Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Aha, tada tiesiog sujunkite mane su ponu Kacu, — pasakė jis.

— Herbertas Kacas? — paklausė operatorė.

— Taip, tas pats.

Po minutės:

— Niekas neatsako, pone. Ar jūs norėtumėte palikti jiems žinutę balso paštu?

— Taip, — atsakė Reifordas, — bet taip pat norėčiau būti tikras, kad žinutė bus išklausyta ir kai tik jie pasirodys, jiems būtų pranešta, jog gavo skubią žinutę.

— Pone, mes būtinai taip padarysime. Ačiū, kad paskambinote į „Dreiką“.

Kai pasigirdo balso pašto signalas, Reifordas greitai pasakė:

— Vaikučiai, jūs žinote, kas skambina. Negaiškite laiko ir kuo greičiau dinkite iš Čikagos centro. Prašau, patikėkite, tai labai rimta.

Čikagos raštinėje Bakas su Verną Zy buvo susikivirčijęs aibę kartų. Iš pradžių jis pajuto, kad ji peržengė leistinumo ribas ir per greit perėjo į savo buvusios šefės Liusindos Vašington, dingusios per Paėmimą, kabinetą. O Bakui praleidus vieną iš svarbiausių jo žurnalistinių užduočių, Verną tapo Čikagos filialo galva, kartu ir jo viršininke. Dabar, jam tapus vadovu, kilo pagunda ją atleisti. Bet Bakas leido jai pasilikti, nes Verną gerai atliko savo darbą ir nekišo nosies kur nereikia.

Net ir guvioji Verną atrodė priblokšta, kai tą vėlyvą popietę Bakas įsiveržė į raštinę. Kaip įprasta tarptautinės krizės metu, personalas buvo susigrūdęs prie televizoriaus. Kameronui įėjus keletas darbuotojų pakėlė akis.

— Ką apie visa tai galvoji, šefe? — paklausė vienas iš jų.

Verną Zy tiesiu taikymu pasuko prie Bako.

— Jūs gavote keletą skubių žinučių, — išpyškino ji. — Visą dieną pats Karpatijus bandė su jumis susisiekti. Čia taip pat yra skubi žinutė nuo Reifordo Stylo.

Tai bent pasirinkimas. Kam Bakas turėtų paskambinti pirmam? Galėjo tik spėti, kokioje šviesoje Karpatijus norėjo pateikti Trečiąjį pasaulinį karą. Nežinojo, ko galėjo prireikti ir Reifordui.

— Ar ponas Stylas paliko telefono numerį?

— Į jo skambutį atsakysite pirmiausia?

— Atsiprašau? — tarė jis. — Maniau, kad uždaviau jums klausimą.

— Jis tiesiog prašė, kad jūs paskambintumėte į savo viešbučio numerį.

— Paskambinčiau į savo viešbučio numerį?

— Pati tai būčiau padariusi, bose, bet nežinojau, kur apsistojote. O kurgi jūs apsistojote?

— Verną, ne tavo reikalas.

— Na, ką gi, atleiskite! — atšovė ji ir nužygiavo šalin, ko Bakas ir laukė.

— Laikinai pasiskolinsiu tavo kabinetą, — įkandin mestelėjo jai Kameronas.

Ji sustojo ir apsigręžė.

— Kuriam laikui?

— Tiek, kiek man reikės, — atsakė jis.

Ji rūsčiai susiraukė.

Bakas įgriuvo vidun ir uždarė duris. Surinkęs „Dreiko“ numerį, paprašė savo balso pašto. Girdėdamas baimę Reifordo balse, jau nekalbant apie pačią žinią, net išbalo. Bakas paskambino į informaciją ir paklausė „Land Rover“ prekybos salono, esančio Arlingtono aukštumose, telefono numerio. Pakvietė prekybos vadybininką ir pasakė, kad tai labai skubu.

Po minutės, vyras buvo prie telefono. Kai tik Bakas prisistatė vyriškis paklausė:

— Gal kas nutiko?

— Pone, dėl automobilio jokių problemų. Bet man reikia susisiekti su savo žmona, kuri kaip tik dabar jį vairuoja. Man reikia automobilyje įmontuoto telefono numerio.

— Dėl to reikės šiek tiek pasikapstyti.

— Pone, tai neapsakomai skubu. Tiesiog pasakysiu, kad viskas gali baigtis taip: iškeliu greitą bylą dėl pirkėjo apsigalvojimo ir grąžinu automobilį, jei tiesiog dabar negaunu to numerio.

— Minutėlę.

Po kelių minučių Bakas surinko numerį. Ilgas signalas pasigirdo keturis kartus.

— Mobilaus telefono vartotojas, kurio numerį jūs surinkote, yra arba išlipęs iš automobilio, arba išvažiavęs iš skambinimo zonos ribų. Prašau, pabandykite paskambinti...

