Джерри Дженкинс - Nikolajus

Kol Karpatijaus adjutantai ir ambasadoriai linksėjo ir plekšnojo PB valdovui per nugarą, Reifordas pagavo Amandos žvilgsnį ir ryžtingai uždarė kabinos duris.

Vernos Zy automobilis buvo senas užsienietiškas šlamštas — barškantis, vėtytas ir mėtytas, keturių cilindrų varikliu ir automatine pavarų dėže. Žodžiu, sudilusio skatiko nevertas. Bakas nusprendė patikrinti jo galimybes ir, jei reikės, vėliau Vernai už tai atlyginti. Jis dideliu greičiu „spaudė“ „Kenedžio“ link, taikydamas į „Edens“ geležinkelio mazgą ir bandydamas atspėti, kaip toli nuo „Dreiko“ galėjo nuvažiuoti Chlojė šiame didžiuliame transporto kamštyje, kuris dabar buvo visai nepravažiuojamas.

Tik nežinojo, ar ji pasirinko „Lake Shore Drive“ kelią (kurį vietiniai vadino tiesiog LSD), ar kelią, vedantį į „Kenedį“. Į šį klausimą Chlojė galėtų atsakyti geriau nei jis, bet netrukus ir tai pradėjo kelti abejonę. Čikaga skendėjo liepsnose, ir daugelis vairuotojų, kurių mašinos abiem kryptimis užkišo kelią link „Kenedžio“, dabar stovėjo ant grindinio ir išsižioję žiūrėjo į viską apėmusį naikinimą. Bakas nieko nebūtų pagailėjęs, kad tik šiuo momentu turėtų savo džipą.

Privertęs tą Vernos „laužą“ užvažiuoti ant kelkraščio, Kameronas pastebėjo, kad ne jis vienas taip elgiasi. Jokios eismo taisyklės ar padorumas dabar nebegaliojo, todėl šalikelėje buvo beveik tiek pat mašinų, kiek ir ant kelio. Jis neturėjo iš ko rinktis. Juk vis tiek nežinojo, ar jam lemta išlikti visus septynerius Suspaudimų laikotarpio metus. Tad nusprendė: jei jau mirti, tai gelbstint mylimosios gyvybę.

Tapęs tikinčiuoju, Bakas laikė privilegija paaukoti savo gyvybę tarnaujant Dievui. Tikėjo, kad ir Briusas mirė kaip tikras kankinys, visai nesvarbu, kas iš tiesųjį nužudė. Rizikuoti gyvybe eismo kamštyje gal ir nebuvo taip altruistiška, bet viena Bakas žinojo tiksliai: jei nelaimė būtų ištikusi jį, Chlojė tikrai nedvejotų.

Didžiausia kamšalynė buvo prie tilto, kur baigėsi kelkraščiai. Stengdamiesi prasimušti ant tilto, vairuotojai sukiojosi aplinkui, bandydami nutaikyti progą prasibrauti pirmyn. Tvarkingai važiuojantys teisėtai stengėsi neužleisti lendančių be eilės. Bakas negalėjo jų smerkti. Būdamas jų vietoje, elgtųsi lygiai taip pat.

Surinkęs „Reindž roverio“ telefono numerį, jis nuolat spaudinėjo pakartotino rinkimo mygtuką, stengdamasis išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią galimybę. Tik išgirdęs žinutės pradžią: „Mobilaus telefono vartotojas, kuriam jūs paskambinote...“ jis nutraukdavo skambutį ir bandydavo iš naujo.

Prieš pat nusileidimą San Franciske Reifordas prisiglaudė prie Amandos.

— Ketinu kuo greičiau atidaryti duris ir išleisti tave iš šio lėktuvo, — pasakė jis. — Nesiruošiu laukti lėktuvo sistemų patikrinimo ar dar ko nors. Nepamiršk, kad ir kokį reisą surastum, jis turi išskristi pirmiau nei mes.

— Bet kodėl, Rėjau?

— Tiesiog pasitikėk manimi, Amanda. Juk žinai, kad aš darau tai, kas tau būtų geriausia. Kai tik galėsi, paskambink į mano mobilųjį telefoną ir pranešk, ar nieko nenutiko Bakui ir Chlojei.

Bakas išvažiavo iš greitkelio ir daugiau nei valandą skynėsi kelią šalutinėmis gatvelėmis, kol pagaliau pasiekė Evanstoną. Išvažiavęs į šalia ežero einantį Šeridano kelią, aptiko, kad šis buvo uždarytas, bet nesaugomas. Greičiausiai kiekvienas įstatymus saugantis pareigūnas ir greitosios pagalbos medikas buvo užsiėmę. Bakas norėjo pabandyti išmušti vieną iš konstrukcijos pertvarų, bet pagailėjo Vernos automobilio. Jis išlipo ir vieną pakėlė tiek, kad galėtų pravažiuoti. Ketino taip ir palikti, bet iš pastato kažkas suriko:

— Ei! Ką ten darai?

