Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas su palengvėjimu atsiduso ir nusišypsojo.

— Michaelį, jūs esate mano brolis Kristuje. Visos pranašystės apie Mesiją išsipildė Jėzuje Kristuje. Aš galiu pasakyti šešias, kurios turi kažką bendro tik su jūsų kultūra. Jis yra Abraomo palikuonis, Izaoko palikuonis, Jokūbo palikuonis, Judo giminės, Dovydo sosto paveldėtojas ir gimęs Betliejuje.

Ginklas garsiai terkštelėjo, kai Michaelis padėjo jį ant valties dugno ir apkabino Baką. Tarsi didžiulis lokys jis suspaudė Kameroną ir pro ašaras nusikvatojo.

— Ir kas jums pasakė, kur galite rasti Tsioną?

— Moišė ir Elis.

— Jie yra mano mokytojai, — tarė Michaelis. — Esu vienas iš tų, kurie įtikėjo jiems pamokslaujant ir dar Tsiono dėka.

— Ar užmušėte tuos, kurie ieškojo daktaro Ben Judo?

— Nelaikiau tai žmogžudyste. Jų kūnai iškils į paviršių ir pasiekę Negyvąją Jūrą bus palaidoti druskoje. Geriau jų kūnai nei jo.

— Tai ar jūs esate evangelistas?

— Pasak daktaro Ben Judo, toks pats kaip apaštalas Paulius. Jis sako, kad pasaulyje mūsų yra 144 000, visi su tuo pačiu pašaukimu kaip Moišė ir Elis: skelbti Kristų amžinuoju Tėvo Sūnumi.

— Ar gali patikėti, kad esi atsakymas į mano maldą? — paklausė Bakas.

— Manęs tai visai nestebina, — atsakė Michaelis, — tu taip pat esi atsakymas.

Baką tai išmušė iš vėžių. Jis apsidžiaugė, kad Michaeliui reikėjo eiti į laivugalį ir pasirūpinti laivu. Tada nusigręžė ir pravirko. Dievas buvo toks geras. Michaelis trumpam leido jam pamąstyti, tačiau greitai prabilo:

— Žinai, mes nekeliausime iki Tiberijaus ežero.

— Nekeliausime? — paklausė Bakas, žengdamas link Michaelio.

— Elgsimės taip, lyg tikrai keliautume link Galilėjos, — tarė Michaelis. — Maždaug pusiaukelėje tarp Jericho ir Tiberijaus ežero pasuksime į rytinį upės krantą. Ten išlipę, pėsti keliausime apie penkis kilometrus, kur mes su bendražygiais esame paslėpę daktarą Ben Judą.

— Kaip jums pavyko išvengti susidūrimo su fanatikais?

— Pabėgimo planas buvo parengtas nuo pirmųjų daktaro Ben Judo kalbų Koleko stadione. Daugelį mėnesių manėme, kad jo šeimos apsauga yra nereikalinga. Juk fanatikai ieškojo jo paties. Tik pajutę, kad jam gresia pavojus, mes nusiuntėme į jo biurą tokį mažą automobilį, kad atrodo, jog jame gali tilpti tik vairuotojas. Tsionas įsitaisė ant grindų šalia galinės sėdynės, susisuko į kamuoliuką ir užsidengė antklode. Jį atgabenome į šį laivą ir nuplaukėme upe aukštyn.

— O kaip ta istorija apie jo vairuotoją, dalyvavusį daktaro šeimos skerdynėse?

Michaelis papurtė galvą.

— Tas žmogus buvo labai įtikinamai reabilituotas, ar ne?

— Ar jis taip pat buvo tikintysis?

— Gaila, ne. Bet jis buvo ištikimas ir prijaučiantis. Mes tikėjome, kad tai tik laiko klausimas, ir suklydome. Tarp kitko, daktaras Ben Judas nieko nežino apie savo vairuotojo žūtį.

— Bet žino apie savo šeimą?

— Taip, ir gali įsivaizduoti, kaip dabar jam sunku. Kai jį įkėlėme į šią valtį, paguldėme ant dugno ir uždengėme antklode, tam tikra prasme tai buvo gerai, taip jį paslėpėme iki pat išlipimo vietos, visos kelionės metu girdėjau jo garsų verksmą, susiliejantį su valties variklio garsu.

— Tik Dievas gali jį paguosti, — tarė Bakas.

— Aš meldžiuosi dėl to, — pasakė Michaelis, — nes paguodos laikas dar neatėjo. Jis dar su niekuo nekalbėjo. Tik verkia ir verkia.

— Ką jūs planuojate? — paklausė Bakas.

— Jis turi išvykti iš šalies, nes jo gyvenimas čia yra bevertis. Priešai gali greitai išsiaiškinti, kur jis yra. Ben Judas niekur nebus saugus, tačiau už Izraelio sienų dar turi šansą.

— O kur tu su draugais jį perveši?

— Aš su draugais?

— Tai kas tada?

