Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Norėčiau, kad galėtume pakeisti ir tą paskutinį pavadinimo žodį.

Bakas apsisprendė daryti dėl Dievo karalystės viską, ką tik gali geriausio, kaip tai padarė Chlojės tėvas. Bet jis vis dar slėpė savo įsitikinimus. Jei tai taptų žinoma Karpatijui, jis artimiausiu metu tikrai negautų laisvės ir galimybės objektyviai rašyti.

Tą paskutinį vakarą Čikagoje jie su Chloje buvo jo namuose, pakuodami paskutinius Bako daiktus. Jis ketino išvažiuoti devintą valandą vakaro ir vienu ypu pasiekti Niujorką. Dirbdami juodu kalbėjosi apie tai, kad tiesiog nepakenčiama būti atskirai, apie tai, kaip labai vienas kito ilgėsis ir kaip dažnai vienas kitam skambins bei rašys elektroniniu paštu.

— Tikiuosi, kad važiuosi su manimi, — vienu metu pasakė Bakas.

— Taip, tai būtų visų geriausia, — atsakė ji.

— Kada nors, — tarstelėjo jis.

— Kas kada nors?

Bet jis neatsakė. Nunešė pakuotę į automobilį ir grįžęs praėjo pro ją, klijuojančią kitą dėžę. Chlojės skruostais riedėjo ašaros.

— Kas čia dabar? — paklausė jis, šluostydamas jos ašaras. — Nepradėkim dabar.

— Tu niekada manęs taip nesiilgėsi kaip aš tavęs, — pasakė Chlojė, stengdamasi grįžti prie darbo jam dar tebelaikant delną ant jos skruosto.

— Eikš, — sušnibždėjo jis. — Nusiramink.

Chlojė padėjo ant žemės klijavimo juostą ir atsitiesusi pažiūrėjo jam į akis. Rankas laikė nuleidusi, o skruostu prisiglaudė prie jo krūtinės. Jie ir anksčiau buvo apsikabinę, taip pat vaikščiodavo susikibę rankomis, kartais už parankių. Reikšdavo vienas kitam gilius jausmus, apie meilę vis neužsimindami. Susitarė išsiskiriant neverkti ir nieko neapgalvotai nesakyti.

— Mes dažnai pasimatysime, — kalbėjo jis. — Susitiksime, kai tavo tėtis atvyks į Niujorką, o ir aš čia dažnai turėsiu reikalų.

— Kokių reikalų? Juk raštinė Čikagoje užsidaro.

— Tokių, — pasakė jis, stipriau priglausdamas ją prie savęs.

Tuomet ji pradėjo kūkčioti.

— Atsiprašau, — ištarė Chlojė, — darosi taip sunku.

— Suprantu.

— Ne, nesupranti. Bakai, juk negali pasakyti, kad dėl manęs jaudiniesi tiek kiek aš dėl tavęs.

Bakas jau buvo nusprendęs ją pabučiuoti. Jis tikėjosi rasti priežastį, dėl kurios vakarui baigiantis galėtų tiesiog prisiliesti prie jos lūpų savosiomis, pasakyti labanakt ir iškeliauti. Norėjo išvengti jos reakcijos ar netgi antro bučinio. Tai turėjo būti kažkas reikšminga ir ypatinga, bet greita ir paprasta, kažkas, ant ko jie galėtų toliau statyti savo gyvenimą.

Bet dabar Bakas norėjo, kad Chlojė žinotų, kaip jis jaučiasi. Pyko ant savęs, kad taip gerai mokėjo rašyti, bet nesugebėjo pasakyti, kiek daug ji jam reiškė.

Jis atsitraukė ir suėmė jos veidą rankomis. Iš pradžių Chlojė priešinosi, stengėsi paslėpti veidą prie jo krūtinės, bet Bakas neatlyžo.

— Nenoriu, kad tu kada nors dar taip ištartum, — pasakė jis.

— Bakai, bet tai tiesa...

Jis pasilenkė ir jo akys atsidūrė tik per kelis centimetrus nuo jos.

— Ar girdėjai, ką pasakiau? — ištarė jis. — Daugiau taip niekada nesakyk. Net nemanyk taip, nė minties tokios neprisileisk. Neįmanoma, kad tu dėl manęs jaudintumeisi labiau nei aš dėl tavęs. Tu esi visas mano gyvenimas. Aš myliu tave, Chloje. Ar nežinojai?

Bakas pajuto, kaip ji atšlijo išgirdusi pirmą jo meilės prisipažinimą. Chlojės ašaros riedėjo per jo rankas ir ji bandė sakyti:

— Kaip aš?...

Bet jis pasilenkęs savo burna prisilietė prie jos lūpų neleisdamas kalbėti. Tai nebuvo trumpas prisilietimas. Ji pakėlė rankas ir, apkabinusi jo kaklą bučinio metu, stipriai prisispaudė.

Po to skubiai atsitraukė ir sušnibždėjo:

— Ar tu tai pasakei todėl, kad išvažiuoji ir?..