Bakas trenkė ragelį. Vėl pakėlė ir paspaudė pakartotinio rinkimo mygtuką. Besiklausydamas signalų krūptelėjo, nes staiga su trenksmu atsidarė durys ir įgriuvusi Verną Zy vaipydamasi pareiškė:

— Skambina Karpatijus. Nori tavęs.

— Aš jam perskambinsiu! — šūktelėjo Bakas.

— Tu ką padarysi?

— Paimk numerį!

— Surink 1-800-ATLEISTAS, — atsakė ji.

Reifordas pašėlo. Jis pamiršo, kad turi vaidinti kažką darantį, todėl sėdėjo įsispitrinęs tiesiai priešais save į vėlyvos popietės dangų, ausinės uždėtos ant ausų, o kairė ranka stipriai spaudė slaptąjį mygtuką. Išgirdo Karpatijaus adjutantą sakant:

— Na, iš visų...

— Ką? — paklausė Karpatijus.

— Stengiuosi susisiekti su tuo tipu Viljamsu, o jis savo merginai pasakė, kad ji užsirašytų numerį.

Reifordas vos galėjo susilaikyti vėl nepaskambinęs Bakui, nes dabar buvo visiškai tikras, jog šis yra žurnalo raštinėje, Čikagoje. Bet jei Karpatijui kas nors pasakytų, kad Bakas negali kalbėti, nes dabar jis kalbasi su Reifordu Stylu, tai būtų rimta nesėkmė. Jis vėl išgirdo raminantį Karpatijaus balsą.

— Tiesiog duok jam numerį, mano drauge. Pasitikiu šiuo jaunuoliu. Jis yra fantastiškas žurnalistas, ir be rimtos priežasties neverstų manęs laukti. Tikriausiai dabar stengiasi parašyti patį reikšmingiausią straipsnį savo gyvenime, kaip manai?

Bakas įsakė Vernai Zy uždaryti duris ir palikti jį ramybėje, kol baigs skambinti. Ji sunkiai atsiduso ir purtydama galvą užtrenkė duris.

Kameronas toliau spaudinėjo pakartotinio rinkimo mygtuką, nekęsdamas to įrašyto pranešimo labiau nei bet ko kito savo gyvenime.

Staiga įsijungė vidinis ryšys.

— Atsiprašau, kad jus varginu, — liguistai saldžiu, dainingu balsu prabilo Verną. — Bet jums kitas skubus skambutis. Chaimas Rozencveigas iš Izraelio.

Bakas nuspaudė vidinio ryšio mygtuką.

— Bijau, kad turėsiu ir jam perskambinti. Pasakyk, kad aš labai atsiprašau.

— Tai manęs turėtumėte atsiprašyti, — tarė Verną. — Man tiesiog nagus niežti, kaip noriu jums jį peradresuoti.

— Labai atsiprašau, Verną, — su sarkazmu atsiliepė Bakas. — O dabar, prašau, palikite mane ramybėje!

Automobilio telefonas ir toliau skambėjo. Bakas kelis kartus išklausė įrašytos žinutės. Vėl įsiterpė Verną.

— Daktaras Rozencveigas sako, kad tai gyvybės ir mirties klausimas, Kameronai.

Bakas greitai įsijungė į mirksinčią liniją.

— Chaimai, labai atsiprašau, bet pats turiu neatidėliotinos svarbos reikalą. Ar galiu jums perskambinti?

— Kameronai! Prašau, nepadėk ragelio! Izraelis patyrė tokius pat stiprius bombardavimus kaip ir tavo šalis, o rabino Ben Judo šeimą pagrobė ir išžudė! Jo namas sudegintas iki pamatų. Meldžiuosi, kad pats rabinas būtų saugus, bet niekas nežino, kur jis yra!

Bakas neteko žado. Ranka pasirėmė galvą.

— Jo šeima žuvo? Ar esi tuo tikras?

— Tai buvo viešas reginys, Kameronai. Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Kodėl, o kodėl gi jam reikėjo viešai pasidalyti savo požiūriu į Mesiją? Viena yra su juo nesutikti, kaip, pavyzdžiui darau aš, gerbiamas ir patikimas draugas. Bet religiniai fanatikai šioje šalyje nekenčia tų, kurie tiki Jėzų esant Mesiju. Kameronai, jam reikia mūsų pagalbos. Ką galėtume padaryti? Niekaip negaliu prasimušti pas Nikolajų.

— Chaimai, padarykite man vieną didelę paslaugą: nekiškite į šį reikalą Nikolajaus, prašau!

— Kameronai! Nikolajus pats galingiausias žmogus pasaulyje, maldavo manęs ir Izraelio, kad leistume jam mus apsaugoti. Iš tiesų jis įsikiš ir išsaugos mano draugo gyvybę!

— Chaimai, maldauju, patikėkite šį reikalą man. Palikite Nikolajų ramybėje. Dabar aš privalau baigti šį pokalbį. Mano šeimos nariai pavojuje!