Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Ar jis turi iš ko rinktis?

— Tik tiek jam ir beliko, bet jis gali nenorėti rinktis. Netekęs žmonos ir vaikų, tikriausiai nemato tikslo toliau gyventi.

— Nesąmonė! Pasauliui jis reikalingas! Mes turime išsaugoti jo tarnavimą.

— Jums nereikia manęs įtikinėti, pone Viljamsai. Tik noriu pasakyti, kad jūs turite jį įtikinti išvykti į Jungtines Valstijas. Aš tikiu, kad ten jam bus saugiau nei kur kitur, jei apskritai jį galima kur nors apsaugoti.

Michaelis pasuko laivą rytų kryptimi ir greitai ėmė artėti prie kranto.

— Batai bus sausesni, jei stovėsi priekyje ir iššoksi tada, kai išgirsi, kad valties dugnas pradeda liesti smėlį, — perspėjo jis.

Bakas išgirdo, kad Michaelis išjungė variklius ir iškėlė juos iš vandens. Pribėgęs prie Kamerono ir pažvelgęs jam į akis, sušuko:

— Meskite savo krepšį kaip galima toliau, šokite kartu su manimi ir žiūrėkite, kad laivas neužlėktų ant jūsų!

Kai laivas ėmė siekti upės dugną, Bakas elgėsi kaip pasakyta. Kai tik atsispyrė, koja paslydo ir, griuvęs ant šono, jis persivertė kūliais. Laivas prašliaužė tik per sprindį nuo jo. Visas aplipęs šlapiu smėliu Bakas atsisėdo ant žemės.

— Padėkite man, prašau! — kreipėsi į jį Michaelis, mėgindamas stumti laivą į krantą.

Kai tik jį pririšo, Bakas nusivalė drabužius ir apsidžiaugęs, jog batai beveik sausi, nusekė paskui savo naująjį draugą. Su savimi žurnalistas turėjo tik kelioninį krepšį. Michaelis nešėsi ginklą. Tik jis vienas žinojo kur eiti.

— Dabar noriu paprašyti, kad eitum labai tyliai, — sušnibždėjo Michaelis, kai jie skynėsi kelią pro brūzgynus. — Esame nuošalioje vietoje, bet negalime padaryti nė menkiausios klaidos, kuri galėtų atkreipti kieno nors dėmesį.

Bakas jau buvo pamiršęs, kokie ilgi gali būti penki kilometrai pėsčiomis. Žemė buvo neįprasta ir drėgna, o medžių šakos braižė veidą. Jis vis permesdavo savo krepšį nuo vieno peties ant kito, bet niekaip nepavyko jaustis patogiai. Nors buvo geros formos, ėjosi sunkiai. Tai ne kokia nors gimnastika, pasivažinėjimas dviračiu ar bėgimas įrengtais takeliais. Jie sunkiai slinko smėlėta pakrante link jam nežinomo tikslo.

Jis bijojo susitikimo su dr. Ben Judu. Labai norėjo suartėti su savo draugu ir broliu Kristuje, bet ką galėtų pasakyti žmogui, kuris neteko šeimos? Jokie raminimai, jokie žodžiai skausmo nenumalšins. Tas žmogus buvo sumokėjęs pačią didžiausią kainą ir niekas jam negalėjo padėti.

Prabėgus pusvalandžiui, uždusę ir išvargę jiedu su Michaeliu pasiekė vietovę, iš kurios buvo galima pamatyti slėptuvę. Michaelis pridėjo pirštą prie lūpų ir žemai pasilenkė. Jis praskleidė sausas šakas, ir už dvidešimties jardų medžių tankmėje Bakas pamatė įėjimą į požeminę slėptuvę.

Vienuolika

Baką nustebino tai, kad slėptuvėje nebuvo tikrų lovų ir pagalvių. „Tikriausiai būtent tai turėjo omeny liudytojai, kai citavo Raštą, kad nėra kur galvos priglausti“, — pagalvojo jis.

Kiti trys sulysę ir baisiai atrodantys jauni vyrai, galėję būti Michaelio broliais, spietėsi slėptuvės kampe. Patalpa atrodė tokia žema, kad atsistoti visu ūgiu buvo neįmanoma. Bakas pastebėjo, jog žemai apačioje, ties įėjimu, buvo atviras plyšys. Tikriausiai todėl Michaeliui nereikėjo prisistatyti ar duoti kokį ženklą prieš įeinant į vidų.

Baką supažindino su visais ten esančiais, tačiau iš keturių ten buvusių vyrų tik Michaelis suprato anglų kalbą. Kameronas įdėmiai apsižvalgė, ieškodamas Tsiono. Girdėjo jo balsą, bet paties nematė. Pagaliau kažkas uždegė blausų elektrinį žibintą. Kampe sėdintis vyras buvo pirmasis ir tikriausiai pats žymiausias iš 144 000 liudytojų, apie kuriuos pranašaujama Biblijoje.