Bet Bakas bučiniu vėl ją nutildė.

Po akimirkos jis palietė jos nosį savosios galiuku:

— Niekados daugiau neabejok mano meile. Prižadėk.

— Bet, Bakai....

— Prižadėk.

— Prižadu. Bakai, aš taip pat tave myliu.

Reifordas nepastebėjo, kada jo pagarba ir susižavėjimas Amanda Vait virto meile. Jo švelnumas jai didėjo, taip pat ir noras patikti, būti kartu. Jiems buvo smagu, kai laikydavosi už rankų ar kalbėdamiesi vienas kitą paliesdavo, apkabindavo. Bet kai Reifordas pastebėjo, kad ilgisi jos praėjus vos vienai dienai po susitikimo, o paskambinti norėdavo, kai prabėgdavo kelios dienos, suprato, kad kažkas jo širdyje yra ir stiprėja.

Šiaip jau Amanda Reifordą pradėjo bučiuoti pirmiau, negu jis ją pabučiavo. Du kartus, kai jis po kelių dienų išvykos sugrįžo į Čikagą, Amanda pasveikino jį apkabindama ir bučiuodama į žandą. Reifordui tai patiko, nors ir trikdė. Bet, trečią kartą jam grįžus iš panašios kelionės, ji tik apkabino, o pabučiuoti nemėgino.

Laikas buvo tinkamas. Reifordas apsisprendė: jei ji ir šį kartą bandys pabučiuoti į žandą, jis pasisuks ir bučinį priims lūpomis. Iš Paryžiaus jis parvežė Amandai dovaną, prabangų vėrinį. Kai ji nebandė pabučiuoti, jis tiesiog ilgiau palaikė ją apkabinęs ir pasakė:

— Ateik minutėlei.

Reifordas su Amanda sėdėjo laukiamajame, o keleiviai ir personalas tuo metu praėjo pro šalį ir dingo koridoriuje. Buvo nepatogu, kad juodu skyrė ranktūris. Abiejų rankos buvo užimtos: Amanda laikė kailinius, o Reifordas ant rankos buvo užsimetęs uniformos švarką. Iš krepšio, buvusio kelioninėje rankinėje, jis ištraukė juvelyrinę dėžutę.

— Čia tau.

Amanda, žinodama kur jis buvo, įdėmiai apžiūrėjo krepšį, parduotuvės pavadinimą ir dėžutę. Pagaliau ją atidarė ir tai, ką pamatė, užėmė jai kvapą. Čia buvo puikus auksinis vėrinys su deimantais.

— Reifordai! — apstulbusi tarė Amanda. — Nežinau nė ką sakyti.

Nieko ir nereikia, — atsakė jis.

Tada apkabino ją ir pabučiavo, beveik sulamdydamas dovanos įpakavimą.

— Man vis dar trūksta žodžių, — pasakė ji žibančiomis akimis, ir jis vėl ją pabučiavo.

Dabar, likus dviem savaitėms iki persikraustymo į Naująjį Babiloną, Reifordas telefonu su Baku kalbėdavosi daugiau nei Chlojė. Kol ji šildė automobilio variklį, jis įslinko į namus ir paskutinį kartą surinko numerį.

— Ar jau viskas sutvarkyta? — paklausė Bako.

— Viskas. Aš ten būsiu.

— Puiku.

Automobilyje Reifordas paklausė Chlojės:

— Kaip tavo buto reikalai?

— Jie pažadėjo, kad viskas bus gerai, — atsakė ji. — Bet aš truputėlį būgštauju, nes vis atideda dokumentų tvarkymą.

— Ar išlaikysi, jei aš gyvensiu Naujajame Babilone, Bakas Niujorke, o tu čia viena?

— Ne kartą apie tai galvojau. Kad ir kaip būtų, neturiu jokio noro gyventi netoli Karpatijaus, ypač Irake.

— O ką sako Bakas?

— Šiandien niekaip negalėjau su juo susisiekti. Turbūt kažkur atlieka kokią nors ypatingą užduotį. Girdėjau, kad artimiausiu metu nori susitikti Vašingtone su Fichagu.

— Taip, gal jis dabar ten ir yra.

Chlojė sustojo prie Amandos audinių parduotuvės Dės Plaines gatvėje ir laukė automobilyje, kol Reifordas nuskubėjo vidun atsisveikinti.

— Ar jis jau čia? — paklausė jos sekretorės.

— Ir jis, ir ji jau atvykę, — atsakė mergina. — Ji savo kabinete, o jis štai šitame. — Ir parodė į mažesnę patalpą šalia Amandos kabineto.

— Kadangi aš jau čia, ar negalėtumėt nubėgti iki automobilio ir pasakyti mano dukrai, kad jai kažkas skambina?

— Žinoma.

Reifordas pasibeldė ir įėjo į Amandos kabinetą.

— Rėjau, manau, nesitiki, jog aš būsiu geros nuotaikos, — pasakė ji. — Visą dieną stengiausi išspausti šypseną, bet man nieko neišėjo.