Bakas pakėlė akis ir pamojavo balso kryptimi.

— Spauda! — sušuko jis.

— Tuomet gerai! Varyk!

Pasistengęs atrodyti kuo labiau teisėtai, pravažiavęs užtvarą Bakas lėtai išlipo iš automobilio ir grąžino barjerą į vietą. Gatvės pakrašty jis pamatė stovintį atsitiktinį policijos automobilį su mirksinčiomis šviesomis ir keliais uniformuotais vyrais. Bakas tiesiog įjungė savo mašinos avarinę signalizaciją ir važiavo toliau. Nė vienas nepastojo jam kelio ir net neprisiartino, tik įkandin pašvietė prožektorium. Bakas pamanė, jog jie greičiausiai suprato jį patekus į bėdą. Juk ryžtis taip giliai įvažiuoti į uždraustą teritoriją ir dar su tokiu pasitikėjimu — iš tiesų turėjo būti atsitikę kažkas labai rimto. Sunkiai galėjo patikėti, kad taip lengvai sekėsi pravažiuoti, kai visos arterijos, vedančios į Šeridano kelią, buvo uždarytos. Tik įdomu, ką jis ras „Lake Shore Drive“ kelyje?

Žodis „apgautas“ buvo per švelnus išreikšti tai, kaip jautėsi Reifordas, tupdydamas „Kondorą 216“ San Franciske. Kapitonas sėdėjo prislėgtas jam nemalonios užduoties — gabenti Antikristą visur, kur tik tas užsigeisdavo keliauti. Tik ką Karpatijus akiplėšiškai melavo didžiausiai auditorijai, kuri kada nors buvo klausiusi vienos radijo laidos. Reifordas puikiai žinojo, kad, vos jiems pakilus skrydžiui į Naująjį Babiloną, San Franciskas bus suniokotas taip pat kaip ir Čikaga. Mirs žmonės. Žlugs verslas ir pramonė. Bus sunaikinti transporto centrai, tarp jų ir šis oro uostas. Reifordui labiausiai rūpėjo kuo greičiau išlaipinti Amandą iš savo lėktuvo ir išgabenti ją iš šio oro uosto į Čikagos teritoriją. Jis net nenorėjo laukti, kol prie lėktuvo privažiuos laiptai. Pats atsidarė duris, nuleido ant pakilimo tako teleskopinius laiptus ir pamojo Amandai paskubėti. Jai žingsniuojant pro šalį, Karpatijus atsisveikindamas kažką pasakė. Reifordas džiaugėsi, kad ji padėkojo vyriškiui net nesustodama. Ant žemės buvę oro uosto darbuotojai pamojavo kapitonui ir bandė jam parodyti, kad užsitrauktų laiptus aukštyn. Jis sušuko:

— Turime vieną keleivį, kuriam reikia persėsti į kitą lėktuvą!

Reifordas apkabino Amandą ir sušnibždėjo:

— Susiderinau su bokštu. Yra reisas į Milvuokį, išskrendantis mažiau nei už dvidešimties minučių, — pereisi šį koridorių ir per vartus išeisi į pakilimo taką. Pasistenk patekti į tą lėktuvą.

Reifordas pabučiavo Amandą ir ši nuskubėjo laiptais žemyn.

Jis matė, kaip oro uosto darbuotojai laukia, kol bus pakelti teleskopiniai laiptai, kad galėtų privažiuoti normalūs. Šiek tiek pasvarstęs, jis nerado rimtos priežasties, dėl ko turėtų užsitraukti laiptus, tad tiesiog grįžo į kabiną ir pradėjo skrydžio patikrinimą.

— Kas čia dedasi? — paklausė jo padėjėjas. — Norėčiau su tavo vaikinu kuo greičiau susikeisti vietomis.

„Jei tik žinotum, kas tavęs laukia“, — pamanė Reifordas, o garsiai pasakė: — Kur šįvakar apsistosi?

— O koks tavo reikalas? — atšovė jaunuolis.

Reifordas krūptelėjo. Pasijuto kaip mažas olandų berniukas, nykščiu bandantis užkimšti prasiveržiančią užtvanką. Juk negali išgelbėti kiekvieno. O ar apskritai gali ką nors išgelbėti? Karpatijaus adjutantas kyštelėjo galvą į kabiną.

— Kapitone Stylai, jus kviečia oro uosto aptarnavimo tarnyba.

— Sere, aš viskuo pasirūpinsiu. Jie turi palaukti mūsų patikrinimo, kuris visuomet atliekamas po skrydžio. Pats suprantate, kad naujame lėktuve mes daug ką privalome patikrinti, nes reikia pasiruošti ilgam kelionės etapui per Ramųjį vandenyną.

— Ką gi, Makalamas laukia, kad galėtų patekti į lėktuvą, o su juo ir visa skrydžio įgula. Mes norėtume turėti šiokį tokį aptarnavimą.

Reifordas pasistengė, kad jo balsas skambėtų padrąsinančiai.

— Saugumas pirmiausia.

— Gerai, tuomet paskubėk!