Jis sėdėjo prispaudęs kelius prie krūtinės ir rankomis apsikabinęs kojas. Buvo apsirengęs baltais marškiniais atraitotomis rankovėmis ir mūvėjo juodomis kelnėmis, kurios buvo taip aukštai užtrauktos, kad švietė plikos blauzdos. Vyriškis sėdėjo be batų.

Koks jaunas pasirodė Tsionas! Bakas ir pažinojo jį kaip trykštantį jaunatviška energija pusamžį vyrą, bet kūkčiodamas ir verkdamas rabinas buvo panašus į vaiką. Jis net nepažvelgė ir nepasisveikino su Baku.

Šis sušnibždėjo, kad trumpam norėtų pasilikti vienas su Tsionu. Michaelis su kitais išsiropštė į lauką ir atsistojo medžių tankmėje, laikydami paruoštus ginklus. Bakas pasilenkė ties dr. Ben Judu.

— Tsionai, — tarė žurnalistas, — Dievas myli tave.

Šie žodžiai nustebino net ir patį Baką. Ar tikrai Tsionui gali atrodyti, kad dabar Dievas jį myli? Ar tai nėra tik banali frazė? Gal Dievas pats galėtų tai pasakyti?

— Kuo jūs esate tikras? — ištarė Bakas, pats nustebęs dėl tokio savo klausimo.

— Aš žinau, kad mano Gelbėtojas yra gyvas, — užkimusiu balsu ir sunkiai suprantamu izraelietišku akcentu atsiliepė Tsionas.

— Ką dar jūs žinote? — ištarė Bakas, atidžiai klausydamas to, ką sako.

— Žinau, jog tas, kuris pradėjo gerą darbą manyje, yra tiek kantrus, kad jį pabaigtų.

„Šlovė Dievui!“ — pagalvojo žurnalistas.

Bakas atsisėdo ant žemės šalia Ben Judo, atsiremdamas nugara į sieną. Jis atvyko, kad išgelbėtų šį žmogų ir tarnautų jam. Dabar jis jau pradėjo savo tarnavimą. Tik Dievas šiuo sunkiu momentu galėjo užtikrinti tokį tarpusavio pasitikėjimą ir atvirumą.

— Jūsų žmona ir vaikai buvo tikintieji...

— Šiandien jie mato Dievą, — užbaigė pradėtą mintį Tsionas.

Bakas bijojo ir kartu stebėjosi, negi Tsiono Ben Judo tikėjimas atlaikys tokią nepakeliamai skaudžią netektį. Ar jis nebus toks silpnas, kad nebegalėtų tęsti, ką pradėjęs? Jis sielvartaus, tai akivaizdu, ir gedės. „Bet ne taip kaip pagonys, kurie neturi jokios vilties“.

— Kameronai, mano drauge, — pratarė Tsionas, — ar atsinešei savo Bibliją?

— Knygos neturiu, sere. Bet visas Šventasis Raštas yra mano kompiuteryje.

— Aš praradau daugiau nei savo šeimą, Bakai.

— Sere?

— Mano biblioteka, mano knygos. Visos sudegė, sunaikintos. Už jas labiau mylėjau tik savo šeimą.

— Jūs nieko nepasiėmėte iš savo biuro?

— Bandydamas slėptis, aš nusikirpau ilgas plaukų sruogas, būdingas ortodoksams. Netgi tą juokingą barzdą. Neėmiau su savimi nieko, kas galėtų sukelti įtarimą ir mane išduotų.

— Gal kas nors galėtų atsiųsti knygas iš jūsų biuro?

— Be mirtino pavojaus tam žmogui — ne. Aš esu pagrindinis įtariamasis dėl mano šeimos žudynių.

— Bet juk tai nesąmonė!

— Mes abu žinome tiesą, mano drauge, bet žmogaus įsivaizdavimus galima greitai pakeisti. Kita vertus, kurgi pasiųstume mano daiktus neatkreipdami priešų dėmesio?

Bakas atidarė savo krepšį ir ištraukė nešiojamąjį kompiuterį.

— Nesu tikras, kiek galios dar likę baterijoje. — Ir įjungė monitorių.

— Ar jame nėra Senojo Testamento hebrajų kalba? — paklausė Tsionas.

— Ne, bet tokią programą galima atsisiųsti iš interneto.

— Bent jau dabar, — tarė Tsionas, — paskutinės mano studijos perša išvadą, kad neilgai trukus mūsų religinės laisvės bus suvaržytos.

— Ką norėtumėte pamatyti, sere?

Visų pirma Bakui dingtelėjo mintis, kad Tsionas negirdėjo klausimo. Vėliau pamanė, kad Tsionas kažką atsakė, tik jis pats neišgirdo. Kompiuterio monitoriuje pasirodė Senojo Testamento knygų sąrašas. Bakas vogčiomis žvilgtelėjo į savo draugą. Buvo aiškiai matyti, kad jis bando kalbėti. Bet žodžiai tikriausiai strigo gerklėje.

— Kartais mane paguodžia psalmės, — tarė Bakas.