Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Atleisk, Kameronai! Susisiek su manim, kai tik galėsi.

Bakas grįžo į įprastinę liniją ir vėl paspaudė pakartotinio rinkimo mygtuką. Dar nespėjus surinkti numerio, vidiniu ryšiu pasigirdo Vernos balsas:

— Kai kas jums skambina, bet kadangi nenorite, kad jus trukdytų...

Chlojės automobilio telefonas buvo užimtas! Bakas numetė ragelį ir paspaudė vidinio ryšio mygtuką.

— Kas skambina?

— O aš maniau, kad nenorite, jog jus trukdytų.

— Verną, tokiems žaidimams aš neturiu laiko!

— Jei norite žinoti, tai buvo jūsų žmona.

— Kuri linija?

— Antra linija, bet aš pasakiau, kad greičiausiai jūs kalbatės su Karpatijum ar Rozencveigu.

— Iš kur ji skambino?

— Nežinau. Ji sakė, kad palauks jūsų skambučio.

— Ar ji paliko numerį?

— Taip. Tai...

Išgirdęs pirmus du skaičius, Bakas suprato, kad tai buvo automobilio telefono numeris. Išjungęs vidinį ryšį, vėl nuspaudė pakartotinio rinkimo mygtuką. Verna kyštelėjo galvą pro duris ir pasakė:

— Juk žinote, kad aš ne sekretorė, be to, netgi ne jūsų sekretorė!

Bakas visai įtūžo. Nenuleido akių nuo Vernos.

— Ketinu išeiti iš už stalo ir spyriu uždaryti duris. Geriau nepasipainiok man po kojomis.

Automobilio telefonas skambėjo. Verną vis dar tebestovėjo tarpduryje. Bakas, tebelaikydamas telefono ragelį prie ausies, pakilo nuo kėdės ir užlipo ant stalo, žengdamas per Vernos popierių krūvas. Jos akys tiesiog išsprogo, kai jis pakėlė koją ir iš visų jėgų spyrė, Vernai vos spėjus sprukti į šoną. Tai nuskambėjo kaip bombos sprogimas ir vos nenugriovė vertikalių pertvarų. Verną sušuko. Bakas beveik norėjo, kad ji būtų likusi tarp durų.

— Bakai! — ragelyje pasigirdo Chlojės balsas.

— Chloje! Kur tu esi?

— Esu pakeliui iš Čikagos, — atsakė ji. — Nupirkau telefonus ir nuvažiavau į „Dreiką“, bet ten radau man paliktą žinutę.

— Žinau.

— Bakai, kažkas tėtės balse privertė mane negaišti laiko, kad susirinkčiau iš kambario mūsų daiktus.

— Gerai!

— Bet tavo nešiojamasis kompiuteris, visi tavo drabužiai, tualetiniai reikmenys ir visa kita, ką atvežiau iš Niujorko...

— Bet tavo tėčio balsas skambėjo labai rimtai, ar ne?

— Taip. Ak, Bakai, mane vejasi policija! Aš apsisukau neleistinoje vietoje, viršijau greitį, pervažiavau sankryžą degant raudonai šviesai ir netgi buvau šiek tiek užvažiavusi ant šaligatvio.

— Chloje, klausyk! Ar žinai seną posakį apie tai, kad lengviau paprašyti atleidimo nei leidimo?

— Nori, kad pabandyčiau pabėgti?

— Greičiausiai dar ir išgelbėsi jo gyvybę! Yra tik viena priežastis, kodėl tavo tėvas norėjo, kad mes kuo greičiau ir kuo toliau išvyktume iš Čikagos.

— Gerai, Bakai, melskis už mane! Kitaip nieko nebus.

— Chloje, nedėk ragelio.

— Vairavimui man reikia abiejų rankų!

— Paspausk mikrofono mygtuką ir padėk ragelį! — šūktelėjo jai Bakas.

Bet tuomet jis išgirdo sprogimą, cypiančias padangas, riksmą ir viskas nutilo. Po kelių sekundžių „Global Community Weekly“ raštinėje dingo šviesa. Bakas šiaip taip surado kelią į vestibiulį, kur dar veikė avarinio apšvietimo lempos ir todėl matėsi durys.

— Tik pažiūrėkit! — kažkas sušuko, ir visi darbuotojai, išbėgę per paradines duris ir užsiropštę ant savo mašinų stogų, stebėjo milžinišką oro antpuolį virš Čikagos miesto.

Paslapčia Reifordas su siaubu klausėsi, kaip Karpatijus skaitė pranešimą jo tėvynainiams:

— Tiesiog dabar, mums bekalbant, Čikagai turi būti suduotas atsakomasis smūgis. Ačiū jums už supratimą. Dėl strateginių priežasčių tai nebus branduolinė ataka. Šioje srityje gyvena daug ištikimų darbuotojų, ir nors maniau, kad šios atakos metu galiu kažką prarasti, noriu būti tikras, jog neprarasiu nė vieno žmogaus dėl radiacijos.