— Tu, mano drauge.

— Aš? — su nuostaba ištarė Bakas.

— Dievas kalbėjo per du liudytojus. Jis užtikrino, kad atvyks tas, kuris viską įvykdys. Jis pažinos rabiną, pažinos ir liudytojus. Jis žinos pranašystes apie Mesiją ir pažinos Viešpatį Kristų. Tas asmuo — tai tu.

Bakas vos neparkrito. Dažnai jautė Dievo apsaugą ir buvo susižavėjęs tarnavimu Jam. Bet niekada nesijautė esąs Jo tarnu. Bakas tarytum susigėdo. Staiga pasijuto nevertas, nedisciplinuotas, nepastovus. Jis buvo toks palaimintas, o kaip elgėsi su savo naujuoju tikėjimu? Bandė būti paklusnus ir ragino taip elgtis kitus, o pats buvo tikras, kad yra nevertas tokio pasitikėjimo.

— Kaip norite, kad pasielgčiau su Tsionu?

— Mes nežinome. Manome, kad tau pavyks jį slapta išgabenti iš šalies.

— Tai nebus lengva.

— Klausyk, Viljamsai, juk nebuvo lengva rasti rabiną, tiesa? Buvai visai netoli mirties.

— Nori pasakyti, kad ruošeisi mane nužudyti?

— Nedaug trūko, kad aš to nepadaryčiau. Aplinkybės liudijo, kad nesi gelbėtojas, bet aš meldžiausi.

— Ar kur nors netoliese yra oro uostas, kuriame galėtų nusileisti „Learjet“?

— Taip, toks yra į vakarus nuo Jericho, netoli Al Biro.

— Reikia grįžti upe žemyn?

— Taip, tai, žinoma, lengvesnė kelionė. Bet tas oro uostas pavaldus Jeruzalei. Dauguma skrydžių iš Izraelio prasideda ir baigiasi Ben Guriono oro uoste Tel Avive, bet šalia Jeruzalės taip pat nemažas skrydžių srautas.

— Rabinas turbūt yra vienas iš labiausiai žinomų žmonių Izraelyje, — tarė Bakas. — Kaipgi mes pereisime pro patikrinimą muitinėje?

— Kaipgi kitaip? Žinoma, antgamtiškai.

Bakas paprašė antklodės. Ją Michaelis atnešė iš laivugalyje esančios patalpos, ir Kameronas apsisiautė pečius ir užsidengė galvą.

— Kiek mums dar liko keliauti?

— Dar apie dvidešimt minučių, — atsakė Michaelis.

— Noriu pasakyti šį tą keisto, — tarė Bakas.

— Ar gali būti kas nors keistesnio už šios nakties įvykius?

— Nemanau. Tiesiog noriu pasakyti, jog galbūt sapne buvau perspėtas, kad geriau vykti per Egiptą nei per Izraelį.

— Gal buvai perspėtas?

— Toks bendravimas su Dievu man nėra įprastas, tad nesu tikras.

— Aš nesiginčyčiau dėl sapno, kuris, atrodo, buvo nuo Dievo, — nuramino jį Michaelis.

— Bet ar tai turi prasmę?

— Tikriausiai taip daug geriau prasmukti su žmogumi, kurio ieško fanatikai, nei vykstant per tarptautinį oro uostą.

— Bet Kairas yra sugriautas. Tai kur dabar nukreipti visi skrydžiai?

— Į Aleksandriją, — atsakė Michaelis. — Bet jums vis vien pirma reikia kažkaip išvykti iš Izraelio.

— Suraskite man nedidelį pakilimo taką, ir mes galėsime išvykti aplenkdami muitinę.

— O kaip tada su išvykimu per Egiptą?

— Nežinau, kaip pasielgti. Gal sapnas reiškė, man reikia vykti kitokiu keliu nei paprastai?

— Viena yra aišku, — tarė Michaelis, — kad tai galima bus padaryti tik tada, kai sutems. Jei ne šiąnakt, tai rytojaus naktį.

— Aš nesu įsitikinęs, kad galėsiu tai padaryti šiąnakt, net jei dangus atviras ir Dievas žvelgia tiesiai man į veidą.

Michaelis atlaidžiai nusišypsojo ir tarė:

— Mano drauge, jei aš būčiau tiek daug patyręs, kiek teko patirti tau, ir matyčiau tokį atsakymą į maldą, tai nieko daugiau iš Dievo nereikalaučiau.

— Tiesą sakant, aš meldžiuosi, kad Dievas man leistų dar vieną dieną palaukti. Turiu susitikti su savo lakūnu ir mums visiems teks padirbėti, kad surastume geriausią vietą, iš kurios pakilę galėtume pasiekti Jungtines Valstijas.

— Jums reikėtų žinoti dar vieną dalyką, — tarė Michaelis.

— Tik vieną?

— Ne, bet tai labai svarbu. Vargu ar daktaras Ben Judas sutiks skristi.