Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Paskambinau vienu iš tų, kuriuos pasakei transliacijos metu, ir atsiliepusi studentė jį man davė. Kažkaip ją įtikinau, kas toks esu.

— Malonu tave girdėti.

— Džiaugiuosi dėl tavęs, Tsionai, mano broli, bendražygi sekant paskui Jėzų Kristų. Daug žmonių jį priėmė čia, Jeruzalėje mums pamokslaujant. Naujų tikinčiųjų surinkimui mes išnuomojome Tedžio Kolleko stadioną. Ar gali ten ateiti ir kreiptis į žmones?

— Atvirai kalbant, broli Eli, bijau dėl savo ir šeimos saugumo.

— Nebijok. Mes su Moiše duosime aiškiai suprasti, jog kas pabandys tave sužeisti — turės reikalų su mumis. Ir aš manau, kad šio pranešimo metu klausytojų skaičius bus rekordinis.

Aštuoniolika

Po aštuoniolikos mėnesių

Čikagoje buvo šalta. Reifordas Stylas išsitraukė iš sandėliuko sunkią šiltą striukę. Jis nemėgo jos nešiotis po oro uostą, bet pasiėmė, kad nesušaltų eidamas nuo namų iki mašinos ir nuo automobilio iki terminalo. Mėnesių mėnesiais viskas, ką Reifordas galėjo daryti, tai žiūrėti veidrodyje į save besirengiantį darbui. Dažnai apsirengdavo „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ kapitono uniformą su rėksmingais auksiniais galionais ir sagomis su jūrų laivyno simbolika. Po teisybei kostiumas atrodytų puikiai — labai nedaug pompastikos ir formalumo, jei taip atšiauriai neprimintų tarnavimo velniui.

Nuo gyvenimo Čikagoje ir skraidymo į Niujorką Reifordo veide atsispindėjo įtampa. „Man neramu dėl tavęs“ — šiuos žodžius Chlojė jam yra ištarusi ne kartą. Ji net buvo pasiryžusi persikelti su juo į Niujorką, ypač po to, kai prieš keletą mėnesių ten persikėlė Bakas. Reifordas žinojo, kaip labai Bakas su Chloje ilgėjosi vienas kito, bet turėjo savų priežasčių pasilikti Čikagoje kiek galima ilgiau. Ne mažiausia priežastis buvo Amanda Vait.

— Aš vesiu anksčiau nei tu ištekėsi, jei Bakas nešauna į dešimtuką. Ar jis bent kartą laikė tavo ranką?

Chlojė paraudo.

— Argi tau rūpi? Viskas jam taip nauja, tėti. Bakas niekada nebuvo įsimylėjęs.

— O tu buvai?

— Maniau, kad buvau, kol nesutikau Bako. Mes kalbėjom apie ateitį ir apie visa kita. Tiesiog jam neišeina užduoti to klausimo.

Stovėdamas priešais veidrodį Reifordas užsidėjo kepurę ir persimetė striukę per petį. Padaręs grimasą atsiduso ir papurtė galvą.

— Po dviejų savaičių, skaičiuojant nuo rytojaus, mes išsikeliame, — pasakė jis. — Ir tada turėsi arba važiuoti su manim į Naująjį Babiloną, arba teks pačiai priimti kokį nors sprendimą. Iš tiesų Bakas visiems palengvintų gyvenimą, jei kiek greičiau apsispręstų.

— Tėti, bet aš jo tikrai nespausiu. Būti per atstumą vienas nuo kito yra geras patikrinimas. Be to, negaliu pakęsti minties, kad „Naujojoje viltyje“ reikės palikti vieną Briusą.

— Nelabai jis ir vienišas. Bažnyčia didelė kaip niekad anksčiau, o ir požeminė slėptuvė negalės ilgai išlikti paslaptyje. Ji turbūt didesnė negu šventorius.

Briusas Barnsas taip pat nemažai keliavo. Jis įkūrė namų bažnyčių programą — mažų grupelių, kurios renkasi valstijos priemiesčiuose, ruošdamosi tai dienai, kai šventųjų susirinkimai bus paskelbti už įstatymo ribų. O tai bus netrukus. Pradedant nuo Izraelio, Briusas apkeliavo visą pasaulį, skleisdamas mažų grupelių tarnavimą ir matydamas du liudytojus bei rabiną Tsioną Ben Judą pripildant didžiausius Žemės rutulio stadionus.

144000 žydų evangelistų turėjo savo atstovų kiekvienoje šalyje, dažnai užsimaskavusių kolegijose ir universitetuose. Milijonai tapo tikinčiaisiais, bet lygiai taip pat kaip plėtėsi tikėjimas daugėjo nusikaltimų ir sąmyšio.

