Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas nežinojo, ką tai galėtų reikšti, tačiau pajuto, kad jau gavo viską, ko norėjo. Nors liudytojai toliau pamokslavo ir jų pasiklausyti rinkosi vis daugiau žmonių, Bakas pamažu pasišalino. Jis įmetė savo krepšį į taksi, stovintį nedidelėje eilėje, ir įsitaisė ant galinės mažo automobilio sėdynės.

— Ar tokiu vėlyvu metu galima rasti laivą, plaukiantį Jordano upe į Tiberijaus ežerą? — paklausė jis vairuotojo.

— Ką gi, sere, tiesą sakant, daug lengviau būtų vykti kitu keliu. Bet yra motorinių laivų, kurie vyksta į šiaurę. Ir kai kurie išplaukia naktį. Žinoma, turistiniai laivai kursuoja tik dienos metu, bet visada galite rasti, kas jus nugabens ten, kur norite ir kada norite, jei susitarsite dėl kainos.

— Na, tai jau žinau, — tarė Bakas.

Netrukus jis jau derėjosi su valtininku, vardu Michaelis, kuris atsisakė pasakyti savo pavardę.

— Dienos metu šiuo laivu aš galiu vežti dvidešimt turistų, su keturiais tvirtais jaunuoliais mes jį valdysime rankiniu būdu, jei suprantate, ką turiu omenyje.

— Irklais?

— Taip, pone, tiesiog kaip Biblijoje. Valtys yra medinės. Dvigubus jų bortus mes uždengiame mediena bei specialia stora medžiaga, ir joms nėra lygių. Kelionė būna ilga ir varginanti. Tačiau, kai reikia grįžti atgal prieš srovę, to negalime padaryti irkluodami.

Bakas jautėsi taip, lyg būtų sumokėjęs už dvidešimt turistų ir keturis irklininkus, nors žemyn upe valtyje plaukė tik Michaelis ir jis. Jau buvo po vidurnakčio.

Kelionę Kameronas pradėjo stovėdamas valties priekyje ir jautė, kaip vėjas kedena jo plaukus. Netrukus buvo priverstas užsisegti savo odinę striukę, o rankas paslėpti giliai kišenėse. Bakas grįžo į galą ir atsisėdo šalia Michaelio, vairuojančio ilgą, grubiai aptašytą medinę valtį. Tą naktį Jordano upe plaukė dar keletas laivų.

Michaelis garsiai sušuko, kad perrėktų vėją ir vandens šniokštimą.

— Taigi jūs nežinote, ko ieškote ar bent kur jie galėtų būti?

Jie išlipo netoli Jericho, ir Michaelis pasakė, kad daugiau nei šimtą kilometrų teks keliauti prieš srovę.

— Prireiks kokių trijų valandų, kol pasieksime Tiberijaus ežerą, — pridūrė jis.

— Aš ir pats nelabai ką žinau, — prisipažino Bakas. — Tiesiog tikiuosi, kad kažkas paaiškės ten nuvykus.

Michaelis papurtė galvą.

— Tiberijaus ežeras nėra kūdra. Jūsų draugas ar draugai galėtų būti ir viename, ir kitame jo gale.

Pritariamai linktelėjęs Bakas atsisėdo, įtraukdamas galvą striukės apykaklėn, kad sušiltų ir galėtų galvoti bei melstis.

— Viešpatie, — prabilo jis tyliai, — Tu niekada nekalbėjai man garsiai, ir netikiu, kad kalbėsi dabar, bet man reikia daugiau nuorodų. Nežinau, ar tą sapną siuntei Tu ir nežinau, ar man reikia grįžti per Egiptą, o gal pasielgti kaip kitaip. Nenumanau, ar apskritai einu teisinga kryptimi, vykdamas link senojo Galilėjos ežero. Visuomet džiaugiausi, kad esu nepriklausomas ir kupinas jėgų, bet prisipažįstu, kad dabar tos jėgos senka. Daugelis ieško Ben Judo ir aš labai noriu rasti jį pirmas.

Kai tik mažasis laivelis praplaukė upės vingį, variklis nutilo, o šviesos užgeso. „Ar to ne per daug atsakymui į mano maldą?“ — pagalvojo Bakas.

— Kas atsitiko, Michaelį?

Baką pribloškė stojusi tyla nutilus varikliams. Atrodė, jog laivas palengva artėja kranto link.

— Jokių problemų, pone Kacai. Kol jūsų akys nepripras prie tamsos, negalėsite matyti to galingo ginklo, kurį esu nutaikęs jums į galvą. Norėčiau, kad sėdėtumėte ramiai ir atsakytumėte į keletą klausimų.

Bakas pajuto keistą ramybę. Tai buvo per daug keista netgi jam, vėtytam ir mėtytam žurnalistui.

— Aš neketinu jums pakenkti, Michaelį, — tarė jis. — Jums nėra ko manęs bijoti.

— Nesu tas, kuris dabar turėtų išsigąsti, sere, — atsakė Michaelis. — Per praėjusias keturiasdešimt aštuonias valandas du kartus iššoviau iš šio ginklo į žmones, kurie, aš tikiu, buvo Dievo priešai.

Bakui tiesiog žadą atėmė.

— Michaelį, vieną dalyką galiu tau garantuoti: aš tikrai nesu Dievo priešas. Ar nori pasakyti, kad esi Jo tarnas?

— Aš tai esu. Tik neaišku, ar jūs, pone Kacai, esate. O jei esate, kaip galėsite tai įrodyti?

— Be abejo, — atsakė Bakas, — mums abiem teks vienas kitam įrodyti, kad esame toje pat pusėje.

— Tai jūsų problema. Žmonių, kurie vyksta šia upe ir ieško to, ko aš nenoriu, kad jie surastų, laukia mirtis. Jei jūs esate trečiasis, vykstantis tuo pačiu tikslu, aš ramiai nuspausiu gaiduką.

— O kaip jūs pateisinate žmogžudystę? — paklausė Bakas.

— Tai buvo blogi žmonės, ieškantys ne to asmens. Aš noriu sužinoti jūsų tikrąjį vardą, asmens, kurio ieškote, vardą, taip pat kodėl jo ieškote ir ką planuojate daryti, kai surasite tą žmogų.

— Bet, Michaelį, kol aš nesu įsitikinęs, kad jūs mano pusėje, nerizikuosiu ir neatskleisiu jums tos informacijos.

— Netgi jei jums tektų dėl to mirti?

— Manau, kad taip toli nenueisime, bet verčiau mirsiu.

Bako akys palengva ėmė priprasti prie tamsos. Michaelis apdairiai buvo nukreipęs laivą taip, kad išjungus variklius jis kiek paplaukė atgal ir švelniai įsmigo į pakrantės purvą.

— Man patiko tavo atsakymas, — tarė Michaelis. — Bet aš nedvejodamas įrašysiu tave į mirusių priešų sąrašą, jei neįrodysi, kad turi teisingus motyvus ir kelionės tikslą.

— Gali mane patikrinti, — tarė Bakas. — Kas galėtų tave įtikinti, jog aš neblefuoju? Bet tu irgi turi įtikinti mane, kad tu galvoji apie tą patį asmenį.

— Puiku, — sutiko Michaelis. — Tiesa ar melas: asmuo, kurio ieškote, yra jaunas?

— Palyginti su jumis, melas, — greit atsakė Bakas.

Michaelis tęsė:

— Asmuo, kurio ieškote, yra moteris?

— Melas.

— Asmuo, kurio ieškote, yra medicinos daktaras?

— Melas.

— Ne žydas?

— Melas.

— Neišsilavinęs?

— Melas.

— Dvikalbis?

— Melas.

Bakas išgirdo, kaip Michaelis paėmė didžiulį ginklą į rankas, tad greitai pridūrė:

— „Dvikalbis“ pasako labai nedaug. „Daugiakalbis“ — jau panašiau.

Michaelis žengtelėjo į priekį ir įrėmė šautuvo vamzdį Bakui į gerklę. Kamerono veidas persikreipė ir jis užsimerkė.

— Žmogus, kurio ieškote, yra rabinas, daktaras Tsionas Ben Judas.

Bakas nieko neatsakė. Šautuvo vamzdis vis stipriau spaudė jam gerklę. Michaelis tęsė:

— Jei jūs jo ieškote norėdami nužudyti, o aš būčiau jo bendražygis, tai užmuščiau jus. Jei jo ieškote norėdami išgelbėti, o aš atstovaučiau ieškantiems, taip pat jus užmuščiau.

— Bet pastaruoju atveju, — tepratarė Bakas, — jūs būtumėt melavęs apie tarnavimą Dievui.

— Gana teisinga. O kas manęs laukia tada?

— Galite mane nužudyti, bet tikrai pralaimėsite.

— Iš kur jūs tai žinote?

Bakas neturėjo ko prarasti:

— Visa tai buvo išpranašauta. Dievas visada laimi.

— Jei tai tiesa ir man teks būti jūsų broliu, galite pasakyti savo vardą. — Bakas dar dvejojo. — Jei paaiškės, kad mes esame priešai, — tęsė Michaelis, — aš būtinai jūs nužudysiu.

Bakas negalėjo paprieštarauti.

— Aš esu Kameronas Viljamsas, daktaro Ben Judo draugas.

— Tai jūs būsite tas amerikietis, apie kurį jis pasakojo?

— Tikriausiai.

— Dar vienas patikrinimas, jei neprieštarausite.

— Tikriausiai neturiu iš ko rinktis.

— Tas tiesa. Greitai išvardykite šešias pranašystes apie Mesiją, kurios išsipildė Jėzuje Kristuje, anot liudytojų, pamokslaujančių prie Raudų sienos.