Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Nors Amanda Vait nepaliaudama kalbėjo, vis dėlto sugebėjo užbaigti savo patiekalą. Bet priartėjus prie šios savo pasakojimo dalies jos veidas apsiniaukė ir moteris turėjo kelioms minutėms atsiprašyti. Chlojė išvertė akis.

— Tėti! — pasakė ji. — Kaip tu manai, gal ji iš mėnulio nukrito?

Reifordas sukikeno.

— Norėčiau išgirsti jos įspūdžius apie tavo mamą, — tarė jis. — O Amanda dabar iš tiesų kalba kaip išgelbėta, ar ne?

— Taip, bet jai dar toli iki tų „senamadiškų nekaltų niekų“.

Grįžusi Amanda atsiprašė ir pasakė, jog „apsisprendė tai pasakyti“. Reifordas padrąsindamas nusišypsojo, tuo tarpu Chlojė Amandai už nugaros darė visokias grimasas, kad tik priverstų jį nusijuokti.

— Daugiau jūsų nebevarginsiu, — pasakė ponia Vait. — Nemėgstu kištis į kitų gyvenimus. Norėjau tik kartą drauge pabūti, papasakoti, kokios įtakos mano gyvenime turėjo jūsų žmona ir mama. Žinoto, nes ją susitikau tik vieną kartą ir trumpai šnektelėjau. Po to susitikome dar kartą ir buvau laiminga galėdama pasakyti Irenai, kokį įspūdį man paliko. Jei jums įdomu, galiu apie tai papasakoti. Bet jei jau per ilgai tarškėjau, tik pasakykite, ir aš daugiau jūsų netrukdysiu, bet noriu pridurti, kad ponia Styl buvo nuostabi moteris.

Šiaip jau Reifordas norėjo paaiškinti, kad ši savaitė jiems buvo labai sunki ir jau laikas keliauti namo, bet jis niekada nebuvo toks nemandagus. Netgi Chlojei nepatiktų, jei jis taip pasielgtų, todėl pasakė:

— O, be jokios abejonės, mes norėtume tai išgirsti. Iš tiesų, — pridūrė Reifordas, — man patinka kalbėti apie Ireną.

— Labai keista, kad aš taip ilgai negalėjau prisiminti jos vardo, juk tai mane taip sujaudino. Jos pavardė skambėjo panašiai kaip žodis „plienas“, atsimenu, galvojau, kad vardas „Irena“ tinka kur kas vyresnei moteriai negu jūsų žmona. Jai buvo apie keturiasdešimt, tiesa?

Reifordas linktelėjo.

— Na, tada, atsimenu, išsirūpinau laisvą pusdienį ir atvažiavau prie namo, kur tą savaitę turėjo susirinkti moterys. Jos mano nuostabai neatrodė keistos. Pastebėjau, kad jūsų žmona išsiskyrė iš visų. Ji tiesiog švytėjo — besišypsanti ir draugiška, kalbėjosi su kiekvienu. Pasveikinusi mane, pasiteiravo, kaip gyvenu. Nuo to momento per visą Biblijos studijų, maldos ir diskusijų laiką, aš tiesiog ja žavėjausi. Ką galima dar būtų pasakyti?

„Daug“, — vylėsi Reifordas, bet nenorėjo jos klausinėti. Kas gi ją sužavėjo? Buvo patenkintas, kai įsiterpė Chlojė:

— Malonu tai girdėti, ponia Vait, nes aš pati niekada taip smarkiai nesižavėjau mama iki tol, kol neišvažiavau iš namų. Visada maniau ją esant per daug religingą, griežtą ir nepalenkiamą. Tik kai atsidūrėme toli viena nuo kitos, supratau, kaip stipriai ją myliu ir kaip labai ji manimi rūpinosi.

— Mane sujaudino, — tęsė Amanda, — jos pačios istorija, bet dar labiau jos laikysena, veido išraiška. Gal nežinojote, ji visai neseniai buvo tapusi krikščione. Irenos istorija buvo tokia pat kaip ir mano. Sakė, kad visa šeima ilgus metus į bažnyčią eidavo atsainiai. Bet kai ji surado „Naujosios vilties“ bažnyčią, tai surado Kristų. Iš jos spinduliavo ramybė, švelnumas, meilumas, skaistumas, bruožai, kokių nemačiau niekame kitame. Irena buvo tvirtų įsitikinimų, bet taip pat ir nuolanki. Draugiška, linkusi bendrauti, bet ir ne akiplėšiška ar laikanti save aukščiau už kitą. Pamilau ją iš karto. Pasakodama apie savo šeimą, Irena susijaudino, sakė, kad vyras ir dukra yra pačiame jos maldų sąrašo viršuje. Ji taip jus abu mylėjo. Sakė labiausiai bijanti, jog negalės pasiekti jūsų širdžių, ir tada negalėsite eiti su ja ir sūnumi į dangų. Negaliu tik atsiminti jo vardo.

— Reifordas jaunesnysis, — pasakė Chlojė. — Ji turėjo vadinti jį Reimiu.