Pasaulio Bendrijos Šiaurės Amerikos vyriausybės atstovybė Vašingtone visas bažnyčias vertė tapti oficialiais filialais to, kas dabar buvo vadinama Babilono Enigma — vieningu pasauliniu tikėjimu. Vienai pasaulinei religijai vadovavo naujasis popiežius Petras, buvęs Piteris Metjusas iš Jungtinių Valstijų. Jis įvedė tai, ką pats pavadino „nauja tolerancijos ir vienybės era“ tarp visų didžiųjų religijų. Didžiausias Babilono Enigmos, dabar savo būstinę perkėlusios iš Vatikano į Babiloną, priešas buvo milijonai žmonių, tikėjusių, kad Jėzus yra vienintelis kelias pas Dievą.

Pontifex Maximus Petras nesilaikydamas jokių įstatymų parašė oficialią Babilono Enigmos deklaraciją, kad žydų ir protestantų Biblija, kurią sudaro vien tik Senasis ir Naujasis Testamentai ir kuri laikoma galutiniu ir vieninteliu tikėjimo bei praktikos autoritetu, yra jų netolerancijos ir atsiskyrėliškumo viršūnė. „Tai antausis visam tam, ką mes pasiekėme, ir todėl šios klaidingos doktrinos pasekėjai vadinami eretikais“.

Popiežius Petras suplakė į krūvą žydus ortodoksus ir naujuosius krikščionis. Daug problemų jam kėlė tiek atstatyta šventykla ir atnaujintos gyvulių aukos joje, tiek ir milijonai atsivertusių į Kristų. Kaip bebūtų ironiška, popiežius turėjo keistus bendraminčius, kurie taip pat priešinosi naujai šventyklai. Elis ir Moišė, dabar jau pasaulinio masto liudytojai, kuriems niekas nedrįso priešintis, dažnai pasisakydavo prieš šventyklą. Bet jų mąstymas buvo visiškai priešingas Babilono Enigmai.

— Izraelis atstatė šventyklą tam, kad pagreitintų savo Mesijo sugrįžimą, — sakė Elis ir Moišė, — nenutuokdamas, jog ji pastatyta net neminint tikrojo Mesijo, kuris jau atėjo! Izraelis pastatė atmetimo šventyklą! Tad nesistebėkite, kodėl tiek nedaug iš 144 000 žydų evangelistų yra kilę iš Izraelio! Izraelis pasilieka labiausiai netikintis ir netrukus smarkiai dėl to nukentės!

Tą dieną, kai šventykla buvo pašventinta ir apie tai paskelbta pasauliui, liudytojai tiesiog liepsnojo nuo įtūžio. Šimtai tūkstančių pradėjo plūsti į Jeruzalę, kad ją pamatytų; panašiai žmonės plūdo ir į Naująjį Babiloną pamatyti Pasaulio Bendrijos būstinės, kurią suprojektavo Nikolajus Karpatijus, didybę.

Elis ir Moišė erzino kiekvieną, įskaitant ir Karpatijų, atvykusį į šventyklos atstatymo iškilmes. Tai buvo pirmas kartas, kai jie pamokslavo kažkur kitur nei prie Raudų sienos ar milžiniškame stadione. Tądien liudytojai palaukė, kol Šventyklos kalnas bus sausakimšas žmonių. Moišė ir Elis, didžiausiam minios siaubui, prasiskynė kelią prie šventyklos iš Auksinių Vartų pusės. Žmonės tyčiojosi ir švilpė, svaidė nepritarimo šūksnius, bet nė vienas net nebandė jiems pakenkti.

Per iškilmes Nikolajus Karpatijus buvo tarp kviestinių, aukštus postus užimančių, asmenų. Karpatijus plūdo įsibrovėlius, bet Elis ir Moišė nutildė net jį. Be jokių mikrofonų du liudytojai prašneko pakankamai garsiai, kad išgirstų visi:

— Nikolajau! Vieną dieną tu pats suterši ir išniekinsi šią šventyklą!

— Nesąmonė! — atsiliepė Karpatijus. — Argi Izraelyje nėra narsaus karo vado, kuris šiuos du nutildytų?

Izraelio ministras pirmininkas, kuris dabar buvo Pasaulio Bendrijos Jungtinių Azijos valstybių ambasadoriumi, įsikibęs į mikrofonus ir diktofonus, prabilo:

— Sere, jūsų dėka mes tapome beginkle visuomene.

— Šiuodu taip pat yra beginkliai! — griaudėjo Karpatijus. — Suimkite juos!

Bet Elis ir Moišė šaukė toliau:

— Dievas negyvena rankų darbo šventykloje! Šventosios Dvasios šventykla yra tikinčiojo kūnas!

Karpatijus, parėmęs šios naujosios šventyklos atstatymą Izraelyje, paklausė minios:

— Ko labiau norite klausyti — jų ar manęs?

Visa minia rėkė:

— Tavęs, valdove! Tavęs!

— Nėra jokio kito valdovo kaip tik Vienatinis Dievas! — atsakė Elis.

O Moišė pridūrė: