Джерри Дженкинс - Nikolajus

Vairuotojas sumažino greitį.

— Jūs vykstate į Galilėją? Raudų siena Jeruzalėje.

Bakas pamojo jam ranka, kad važiuotų toliau.

— Žinau. Raudų siena dabar. Galilėja vėliau.

Vairuotojas pasuko link Raudų sienos.

— Galilėjos, dabar Tiberijaus ežeras, — paaiškino jis. — Bus apie 120 kilometrų.

Tokiu vėlyvu metu tikriausiai nebus nė gyvos dvasios ne tik prie Raudų sienos, bet net ir visoje šventyklos apylinkėje. Naujai atstatyta šventykla buvo stulbinančiai apšviesta ir atrodė lyg kadras iš trijų išmatavimų filmo. Pastatas tarsi pleveno virš horizonto. Briusas buvo minėjęs, kad vieną dieną Karpatijus ateis į sostą šioje šventykloje ir pasiskelbs Dievu. Kaip žurnalistas, Bakas troško tuo metu būti šioje vietoje.

Kameronas ne iš karto pamatė du liudytojus. Nedidelė grupelė jūreivių lėtai ėjo pro kalinėto metalo tvorą, esančią Sienos gale, kur paprastai stovėdavo liudytojai ir pamokslaudavo. Jūreiviai tarpusavyje šnekėjosi angliškai, vienas jų pasakė:

— Manau, kad tai jie štai ten.

Kiti sustojo ir atsigręžė. Bakas taip pat pažvelgė į tą pusę, mūrinio pastato link. Dvi paslaptingos figūros sėdėjo atsukusios nugaras į pastatą. Liudytojai nejudėjo, atrodė, tarsi miegotų. Jūreiviai nerangiai prisėlino artyn. Matyt, buvo girdėję visokių istorijų, todėl arčiau nei per šimtą pėdų nėjo. Jie nesiruošė žadinti miegančiųjų, kaip būtų pasielgę su gyvuliais zoologijos sode. Liudytojai nė iš tolo nepanėšėjo į gyvulius. Tai buvo pavojingos būtybės, „paskrudindavusios“ visus, bandančius pakenkti. Bakas nenorėjo atkreipti dėmesio savo pasirodymu, tad palaukė, kol jūreiviams atsibodo ir jie pasišalino.

Kai tik vyrukai nuėjo, Elis ir Moišė pakėlė galvas ir pažvelgė tiesiai į Baką. Jį tiesiog traukte traukė prie jų. Kameronas ėjo tiesiai prie tvoros. Liudytojai pakilo ir sustojo dvidešimties pėdų atstumu nuo Bako.

— Man reikia patikslinimo, — sušnibždėjo Bakas. — Ar galiu sužinoti, kur yra mano draugas?

— Tas, kas turi ausis...

— Tai jau girdėjau, — pertraukė Bakas, — bet...

— Tu drįsti pertraukinėti Aukščiausiojo Dievo tarnus? — pasipiktino Elis.

— Atleiskite man, — atsiprašė Bakas.

Jis norėjo dar pasiaiškinti, bet nutarė geriau patylėti.

Moišė pradėjo:

— Pirmiausia turi pasikalbėti su ta, kuri tave myli.

Bakas tylėjo ir laukė dar kažko. Liudytojai stovėjo taip pat tylėdami. Jis pakėlė abi rankas. Tada pajuto keistus virpesius savo krepšyje ir suprato, kad skamba jo mobilusis telefonas. Įspėtas nepertraukinėti Aukščiausiojo Dievo tarnų, ar galėjo dabar atsiliepti? Pasijuto kvailai. Kiek padvejojęs, pasitraukė nuo tvoros į šalį ir čiupęs telefoną atsiliepė:

— Čia Bakas.

— Bakai! Tai Chlojė! Pas jus turbūt vidurnaktis, tiesa?

— Taip, Chloje, bet dabar aš...

— Bakai, kur šiąnakt nakvoji?

— Ne, aš nemiegu ir...

— Bakai, tik pasakyk man, kad nesi „Karaliaus Dovydo“ viešbutyje.

— Taip, aš apsistojau ten, bet...

— Bet dabar tu nesi ten, tiesa?

— Taip, aš esu...

— Brangusis, aš net nežinau, kaip tau pasakyti, bet jaučiu, kad šiąnakt neturi būti tame viešbutyje. Iš tiesų turiu nuojautą, kad šiąnakt tau nereikia būti Jeruzalėje. Nesu tikra dėl rytojaus ir nieko nežinau apie nuojautas ir visa kita, bet tas jausmas yra toks stiprus...

— Chloje, aš tau paskambinsiu, gerai?

Chlojė dvejojo.

— Ką gi, gerai, bet neužtruk ir paskambink kuo greičiau...

— Chloje, aš nenakvosiu tame viešbutyje ir šiąnakt nepasiliksiu Jeruzalėje, gerai?

— Tai šiek tiek mane nuramino, Bakai, bet dar noriu pakalbėti...

— Brangioji, aš tau pats paskambinsiu, gerai?

Bakas nežinojo, ką ir galvoti apie Briuso minėtą „vaikščiojimą dvasioje“. Liudytojai davė suprasti, kad tai, ko ieško, jis ras Galilėjoje, o Galilėjos ežero jau nebuvo, dabar jis vadinosi Tiberijaus ežeru. Tas sapnas, jei tik jis galėjo juo remtis, leido suprasti, kad reikės vykti į Egiptą. Dabar liudytojai liepė jam naudotis savo ausimis, kad viską suprastų. Bakas apgailestavo nesąs „Jonas apreiškėjas“, tačiau vylėsi, jog paklausęs gaus daugiau informacijos. O kaip jie sužinojo, kad pirmiau jis turi pasikalbėti su Chloje? Netoli nuo liudytojų Bakas buvo praleidęs nemažai laiko, kad suprastų, jog šalia jų iš tikrųjų vyksta stebuklai. Kameroną trikdė tas keistas jų paslaptingumas. Jo paties laukė pavojinga misija. Jei liudytojai gali pagelbėti, tai jis troško jų pagalbos.

Bakas pasidėjo krepšį ant žemės ir jį apsižergė, tuo lyg norėdamas parodyti, kad neketina niekur trauktis.

Moišė ir Elis susiėjo ir, atrodo, ėmė šnabždėtis. Jie prisiartino prie tvoros. Bakas ėmė palengva žingsniuoti jų link, kaip tai buvo daręs anksčiau su rabinu Tsionu Ben Judu. Tačiau abu liudytojai pakėlė rankas ir jis sustojo per keletą pėdų nuo savo krepšio, likus tik kelioms pėdoms iki tvoros. Staiga abu vyrai ėmė šaukti visa gerkle. Iš pradžių Bakas išsigando ir atsitraukė, vos nesuklupęs ant savo krepšio. Tačiau greitai susitvardė. Elis su Moiše citavo Raštą, ir Bakas pažino, kad tai buvo kažkas iš Apaštalų darbų.

Liudytojai šaukė:

— Paskutinėmis dienomis, sako Dievas, Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.

Bakas žinojo, kad tuo pastraipa nesibaigia, tačiau liudytojai sustojo ir pažvelgė į jį. Ar jį, neseniai pradėjusį trisdešimt trečiuosius metus, jau galima laikyti seniu? Ar jis buvo vienas iš tų senų žmonių, kurie turėjo sapnuoti sapnus? Ar jie kažką žino apie jo sapną? Ir tuo nori pasakyti, kad sapnas išsipildys?

Liudytojai tęsė:

— Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios ir jie pranašaus. Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų, kraujo ir ugnies bei rūkstančių dūmų. Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis — krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai. Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.

Baką tai įkvėpė, paskatino siekti savo tikslo. Tačiau kur reikėtų pradėti? Ir kodėl liudytojai negali paprasčiausiai to pasakyti? Nustebo pastebėjęs, kad jau nebėra vienas.

Išgirdę liudytojų šūkavimą, ėmė rinktis žmonės ir susidarė nedidelis būrelis. Bakas daugiau nenorėjo laukti. Jis stvėrė savo krepšį ir patraukė tiesiai link tvoros. Žmonės ėmė rėkti, kad jis nesiartintų. Girdėjo perspėjimus įvairiomis kalbomis, keletas jų buvo angliški.

— Tu gailėsies dėl to, ką darai, sūnau!

Bakas priėjo visai prie pat liudytojų. Dar niekas nesiryžo prieiti arčiau. Jis sušnibždėjo:

— Sakydami Galilėja, manau, turite omeny Tiberijaus ežerą?

Kaip jis galėjo biblinių laikų žmonėms paaiškinti, kad jų geografinės žinios jau pasenusios?

— Ar aš surasiu savo draugą Galilėjoje, Galilėjos jūroje, ar kur kitur?

— Kas turi ausis klausyti...

Bakas puikiai suprato, ką daro pertraukdamas ir demonstruodamas savo nusivylimą.

— Kaip man ten patekti? — paklausė jis.

Elis kalbėjo labai švelniai.

— Tau bus geriau, jei sugrįši prie minios, — tarė jis.

„Sugrįžti prie minios?“ — pamanė Bakas. Jis apsisuko ir prisidėjo prie susirinkusiųjų.

— Tau nieko neatsitiko, sūnau? — kažkas paklausė. — Ar jie tavęs nesužeidė?

Bakas tik papurtė galvą.

Moišė garsiu balsu ėmė pamokslauti:

— Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelbė Dievo karalystės Evangeliją: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“ Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. Jėzus jiems tarė: „Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Tuojau palikę tinklus, jie nusekė paskui Jį.