — akstino nedavei.

— Reifordai, greičiausiai nustebsi sužinojęs, jog aš niekad nesitikėjau pastoti dar būdama neištekėjusi.

— O kodėl tai turėjo mane nustebinti?

— Todėl, kad negaliu savo moralės normų pavadinti nesugadintomis. Turiu omeny, juk su tavim vos neužmezgiau romano. Noriu tik pasakyti, kad nebuvau taip išauklėta, todėl ir neketinau turėti vaiko neištekėjusi.

— O dabar?

— Ir dabar, Reifordai. — Hetės balsas suplonėjo. Galėjai jausti jos nuovargį, bet dabar balse atsirado dar ir pralaimėjimo, baisaus nusivylimo gaidelės. — Neketinu šiuo nėštumu priversti Nikolajų Karpatijų mane vesti. Vis tiek jis neves. Jo niekas negali priversti ką nors padaryti. Jei bandysiu spausti, greičiausiai jis man lieps pasidaryti abortą.

— O ne, tik ne tai! — šūktelėjo Reifordas. — Juk tu niekuomet taip nepasielgtum, ar ne?

— Kodėl nepasielgčiau? Kasdien apie tai galvoju.

Reifordas susigūžė ir delnu pasitrynė kaktą. Kodėl vylėsi, jog Hetė gyvens kaip tikinčioji, kai tuo tarpu ji tokia nebuvo? Kvaila manyti, kad šiais klausimais ji turėtų jam pritarti.

— Hete, ar gali man padaryti didelę paslaugą?

— Galbūt.

— Ar gali viską gerai apgalvoti, prieš imdamasi kokių nors veiksmų? Pasitark su savo šeima, su draugais.

— Reifordai, vargu ar aš dar turiu kokių nors draugų.

— Chlojė, Bakas ir aš tave vis dar laikome savo drauge. Manau, kad ir Amanda susidraugaus su tavim, kai jūs artimiau susipažinsite.

Hetė prunkštelėjo.

— Jaučiu, kuo daugiau Amanda mane pažins, tuo mažiau aš jai patiksiu.

— Tai tik rodo, kad jos nepažįsti, — atsakė Reifordas. — Ji tokio tipo žmogus, kuris myli ir taip — patinki jam ar ne, jei supranti, ką turiu omeny.

Hetės antakiai sujudėjo.

— Įdomiai ją apibūdinai, — pratarė ji. — Manau, kad būtent taip kartais jaučiasi tėvai žiūrėdami į savo vaikus. Kai buvau maištinga paauglė, būtent tuos žodžius man pasakė tėvas. Jis tarė: „Hete, kaip gerai, kad aš tave taip stipriai myliu, nes dabar tu man visiškai nepatinki.“ Reifordai, tai iškart mane tarytum pakylėjo. Supranti, ką turiu omenyje?

— Žinoma, — patikino jis. — Tau išties reikia artimiau susipažinti su Amanda. Ji tau būtų tarsi dar viena mama.

— Ir vienos užtektinai, — atsakė Hetė. — Nepamiršk, būtent mama davė man tą beprotišką vardą. Juk panašius turėdavo žmonės, gimę prieš penkiasdešimt metų.

Reifordas nusišypsojo. Jis visuomet tuo stebėdavosi.

— Beje, minėjai, kad Nikolajus neturi nieko prieš tavo kelionę į Valstijas?

— Taip, bet tai buvo dar karui neprasidėjus.

— Hete, keli oro uostai vis dar priima atskrendančius lėktuvus. Ir, kiek man yra žinoma, nė ant vieno didelio miesto nebuvo numesta branduolinė galvutė. Vienintelė vieta, kur aptikta radiacija, yra Londonas. Manyčiau, kad ten geriausia būtų nesirodyti maždaug metus. Bet netgi Kairui sugriauti nebuvo naudojamas branduolinis ginklas.

— Tai manai, kad greit jis vis vien mane išleis į Valstijas?

— Nežinau, bet sekmadienį aš pats stengsiuosi ten sugrįžti — pažiūrėti, kaip sekasi Amandai ir dalyvauti pagerbiant vieno velionio atminimą.

— Reifordai, kaip ketini ten patekti?

— Skrisiu komerciniu reisu. Manau, kad sukinėjimasis aplinkui su „Kondoru 216“, netgi ir skraidinant tuziną ar šiek tiek daugiau valdžios vyrų, yra per didelis išlaidavimas. Šiaip ar taip, valdovas...

— Ak, prašau, Reifordai, nevadink jo šitaip.

— Ir tau skamba taip pat juokingai kaip ir man?

— Visuomet. Tokį nepakartojamą ir įtakingą žmogų tas kvailas titulas paverčia juokdariu.