— Po susirinkimo palydėjau ją ir pasakiau, jog mano šeimoje priešingai. Visi taip rūpinosi, kad iškeliaus į dangų be manęs. Ji pasakė man, kaip reikia priimti Kristų. Atsakiau, jog esu dar nepasiruošusi, bet ji perspėjo, kad neatidėliočiau šito, ir žadėjo už mane pasimelsti. Tą naktį mano šeima pradingo taip ir neatsikėlusi iš savo lovų. Iš mūsų naujos bažnyčios dingo beveik visi, įskaitant ir moteris iš Biblijos studijų kurso. Pagaliau aš susiradau Briusą ir paklausiau, ar jis pažinojo Ireną Styl.

Reifordas su Chloje grįžo namo nuliūdę ir truputėlį susigėdę.

— Tai buvo puiku, — pasidžiaugė Reifordas. — Džiaugiuosi, kad mes tam skyrėme laiko.

— Viliuosi, kad nebuvau labai jau nepakenčiama, — pasakė Chlojė.

— Tiek mažai pažinojusi mamą, ta moteris buvo labai įžvalgi.

Beveik metus po to susitikimo Reifordas Amandą Vait matydavo tik sekmadieniais ir retkarčiais vidury savaitės, gilesnių studijų grupėje. Ji visada būdavo nuoširdi ir draugiška, bet didžiausią įspūdį darė jos noras patarnauti. Nuolat melsdavosi už žmones, bažnyčioje visą laiką buvo kuo nors užsiėmusi. Ji studijavo, augo, mokėsi, kalbėjo su žmonėmis apie gyvenimą su Dievu.

Reifordui, stebint ją iš tolo, Amanda darėsi vis patrauklesnė. Vieną sekmadienį jis pasakė Chlojei:

— Žinai, mes juk niekada neatsakėme tuo pačiu į Amandos Vait kvietimą pietums.

— Tu nori vėl ją susitikti? — paklausė Chlojė.

— Aš noriu ją pasikviesti.

— Nesupratau?

— Juk girdėjai, ką pasakiau.

— Tėti! Tu galvoji apie pasimatymą?

— Tai būtų dvigubas pasimatymas. Su tavim ir Baku.

Chlojė nusijuokė, o po to susizgribo:

— Tai visai nejuokinga, aš tiesiog nustebusi.

— Nereikia to labai sureikšminti, — atsakė jis. — Juk galiu ją tiesiog pasikviesti.

— Tik pats to nesureikšmink, — pasakė Chlojė.

Bakas nenustebo, kai Chlojė jam papasakojo apie tėčio norą surengti dvigubą pasimatymą su Amanda Vait.

— Niekaip negalėjau sulaukti, kada jis apsispręs.

— Dėl pasimatymo?

— Dėl pasimatymo su Amanda Vait.

— Ar tu ką nors pastebėjai? Niekad man apie tai nesakei.

— Nenorėjau rizikuoti apie tai užsimindamas, kad nepakiščiau minties, kuri nebūtų jo.

— Taip labai retai pasitaiko.

— Kaip bebūtų, manau, kad jie vienas kitam tiks, — pasakė Bakas. — Jam reikalinga bendraamžių draugystė, ir jei kas nors iš to išeis, tai tuo geriau.

— Kodėl?

— Jei mes nuspręsime ką nors rimčiau, tai jis nenorės likti vienišas.

— Skamba taip, tarsi mes jau būtume nusprendę, — tarė Chlojė, imdama Baką už rankos.

— Sunku ką nors pasakyti apie laiką ir vietą, kai viskas aplinkui taip keičiasi.

Bakas tikėjosi iš Chlojės užuominos, kad ji pasiryžusi sekti paskui jį bet kur, kad yra pasiruošusi santuokai arba kad jai dar reikia laiko. Laikas bėgo lyg vanduo, o Kameronas vis dar dvejojo.

— Aš esu tam pasiruošusi, — sakė Chlojė Reifordui. — Bet Bakui nė neprasitarsiu.

— O kodėl gi ne? — paklausė Reifordas. — Vyrams reikia keleto ženklų.

— Jis jau gavo visus reikalingus ženklus.

— Tai dabar tu jau palaikei jo ranką savosiose?

— Tėti!

— Gal jį jau ir pabučiavai?

— Jokių komentarų!

— Kaip kažin ką, bet tai skamba kaip „taip“!

— Aš juk sakiau, kad jis gavo visus reikalingus signalus.

Iš tikrųjų Bakas niekada nepamirš to pirmo karto, kai pabučiavo Chloję. Tai buvo maždaug prieš metus, tą vakarą, kai jis automobiliu išvyko į Niujorką. Karpatijus nupirko „Weekley“ kaip ir bet kurį kitą tokio lygio laikraštį, ir Bakui atrodė, kad per visą savo karjerą jis nebuvo turėjęs siauresnio pasirinkimo. Kameronas bandė sukurti nelegalų tinklą internete, bet jis vis dar buvo neveiksmingas. Ir Briusas, kuris vis rečiau ir rečiau pasirodydavo bažnyčioje, visą savo laiką skirdamas tarptautiniam tarnavimui, drąsino jį pasilikti su „Global Weekly“, net ir po to, kai pavadinimas buvo pakeistas į „Global Community Weekly“.