Kažkas dar prabilo:

— Ar mes žiūrėsime naujienas?

— Puiki mintis, — tarė Karpatijus.

Reifordas nebegalėjo ilgiau išsėdėti. Jis nežinojo, ką darys ar ką pasakys, jei reikėtų, bet tiesiog daugiau negalėjo pasilikti kabinoje net nesužinojęs, ar jo artimieji yra saugūs. Į keleivių saloną jis įėjo tuo metu, kai televizorius pradėjo rodyti pirmuosius vaizdus iš Čikagos. Amanda aiktelėjo. Reifordas įėjo ir atsisėdo šalia jos įsistebeilydamas į televizoriaus ekraną.

— Ar dėl manęs nuvyksi į Čikagą? — sušnibždėjo Reifordas.

— Jei manai, kad ten būsiu saugi.

— Radiacijos ten nėra.

— O iš kur tu tai žinai?

— Pasakysiu vėliau. Tiesiog atsakyk, ar važiuosi, jei man pavyks gauti Karpatijaus sutikimą išleisti tave San Franciske.

— Reifordai, dėl tavęs viską padarysiu, pats žinai.

— Paklausyk manęs, brangioji. Jei tau nepavyktų patekti į tuoj pat išskrendantį lėktuvą, turiu omenyje, prieš šiam lėktuvui vėl pakylant, turi grįžti į „Kondorą“. Ar supratai?

— Supratau, bet kodėl?

— Dabar negaliu tau pasakyti. Tiesiog įlipk į Milvuokin išskrendantį lėktuvą, jei man pavyks gauti vietą. O jei lėktuvas nepakils į orą prieš mums...

— Ką?

— Būk tikra, Amanda. Tavęs netekęs nebegalėčiau ištverti. Klausant žinių iš Čikagos, kabelinių naujienų kanalas įjungė reklamą, ir Reifordas kreipėsi į Karpatijų.

— Sere, galiu jus minutėlei?

— Žinoma, kapitone. Siaubingos naujienos iš Čikagos, ar ne?

— Taip, sere, taip. Dėl to ir norėčiau su jumis pasikalbėti. Žinote, kad toje teritorijoje gyvena mano šeima.

— Taip, ir viliuosi, jog jie visi yra saugūs, — pasakė Karpatijus.

Reifordas norėjo jį čia pat užmušti. Jis puikiai žinojo, kad šis žmogus yra Antikristas, taip pat žinojo, kad šis asmuo vieną dieną bus nužudytas ir prikeltas iš numirusių paties Šėtono. Reifordas niekad nesvajojo galėsiąs dalyvauti tame nužudyme. Jis susikaupė, kad grįžtų šaltakraujiškumas. Kas benužudytų šį žmogų, tai būtų tik pėstininkas milžiniškame kosminiame žaidime. Žmogžudystė ir prisikėlimas tik padarytų Karpatijų dar galingesnį ir šėtoniškesnį nei bet kada anksčiau.

— Sere, — tęsė Reifordas, — norėčiau žinoti, ar mano žmona galėtų San Franciske persėsti į kitą lėktuvą, parskristi atgal į Čikagą ir pasižiūrėti, kaip laikosi mano šeimyna?

— Būčiau laimingas, jei už jus tai galėtų padaryti mano darbuotojai, — atsakė Karpatijus, — jei tik paprasčiausiai duotumėte jų adresus.

— Išties daug geriau pasijusčiau, jei ji pati ten būtų ir, prireikus kokios pagalbos, galėtų padėti.

— Kaip pageidaujate, — tarė Karpatijus, o Reifordas pasistengė neišleisti didžiulio palengvėjimo atodūsio jam tiesiai į veidą.

— Kas galėtų man paskolinti mobilų telefoną? — šūktelėjo Bakas, bandydamas perrėkti triukšmą „Global Community Weekly“ automobilių stovėjimo aikštelėje.

Šalia stovėjusi moteris įbruko telefoną jam į rankas, ir jis buvo pritrenktas, kai suprato, jog tai buvo Verną Zy.

— Skambinsiu gana toli, — greitai paaiškino jis. — Ar galiu peršokti visus kodus ir tau sumokėti grynais?

— Nesijaudink, Kameronai. Mūsų mažytė, ilgokai trukusi, nesantaika pasidarė tiesiog nereikšminga.

— Man reikia pasiskolinti automobilį! — šaukė Bakas.

Bet greitai tapo aišku, kad visi išvyko kas sau, patikrinti, ar jų artimieji nenukentėjo.

— Ką pasakytum apie kelionę į Mount prospektą?

— Nuvešiu jus, — sumurmėjo Verną. — Nenoriu nė pažiūrėti į tai, kas įvyko kitoje pusėje.

— Gyvenate centre, ar ne? — paklausė Bakas.