— Ką gi, aš taip gerai jo nepažįstu, kad galėčiau vadinti Nikolajum, o pavardę sunku ištarti.

— Ar dauguma jūsų tipo bažnyčių nelaiko jo Antikristu?

Reifordas krūptelėjo. Niekuomet negalėjo pagalvoti, kad Hetė ištars panašius žodžius. Ar ji kalbėjo rimtai? Nusprendė, jog dar per anksti taip atvirai kalbėtis.

— Antikristu?

— Skaityti aš moku, — atsakė ji. — Man patinka Bako straipsniai. Skaičiau jo rašytus „Weekly“ žurnale. Jam pateikus įvairiausias teorijas bei žmonių nuomones, paaiškėjo, kad yra nemaža dalis tikinčių, jog Nikolajus yra Antikristas.

— Girdėjau apie tai, — trumpai tarė Reifordas.

— Taigi gali jį vadinti Antikristu, arba A. K., kad būtų trumpiau, — pasakė ji.

— Tai nejuokinga, — supyko jis.

— Žinau, — pripažino Hetė. — Atleisk. Kad ir kaip ten bebūtų, nesigilinu į tuos reikalus apie kosminį karą tarp gėrio ir blogio. Nežinau, jei tas asmuo tikrai būtų Antikristas, ar jis žiūrėtų man į veidą.

„Greičiausiai per paskutinius kelerius metus jis žiūrėjo tau į veidą daugiau nei kam nors kitam“, — pagalvojo Reifordas.

— Gerai, Hete, manau, kad turėtum paklausti didžiojo Pasaulio Bendrijos valdovo — kadangi neturime geresnio pavadinimo — Nikolajaus Karpatijaus, ar jis vis dar leidžia tau išvykti į trumpą kelionę namo. Aš skrisiu rytiniu šeštadienio reisu, kuris nesustodamas atvyks į Milvuokį maždaug tą pačią dieną apie pietus Čikagos laiku. Kiek žinau, vienos moters iš mūsų bažnyčios dideliame name yra vietos. Tu galėtum pasilikti su mumis.

— Negaliu taip pasielgti, Reifordai. Mano mama gyvena Denveryje. Kiek man yra žinoma, karo jie ten dar nepajuto, ar ne?

— Atrodo, ne. Esu tikras, kad galėtume pergabenti tave į Denverį.

Reifordas nusivylė. Tokia puiki galimybė padaryti Hetei įtaką, bet nepavyks jos nugabenti į Čikagą.

— Neketinu klausti Nikolajaus, — pasakė ji.

— Nenori važiuoti?

— Ak, važiuoti tai aš noriu. Ir važiuosiu. Tik paliksiu jam žinutę, kad išvykau. Būtent taip jis paskutinį kartą man ir pasakė. Kalbėjo, jog esu suaugusi ir tokius sprendimus galiu daryti pati. Galbūt pasimatysime reiso į Milvuokį metu. Tiesa, kol dar nepersigalvojau, šeštadienio rytą mano vairuotojas galėtų nuvežti tave į oro uostą. Kaip manai, ar Amanda neturės nieko prieš, jei mes sėdėsime kartu?

— Tikiuosi, nebūsi juokinga, — atsakė Reifordas, — nes jei iš tiesų nori pasikalbėti, apie tai aš jai pranešiu iš anksto.

— Vaje! Nepamenu, kad pirmoji žmona tavo atžvilgiu būtų turėjusi tokį stiprų nuosavybės jausmą.

— Būtų turėjusi, jei žinotų, kokios rūšies vyras buvau.

— Arba kokios rūšies moteris buvau aš.

— Na, galbūt...

— Geriau tau susisiekti su savo žmona, Reifordai. Jei teks sėdėti vienai, suprasiu. Ką gali žinoti? Gal galėsim sėdėti vienas iš vienos praėjimo pusės, o kitas iš kitos.

Reifordas tolerantiškai nusišypsojo. Vylėsi, kad bent jau taip ir bus.

Dešimt

Bakas pakluso stipriam vidiniam paraginimui pasiimti savo lagaminą tą naktį išvykdamas iš „Karaliaus Dovydo“ viešbučio. Jame buvo mažas diktofonas, nešiojamasis kompiuteris (kurį greit turėjo pakeisti „super“ kompiuteris), fotoaparatas, puikusis mobilus telefonas, tualeto reikmenys ir pora komplektų drabužių.

Jis paliko raktą ant stalo ir, įsėdęs į taksi, liepė važiuoti prie Raudų sienos, dar pasitikslinęs, ar vairuotojas kalba angliškai. Šis pakėlė ranką į viršų, pirštais parodė, kad šiek tiek supranta, ir lyg atsiprašančiai nusišypsojo.

— Ar toli iki Galilėjos? — paklausė Bakas.